Ištrauka iš knygos Mes varnų saloje

O šiaip viskas ėjosi gerai, ir vasara buvo vien begalinis malonumas. Pelia jau su išgąsčiu pradėjo galvoti apie tą baisią dieną, kai reikės grįžti į miestą. Jis turėjo senas šukas su lygiai tiek pat dantų, kiek vasara turėjo dienų. Kiekvieną rytą išlauždavo po dantį ir nuliūdęs žiūrėjo, kad dantų tvorelė eina vis trumpyn ir trumpyn.

Melkeris pamatė tas šukas, kai jie vieną rytą valgė pusryčius, atėmė ir išmetė. Kvailystė, pasakė jis, graužtis dėl rytojaus dienos. Reikia džiaugtis ta diena, kurią turi. Saulėtais rytais, kaip šis, tada gyvenimas bus tik laimė, aiškino Melkeris. Pagalvok, kaip smagu išeiti su pižama tiesiai į kiemą, bristi basom kojom per žolę, pasipliuškenti prieplaukoje, o paskui sėsti prie savo rankomis nudažyto stalo sode, skaityti knygą ar laikraštį ir gurkšnoti kavą, o vaikai klega aplink tave, bene daugiau gali reikalauti iš gyvenimo. Ir ko čia tam Peliai lįsti su savo senomis šukomis. Melkeris paėmė jas dviem pirštais ir švystelėjo į atmatų kibirą. Pelia nesipriešino, taip padaręs tėtis nuėjo prie savo knygos…