Algimantas Baltakis Po maratono
Sunku gyventi,
Kai gyventi lengva,
Kai nėr nei rūpesčių tikrų,
Nei tikro tikslo.
Kai rodos, kad ne laikas slenka,
O sukas nereikšmingai
Laikrodžio rodyklė.
Rytai — be lūkesčių.
Diena — be įtempimo,
Ir vakarai — be nuovargio,
Ir naktys — be sapnų…
Ir viskas — tiktai šiaip sau…
Gyvenu,
Lyg būtų galima gyvent
Be įkvėpimo…
Ak, šitos pauzės.
Šis atsileidimas
Po vakarykštės įtampos,
Po maratono,
Bėgikui padeda vanduo ledinis,
Poetui – nerimas
Atgauti tonusą.
Ir vėl jis ima kantriai ruoštis startam.
Sekundės virsta valandom,
O dienos – metais.
Brandina jis akimirką kiekvieną, tartum
Jam laikrodžiai visi pavirto chronometrais.
1965
Sužavėjo.
Manęs dėja ne…
Puikios eilės ir tiek
jėga