Kaip ieškojo įkvėpimo kai kurie žymūs žmonės

„Įkvėpimas neparduodamas“- sakydavo didysis rusų poetas A. Puškinas. Bet, gal būt įkvėpimą galima perduoti, perimti kaip ką nors kita. Sklaidydamas senus žurnalus, istorines apybraižas ir memuarus, aš užtikau daug įdomių faktų apie tai, kaip ieškojo įkvėpimo kai kurie žymūs žmonės. Štai kai kurie iš jų. Prancūzų filosofas D. Didro kurdamas būdavo panašus į pamišėlį. Jis bėgiodavo po kambarius, mojuodavo rankomis ir šaukdavo, kad net skambėdavo visas namas. Didelę reikšmę darbo metu rašytojui turėjo perukas. Didro nutraukdavo jį nuo galvos, mėtydavo aukštyn, mindydavo kojomis ir vėl svaidydavo. Įžymus prancūzų pasakėtininkas Lafontenas rašė pasakėčias tik smarkiai lyjant. Nusiėmęs skrybėlę ir peruką, jis ištisas valandas vaikštinėdavo gatvėmis, garsiai deklamuodamas eiles, ginčydamasis su savimi, pašėlusiai trypdamas kojomis ir mojuodamas rankomis.

Italų kompozitorius, dirigentas ir pedagogas Sartis kurdavo naktimis, visiškoje tyloje, dideliame ir tuščiame kambaryje, blankiai šviečiant palubėje miniatiūrinei lempelei. Daugelio operų bufų muzikos autorius italų kompozitorius Čimaroza, kurdamas muziką, mėgo triukšmą. Jis pasikviesdavo draugų ir kalbėdavosi,-o valandėlėmis pasišalindamas, rašė savo kūrinius. Taip gimė „Horacijus“ ,,Slaptosios vedybos” ir kitos jo operos.

Praėjusio amžiaus europinės scenos kūrėjas, vokiečių kompozitorius Mejerberis, mėgdavo kurti palėpėje, ypač kai lauke būdavo blogas oras – griaudėdavo, žaibuodavo, siausdavo vėjas, smarkiai lydavo. Blogas oras jam sužadindavo įkvėpimą.

Šaltinis: L. Kuprijanovičius „Kaip pagerinti atmintį“