Algimantas Baltakis Be kraičio
Esu aš plikas kaip tilvikas. –
Ir tu be nieko ateini.
Ir kas čia tokio, kas čia blogo,
Jei plikšiai du, abu jauni,
Pradės gyvent po vienu stogu?
Jūs sakot, plikas kaip tilvikas?
Bet tai juk laikinas dalykas.
Gyvensim mes – kūmučių pykčiui
Ir už Rokfelerį geriau.
Tik pažiūrėkit, kokį stalą
Iš lagamino padariau?
Po kojom turim žemę tvirtą
Ir giedrą dangų virš galvos,
O primusą bulvienei virti
Mes nusipirksim po algos.
Ir sofa bus, ir indauja,
Ir stalas riešutinis,
Ir lova porinė, beje.
Šis baldas pagrindinis.
Bus visa, ko tik širdys geis. –
Ir krištolo, ir kilimų…
Tik duok mums dieve tais laikais
Mylėt, kaip šiandien mylime.
„Meilės turime, atsiras ir grietinės.” Neringa Čereškevičienė
Neblogas. Man patiko.
Eilėraštis puikus. Tik man vis dėlto gaila jo herojų… Gal kadais taip ir buvo… Dabar meilę išlaikyti tokiomis aplinkybėmis sunku… mes jau ne tokie,- priklausomi nuo daiktų, nuo technologijų, sumaterialėję, paravinėjantys dvasią ir jausmus. Ar tikit meile tokiomis aplinkybėmis, jaunime???
Šiaip geras, tik kiek pabaiga „silpnoka”.
Ką tu, tadux, apie Baltakio poeziją išmanai… Nesupranti, ką šneki, tai bent patylėtum… Eilėraščio pabaigoje tiek užslėpta.