Gražūs sveikinimų žodžiai
Ir gerai , kad žmogus veržiasi, eina, svajoja.
Kartais juokias linksmai,
Kartais rymo tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja
Savo džiaugsmą, kančią ir laimės siekius…
Sunku būti žmogumi o visgi reikia!
Kaip, kad sunku mylėti žmones tokius,
kokie jie yra. O reikia!
Tad kęsk nuo jų visas skriaudas
Mylėk juos sukandęs dantis, bet mylėk.
Nepamiršk, kad Tu esi žmogus…
Tegul metai bėga, o mes būkim visad vaikais,
Tegul viskas būna taip lengva ir paprasta kaip kadais.
Tegul ir liūdesys bet koks nuslinks kaip vaikiška ašara,
Ir širdis visad bus jauna.
Laimė kiekvienam ji vis kitokia,
Alkanam – ji duona,
Trokštančiam – vanduo,
Skęstančiam – draugo ranka.
Gražu, kai pavasarį laukai žaliuoja
Ir žydi mėlyni linai
Ir laukuose armonika užgroja
Apie jaunystę bėgančią gražiai.
Nuo rudienio vėjų pilkų
Gražiausia gėlytė nuvyto
Tik liko žydėt amžinai
Gražiausia gėlytė „Draugystė”.
Gyvenimo minutė tokia mažytė,
O pats gyvenimas toksai gražus
Tik vieną kartą žydi mums jaunystė
Tik vieną kartą supažindina ji mus.
Ne tas laimingas, kuris turtingas
Ne tas laimingas, kuris gražus
Tik tas laimingas, kuris protingas,
Nes tas gyvenime nežus.
Kodėl gyvenime taip būna,
Kad skausmas netelpa širdy
Ir vakar kas svajota žūva
Laimingi lieka tik kiti.
Tyras jausmas ir sąžinė – viskas,
Tai brangiausia, ką turi žmogus.
Jų nereikia nei puošti, jie – tviska
Daug skaisčiau negu auksas brangus.
Gal susižavėsi plotais tu bekraščiais
Ir kalnais snieguotais tolimų kraštų.
Niekad nepamirški gintarinio krašto
Linksmo draugų juoko ir obels žiedų.
Gimus Lietuvoj,
Lietuvą mylėk.
Vargo valandoj
Tu iš jos nebėk.
Gyvenimas – kelionė,
Bet ji vienintelė ir nuostabi.
Geriausias linkėjimas žmogui –
Linkėjimas išlikt žmogumi.
Tolumoj kelias vos matos,
Kiek daug jų, kokie jie platūs.
Dar nežinomi beveik.
Na tai kas – tik drąsiai eik!
Te išsipildo visos viltys,
Te lydi vien tik geras žodis,
Te džiugina kiekvienas darbas,
Tegul prasmingos būna dienos,
O laimė – dažnas Jūsų svečias.
Žinai , gyvenime visaip juk būna.
Juk aš nedaug tau blogo padariau,
Todėl skubu iš kelio pasitraukti,
Vien tik todėl, kad būtų tau lengviau.
Tyliai verkia palinkęs berželis,
Gailiai šneka žibučių žiedai
Koks žavingas gyvenimo kelias
Tu supraski jį gerai…
Gyvent, gyvent likimas šaukia,
Bet ko gi siekt, jei tikslo neturi.
Belieka laukt nežinomo likimo,
O ateitis tikėt, kad bus žiauri.
Kai sutikau Tave man rodės
Jog tikrą draugą suradau…
Buvai gražus ir akys mielos,
Bet, rodos, smarkiai suklydau.
Kažko Tu vis sieki
Kažkur Tu vis keliauji,
Kažko Tu ieškai vis ir rasti negali.
Gerai, kad ieškomo
Tu neturi dar saujoj –
Juk čia gyvenimo prasmė gili.
Alyvom pražydus,
Palenkus šakutę nuskink
Ir brangindama
Laimę alyvų žieduose
Nors mane kada prisimink.
Daug aš nieko nerašau,
Tiktai tiesą pasakau.
Dadar meilė ir viltis
Yra tavo ateitis.
Kam krykštauja baltos žuvėdros,
Kam jūra banguoja laisva,
Jaunystė skrajoja su vėjais,
Jaunystė žuvėdra laisva.
Draugai!
Kokie jie būna žiaurūs,
O kartais ir visai geri…
Draugai!
Kokie jie būna brangūs,
Kada staiga jų netenki!
Jeigu kartais tau būna sunku
Pažiūrėk į skrendantį paukštį.
Argi gali palūžti sparnai
Kai jaunystė juos kelia į aukštį?
Jaunystės sūkury audringam
Žavingame minčių sapne
Ši nuotrauka nors nereikšminga
Tegul primins mane.
Ar tu tiki? Aplink pilki šešėliai,
Žmogaus gyvenimas – tamsi naktis.
Ar tu tiki? Nuvysta kartais gėlės,
Ir virsta akmeniu žmogaus širdis.
Ar tu tiki? O aš vis netikėjau…
Būkim tyri, kaip tyras būna krištolas.
Būkim švelnūs, kaip motinos ranka.
Būkim tokiais, kokiais norėtume būti,
Tik nebūkim, nebūkim svetimais.
Gyvenimas
Gyvenimas – tai didelis stebuklas,
Kurį suvokt ne visada gali
Kas kartą tenka sau mažiau palikti
Save kitiems kaip skolą dalini.
Jaunystė
Saule nudegusi basa –
Tu – piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa. –
Tu man viena, viena, viena!
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi,
Plaukuos tau – gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini…
(S. Nėris)
Pirmoji klaida
Atsigręžę į nueitą kelią,
Kuriuo grįžt nebeteks niekada,
Kartais ieškom – surasti negalim, –
Kur ta mūsų pirmoji klaida.
Gal tada, kai mes buvom laimingi,
Nedalydami laimės kitiems?
Gal tada, kai mes buvom teisingi,
O reikėjo tik būti geriems?
Gal tada, kai be galo skubėjom,
O reikėjo truputį palaukt?
Gal kada abejingai tylėjom,
O reikėjo kalbėti ar šaukt?
Kaip atspėt, kur tas mažas grumstelis
Ant kurio suklupau kažkada?
Galbūt – visą gyvenimo kelią
Lydi žmogų pirmoji klaida…
Vėlinių naktį
Tu aplankyk, žmogau, kapus,
Kai vėjas rudenio kraupus
Daužys šakas be lapų,
Ir šalia žydinčios gėlės,
Mažytės arba didelės,
Žvakutę pastatyk ant kapo.
Uždek ją vėlinių naktį,
Ir tuoj pabus tau atminty,
Kaip jų čia žemėje gyventa…
Kur tiktai žvakės žiburėlis,
Susirenka tą naktį vėlės
Ir šildosi prieš ugnį šventą.
Užtemdys ašaros akis,
Krūtinėj plaks smarkiau širdis,
Suklupsi tu prie šalto kapo
Aplinkui vėlinių naktis,
Aukštai mėnulio pilnatis
Ir šlamesys po kojom lapų.
O lūpos tyliai vis kartoja
Žodžius gražiausius iš maldos,
Atleisk jiems, Viešpatie, jie klydo,
Užbaigę žemiškąją kančią,
Tegul prisikėlimą švenčia,
Laimingi, kas save išvydo!
(M. Staliūnienė)
Mes, suaugusieji, nuolat gyvename arba – arba būsenoje. Mes arba mylime, arba neapkenčiame, gyvename arba mirštame, mylimės arba kariaujame – mes darome arba viena, arba kitą ir nuolatos galvojame apie tai.
Mes sutelkėme savo jausmus vien tik tam, kad nugalėtumėme save – mes jaučiamės gerai arba blogai, džiaugiamės arba liūdime, pavydime kitiems, arba esame patenkinti savimi, jaučiamės tvirti arba silpni, o labai dažnai stengiamės tuos jausmus užgniauž ti, tari jie būtų ydingi. Negalima jaustis blogai, negalima prisipažinti, kad jautiesi blogai, reikia slėpti tą jausmą ir t.t.
… vieta gyvenime, tai ne profesija
Tai kur kas daugiau
Profesiją paprastai turi visi žmonės
O vietą randa ne visi.
Aš sutikau ją gatvėje
Ji ėjo basa dulkina
Švaria mūsų miesto gatve
Jos didelės mėlynos akys
Žvelgė tiesiai į mane.
Tai buvo tikrai ji!
Kaimynės žaloji karvė!
Be kančių, nepažinsi pasaulio (meilės)
Be tamsos, nepažinsi šviesos
Be žmonių, nepažinsi pasaulio
Be klaidų, nematysi tiesos.
Blogai, kai vyras turi jauną žmoną, kuri nuolatos sirguliuoja, bet dar blogiau, kai žmona sena, o stipri, kaip akmuo.
Bėga metai, savaitės, dienos
Viskas dingsta toli atminty.
Nebegrįš tos saulėtos dienos
Nebegrįš ir jaunystė šviesi!
Jūra melsvoji banguoja
Ir klykia žuvėdra balta
Jaunystė su vėjais kvatoja…
Jaunystė – žuvėdra balta.
Būkim dideli
Ir savo kasdiena, ir viltimi,
Ir sielvartu ir laime –
Būkim dideli
Ne tam taip sunkiai mokėmės gyventi,
Kad uždustume nuo smulkmenų
Gyvenimo kely,
Būkim dideli
Ir abejonėmis, ir siekiais,
Ir neapykanta, ir meile.
Būkim dideli
Kad mums sparnų nerištų niekas
Į didžiulį tikslą pakely.
Būkim dideli
Ieškojimais ir atradimais,
Vilty ir nevilty,
Vieni ir tarp visų.
Būkim dideli
Kaip mūsų vėliava ir žygiai,
Ir saulės spinduly
Būkim svarūs,
Būkim dideli.
Daug svarbiau mylėti pačiam, o ne būti mylimam.
Dažnas, manantis, jog yra geros širdies yra tik silpnų nervų.
Dievas pavydi žmogui tik vieno – meilės.
Esu žmogus ir galiu būti gražus kaip ryto tekėjimas. Tvirtas, kaip medis, apglėbęs laiko tėkmę. Tyras, kaip šaltinio vanduo. Ir prasmingas, kaip žemė. Esu žmogus ir kasdien auginu savo gyvenimą.
Gaila vaikiško juoko bekraščio
Tų dienų ir tos meilės pirmos
Juk juoktis taip daugiau negalėsim
Ir taip verkti daugiau niekados.
Gailios ir brangios ašaros tos, kurios liejasi mėnesienoj.
Gal jau nė tako nėra, nė žolė netamsuoja tenai, kur buvo gardžiausias vanduo, kur buvo Mama ir Tėviškė…
Gamtoj pavasaris kasmet, Gyvenime – tik kartą.
Geriau kirvis be koto, negu žmogus be proto. (Latvių patarlė)
Geriausi dantys yra tie kurie moka prikąsti liežuvį.
Ginčytis su moterim, tai tas pats, kas šake pulti tanką.
Graži moteris, kaip gera knyga: tol keliauja iš rankų į rankas, kol visai susidėvi.
Grožis be charakterio, kaip gėlė be kvapo.
Grįždamas iš kelionės bičiuliui parvežk nors akmens. (Arabų patarlė).
Gyvenimas – tai tylus gulbių šauksmas.
Įsiklausyk į jį ir Tu išgirsi tylią muziką
Kuri kviečia eiti pirmyn ir pirmyn.
Tad eiki pirmyn ieškodama laimės.
Gyvenimas nevertas ašarų!
Gal tik todėl, kad jis toks trumpas.
Trumpas, kaip vasara gėlėta,
Kuri prabėga lyg krentanti žvaigždė.
Gal tik todėl, kad juoktis geriau, nei liūdėti.
Gal tik todėl, kad gyvenimas nevertas ašarų.
Gyvenimas perlų nesėja,
Ir rožėm nebarsto takų.
Tai eik prieš gyvenimo vėją
Tik taip, kad užtektų jėgų.
Gyvenimas, kaip filmo juosta
Vis bėga,plaukia pro akis.
Šiandien jis verkia, rytoj juokias
Kas tas gyvenimas? Kas jis?
Gyvenimas, tarsi kelionė,
Kur kiekvienas žmogus
Išlipa savo stotelėje…
Gyvenime žmogus nieko negauna veltui,
Už viską anksčiau ar vėliau ateina sąskaita.
Atmink nors tai ką sakė vėjai, klevams palaidotiems rudens, kad
mūsų dienos nuskambėję ilgai širdy gyvens.
Gyvenimo kelias skausmingas
Nupintas iš vargo, kančių,
Bet kartu gražus ir laimingas,
Pripildytas laimės jausmų.
Gyventi tik sau – beprasmiška.
Ir žolės lapelis vertas didelio pasaulio, kuriame jis gyvena.
Iš visų melo vaikų gražiausias – pagyrimas.
Iš širdies pasakytas žodis, pasiekia š irdį (Lezginų patarlė).
Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia
Nesvarstydami kodėl ir kam
Jeigu šita žemė kam priklauso,
Tai pirmiausiai, žinoma, vaikams.
Mes gi tie, kurie jų laukia…
Laukdavo ir lauks visais laikas!
Tik su jais mes jaučiamės suaugę,
O vieni mes irgi kaip vaikai.
Išlikai mumyse tartum žybsnis žvaigždės,
Nors lemtis kažkokia nuolat lamdė ir gijo…
Ir be galo sunkus tas akmuo ant širdies,
Kai nėra nei kaltės, nei kaltųjų.
Išmintingas žmogus turi ilgas ausis ir trumpą liežuvį. (vokiečių išmintis)
Jauna širdis laisva mintis
Svajonių sapnas – atmintis
Svajok, sapnuok, mylėk karštai
Gyvenimas tai ne juokai.
Jaunyste, paukšti mano,
Jaunyste išdidi.
Keliesi tu į erdvę
Krenti ir vėl skrendi.
Plasnok drąsiau jaunyste,
Virš lūšnų, akmenų,
Žinok – tik tas nekrinta,
Kas gimė be sparnų!
(J. Marcinkevičius)
Jaunystė – dažnai nesuvokia savo poelgių prasmės.
Jaunystė – juoko ašara,
Jaunystė – tai daina,
Jaunystė – meilės pasaka,
Bet nuostabiai trumpa.
Jaunystė – tai pirmas gyvenimo puslapis ir ką į įrašysi, skaityti visą gyvenimą!
Jaunystė – tai toks amžius, kada veikiai suartina žmonės ir greitai užgyja jų žaizdos.
Jaunystė – tai vasara, o vasara tokia trumpa!
Jaunystė būna tik vieną kartą
Kuriai daug džiaugsmo ir vargų
Tad pagalvoki argi verta
Gyvent be meilės ir draugų.
Jaunystė tai pienės pūkelis,
Jaunystė tai žiedas skaistus
Ji lekia kaip pievų drugelis,
Ji greitai apleidžia visus.
Jei kartais netektum draugo –
neliūdėk. Žinok: jis nebuvo tikras
draugas. Tikro draugo netekti
negalima!
Jei laikas –
Pinigai,
Ką dirbi –
Dirbk ilgai.
Jei viltį praradai,
Paliko draugas –
Žinok yra namai,
Kur nuolat laukiamas.
Jei vizituot ruošies, tai atmink tvirtai:
Įėjus negana gražiai prisistatyti,
Kalbėt apie šokius ir paskaitą skaityti,
Kad lyja ten ir ten, kad Graikijoj maištai.
Jei rasi vienu du bekalbant šiltai,
Žiūrėk, ar nori jie šalia ką nors matyti,
Ar foteliai arti viens kito sustatyti,
Gal tau įėjus, jie nuraudo nekaltai.
Ir jeigu tu matai, kad mergina žavinga
Vis juokias , nors tatai, o dieve, nejuokinga!
Vyriškis kuo toliau, tuo šypsosi plačiau
Tai paklausyk manęs ir atsikelk tvirtai,
Merginai pasakyk ,- Mieloji būk laiminga,
Ir aplankyk juos vėl po metų ne anksčiau.
Daugelį pakelės stulpelių gyvenime pralenkiame per daug nesusimąstydami. Bet tarp pirmosios merginos ir mirties ištįsta ilgas, kupinas problemų laikas. Jei gyvenimą galima įsivaizduoti kaip karnavalą, tai meilę, kaip veidrodžių kambarį. Vienuose vei drodžiuose esi storulis, kiti tave atspindi kūgio formos, galų gale dar kituose matyti, kad jau esi ne vienas – šalia atsirado Ji, moteris. Iš pradžių jos atvaizdas šmėžuoja tai ten, tai šen, vėliau matai ją visur, kol galų gale atrodo, kad ji tiesiog ne telpa į tavo veidrodžio rėmus. Tai įvyko! Viengungio gyvenimas – jau praeitis. Gyveni su moterimi. Jos daiktai guli tavo vonios kambaryje, pabyra iš tavo spintos ir be užuolankų rodo lyčių skirtumus. Staiga jautiesi, kaip valstybė, okupuota agresoriaus . Tokia padėtis – tai kažko nuostabaus pradžia arba… pabaigos pradžia.
Jeigu gyvenimas mums neteikia džiaugsmo, tebūnie jis pareiga, kryžiumi, kurį privalome nešti iki galo.
Jeigu kiekviena varna imtų į šiltus kraštus lekioti, nebūtų kam po savus šiukšlynus kapstytis.
Jeigu myli, ta i mylėk,
Jei nemyli, nepradėk.
Pasėdėki ant šakos
Velnias kitą gal atjos.
Jeigu nori sukaupti savo vidinę energiją, vieną dieną per mėnesį nekalbėk. (jogų patarimas)
Jeigu visos merginos geros, tai iš kur atsiranda blogų žmonų.
Jums gyvenimas davė
Skaidriuosius pavasarius.
Davė sniego miglas
Ir liepsnojančius klevo lapus.
Davė džiaugsmą ir skausmą,
Ir nerimstančią šypseną,
Ir senelių pramintus
Gimtuosius takus.
Jūs būsit žmonės – ramūs, nepastovūs,
Ir neišvengsit žmogiškų klaidų
Jūs plauksite prieš srovę, tik prieš srovę
Su uždegančiu laimės šokimu.
Su viltimis, su džiugesiu, svajonėm
Su meile ir troškimais dideliais
Jūs žmonės, Jūs nuo šiandien žmonės
O ar žinote, ką reiškia būti žmonėmis?
Kad išgelbėtum skęstantį, nebūtina ieškoti paties geriausio plaukiko Kinijoje (Kinų išmintis)
Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užsikariauji vis
didesnį ir didesnį patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.
(B. T. G.)
Kai iš tavo rūsio bus išgertas paskutinis vynas, tada sužinosi, kiek turi draugų.
Kai mažas aš buvau
Karvytes ganiau
Saldainius pirkau
Pas mergas ėjau…
Kam kankintis, gyvenimas ir taip kankins.
Kas nieko nežino, turi viskuo tikėti.
Kas valgo jau sotus būdamas, tas savo dantimis sau duobę kasa (Turkų patarlė).
Kelias atviras. Tai dar nereiškia, kad jis neveda į bedugnę.
Keliasi žemė ryto skambėjime, –
Saulė sudraskė spengiančią tylumą,
Dar nepareiname, dar tik išeiname,
Dar nesileidžiame, dar tiktai kylame
Tolumos, tolumos, platumos, platumos!
Amžinos, amžino laiko srovenimu
Jūs neaprėpiamos. Jūs – neužmatomos
Sako, kad jus ir vadinam gyvenimu.
Kiekviena akimirka – tai žingsnis
į mirtį. Mirtis – tai paprastas dalykas,
bet mes jos bijome. Bijome, nes
nežinome, kuo būsime po jos
ir kur. Tik žinome, kad gyvenimas
kaip sapnas pasibaigs. Ir todėl
džiaukimės kiekviena akimirka.
Kiekviena minutė, kiekviena sekundė,
tai dar kažko pabaiga, su kuria
niekas nesibaigia.
Kiekvienas paliekam pėdas žemėj,
Kai einame laukais, miškais,
Jei gilios – ilgai jos išlieka,
Jei teisingos – tampa takais.
Kiekvienas turim savo kelią,
Kelio pradžią,
Savo pasakų šviesų namelį.
Ir mus vilioja tolių toliai,
Aukščių aukščiai,
Bet mes
Ir vėl, ir vėl sugrįžtame namolei,
Į savo pradžią,
Kaip iš dausų sugrįžta paukščiai. (P. Širvys)
Kieno gyvenimas, kaip burinis laivelis
Į tolumas, į tolumas nuplauks,
O kieno eis, kaip elgeta, parpuolęs keliais,
Ir išmaldos maldavęs nepaliaus.
Kieno gyvenimas, kaip aukštas ugnies stulpas,
Tautų tautoms nušvitęs švies,
Kieno gyvenimą, kaip viesulas nulaužtą tulpę,
Ant kelio purvino nusvies…
Kodėl gyvenime taip būna,
Kad skausmas netelpa širdy.
Ir viskas, kas svajota žūva
Laimingi lieka tik kiti.
Kodėl taip atsitinka?
Lauki laimės, girdi kaip ji šaukia,
O einame prie jos ne tuo keliu.
Komplimentas
Jei tave peikia kvailys, – vadinasi, toks nesi.
Krito žiedlapiai
Krito ir snaigės.
Ir įšalo mėnulis
Versmė…
Buvo pasaka!
Buvo ir baigės…
Praskambėjo
Ir liko giesmėj.
Kuo daugiau turi ryšių, tuo labiau esi supančiotas.
Laikas skuba
Neša metus
Laikas tartum stiklas suduš
Skuba laikas į slaptingas amžių gelmes.
Laimingas tas kurio svajonės virsta tikrove.
Laimingas tas, kuriam pirmoji meilė paskutinė.
Laimė – tai nuostabi išsipildanti svajonė nors ne visada.
Lydekos ir ešerio interesai bendri, tik apetitai skirtingi.
Man gaila to žmogaus, nes savo
minkštu protu sau bloga padarė.
Man užteks savaitės ir aš viską pamiršiu .
(R. Statkus)
Meilę retai prisimintume, jei nereikėtų dėl jos kentėti.
Meilė – moko mylėt ir kentėti!
Meilė – saldi, bet apgaulinga.
Meilė – tai apysaka, kurią skaitai ir bijai, kad nesibaigtų!
Meilė – tai gėlė kuri laistoma ne vandeniu, o ašaromis!
Meilė – tai ne žaidimas, todėl su niekada neverta žaisti!
Meilė – tai nežinomas kelias, kuriame gali pasiklysti!
Meilė – tai perlas, kurį su radus reikia saugoti ir branginti.
Meilė – tai siūlas, ant kurio visi pasikaria.
Meilė – tai teorema, kurią reikia įrodyti.
Meilė ir draugystė net niekšo neaplenkia.
Meilė panaši į… sriubą. Pirmi gurkšni ai degina, kiti tik šilti, o paskutiniai visiškai šalti.
Mes ieškome laimės. Gal ir gerai, kad jos nerandame, nes nebūtų ko ieškoti.
Mes keliame aukštyn akis į dangų
Mes einame tolyn vis į gyvenimą
Pasirenkame tai, kas galbūt nelengviausia
Ir kelią tą galbūt siauriausią
Tačiau mes esam žmonės
Juk mes tie žmonės,
Kurie pripranta, net kai dega laužo liepsnoje
Juk mes tik žmonės…
Mes kiekvienas didelis, kaip lašas
Ir visi su saule artimi!
Niekuomet žmogus nebūna mažas,
Jeigu jis būna savimi (žmogumi).
(J. Marcinkevičius)
Metuose tik vienas pavasaris,
O gyvenime – viena jaunystė.
Mokytis aukštojoj
Paprasta baisiai:
Jeigu įstojai,
Vadinasi, baigsi.
Moteris – lagaminas, kurį nešti sunku, o palikti gaila.
Moteris – tai ašis apie kurią visi sukasi.
Mums kiekvienam buvo skirtos kelios laimės dienos kada jutome gilią pagarbą, begalinį atsidavimą , karštą ugnį.
Bet mes tada tos dangiškos dovanos kažkodėl neįvertinome. Palaima negrįžtamai dingo, o metų girnos mūsų priežastis sumalė į miltus.
Į mus žiūrėjo mylinčios akys.
(L. Bušna „Mįslė”)
Mums ne tiek reikia draugų pagalbos, kiek žinojimo, kad jos sulauksi.
Mylėk karvę, mylėk avį,
O ne berną, kuris žavi.
Karvė duoda saldų pieną,
O su bernu bėda viena.
Mylėk mane daugiau negu vakar, bet mažiau negu rytoj.
Mylėk tą, kuris tave myli,
O ne tą, kuris gražus.
Gražiam veide atrasi gylį,
O jo širdyje nuodus.
Mylėk, nes pats į pasaulį atėjai per meilę.
Mylėti reikia taip, kad
nereikėtų sakyti atleisk.
Mylėti reikia taip, kad vėliau nereiktų sakyti „atleisk”.
Nauja šluota švariai šluoja, bet senoji žino visus kampus.
Ne gražūs žodžiai laimę neša,
Ne juodos akys, ne plaukai
Gyvenime vien grožio maža
Svarbiau žmogus ir jo darbai.
Ne tas vyras, kuris su kelnėm, o tas, kuris laikosi duoto žodžio.
Ne, aš negaliu gyventi be kaukės,
Ir nenoriu būti su kiekvienu nuoširdi.
Man reikia tik trupučio Tavo meilės,
Kad sugebėčiau dar išlikti žmogumi.
Nebijok – jis nemirė.
Paskutinę minutę nusprendė išeiti į kitą pasaulį .
Negailėkit gerų žodžių –
Jų taip dažnai gyvenime stinga,
Taip dažnai mes nemokame būti draugais.
Negailėkit gerų žodžių –
Jie išmoko mylėti
Ir gyvenimo vėjuos išlikti tikrais.
Negailėkit krintančių lapų,
Jie pavasarį vėl išsiskleis.
Tik gailėkit praėjusių metų,
Nes jie niekad jau neateis.
Negalim pamilti antrą kartą tų , kuriuos nustojai mylėti.
Negalima sudeginti ugnies, paskandinti vandens, užpūsti vėjo, ir – sunaikinti tiesos. (Čekoslovakų patarlė).
Negrįžta ašara, nukritusi nuo skruosto,
Negrįžta žodžiai kartą pasakyti,
Negrįžta laimės dienos brangios
Negrįš gyvenimas ir brangi jaunystė.
Negyva avis vilko nebijo.
Nekalta varnalėša, kad ji negraži
Ji negali prilygti prie rožių,
Ir žmonėms ši dalia kartais būna sunki
Bet ar viskas matuojama grožiu?
Nenuorama, peštukas,
Sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką,
Trukdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos,
Kišenėje – akmuo.
Apkultas, apdraskytas
Vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau
Pripratęs prie lazdų
Tvirtai laikiaus ant kojų
Ėjau, pešiaus už du.
(P. Širvys)
Nesikirpk barzdos dviejų bičiulių akivaizdoje: vienas sakys per ilga, kitas – per trumpa . (Arabų patarlė)
Netikėk, drauguži, kad būna pilkos dienos, būna tik pilkų žmonių. (J. Degutytė).
Netikėki vėju – jis pažada ir negrįžta,
Netikėki obelų žydėjimu, – tai laikina,
Tikėki jaunyste ir tuo, kas amžina.
Neužkask seno šulinio, kol naujas dar neiškastas (Estų patarlė).
Niekad nebus per daug gėlių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėjų glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .
Niekada neatidėk rytojui to, ką už tave kažkas gali padaryti šiandien. (Vengrų patarlė)
Niekada nesmerk kito klaidų, nes klaidos leidžia suprasti gyvenimą!
Nieko dar nekaltink nieko
Nei pasaulio, nei savęs,
Jei viena viltis telieka
Tik nuo jos nenusigręžk
Paskutinė, paskutinė,
Ir diena, ir valanda
Kaip taurė saldžiausio vyno
Tavo, tavo visada.
Nėra akių, kurios matytų saulę
Be žydraspalvių dangaus debesų,
Nėra širdies, kuri pamirštų meilę.
Be ilgesio ir be kančių.
Nėra nieko baisesnio, kaip vienišai būti tarp draugų!
O kas nenori būti laimingas?! O koks didingas žodis – laimė…, rodos, eitum, surastum ją ir pakviestum pas save, tačiau laimės negalima kurti šviesią naktį žvaigždėtame danguje ir baltos ramunės žiede.
Ne, ji yra kiekviename žmoguje. Ji tik tyli. Ji retkarčiais prabyla į mus. Laimė tėra niekas kitas, kaip stiprus potvynis, kuris neša viską savo kryptimi.
O mielas laike!
Neskubėki…
Nebėki šuoliais debesų.
Juk tu žinai, kad aš jaunystėj
Gražiausias dienas gyvenu.
O tu gražus! Daug kas įsimylėtų.
Ir akys spindi nuostabiai gražiai
Bet aš žinau iškart jos glamonėtų,
Paskui paliktų šaltos, kaip ledai.
Padėk sau –
Ir draugas padės Tau!
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies.
Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas.
Pasaulyje nėra nieko brangesnio, kaip
pirmoji meilė. Ir nieko nėra žiauresnio,
kaip jos netekimas.
Patarlės sensta.
Kaip ir žmonės.
Atnaujinam –
Ir vėl malonios
Štai, kad ir toji
Skamba tarsi šventė:
Neatidėliokime rytojui,
Ką galime suvalgyt šiandien!
Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.
Patikėsiu –
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi – patikėsiu.
Piktinies, vadinasi, mąstai.
Pirmas sniegas virsta vandeniu,
Pirmoji meilė – ašaromis.
Pirmoji meilė įstringa į širdį, o paskutinioji greit pamirštama.
Po meilės – kaip po gaisro.
Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunatvė ir jos viesulai,
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.
Bet man tų dabar nebegaila dienų,
Kai vien tik svajoti mokėjau,
Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,
Dėl ko nežinodamas kentėjau.
Prabėgs gyvenimas kaip sapnas
Suklups po kryžium vakarai
Nors laimė būtų vienas auksas
Bet kartą užges ji amžinai.
Tau laimės niekad nežadėjau
Nevyliojau žvilgsnių kibirkštim
Nematydama kaip nuoširdžiai mylėjau
Ne žodžiais , ne aistra, o tik širdim.
Viskas žus meilės pasakai mirštant
Neplasnos meilės paukštis tolyn,
Viskas žus, tiktai žiedas ant piršto
Tiktai skausmas širdy pasiliks.
Veltui laiškus ilgiausius rašai
Viskas man jau seniai nusibodo
Melsvos akys patiko kadais
O dabar man patinka tik juodos.
Prie bufeto
Pateka saulė.
Už bufeto
Leidžias toli.
Prie bufeto
Mano pasaulis,
Prie bufeto
Mano šalis.
Prie bufeto
Ašarą ploviau,
Už bufeto
Grioviau stabus.
Prie bufeto
Buvom senovėj,
Ir būsim,
Kol bufetas bus.
Prie tavo lango tyliai naktį
Subėgo dienos praeities
Bet tu nerasi jose nieko
Nei tyro džiaugsmo, nei vilties.
Priešais vyrų vienuolyną yra moterų vienuolynai. Tame nėra nieko blogo, bet gali būti.
Prisiminimas yra gražiausias jausmas, nes jis atkuria praeitį iš naujo.
Priverstinė meilė ir skruostų dažai laikosi neilgai.
Rūpindamiesi kitų laime
mes randame ir savąją
(Platonas)
Sakau Jums: netikėkit šviesa,
Nes ji toli gražu ne visagalė
Ar ji pasiekia mūsų širdį? Ne
O kurgi, jei ne ten ir vyksta viskas
Jei apskritai šioj žemėj
Kas nors vyksta?
O visa kita – tai tiktai gražus
Šešėlių ir šviesos žaidimas. Taip
O kas ją mėgsta? Nors yra tokių
Kurie kaip tos nakties peteliškės
Į šviesą veržias ir dažniausiai žūva
Arba giliai apdega sparnus…
Saugok jaunystės prisiminimus,
nes jie brangiausi gyvenime.
Savy savęs ieškoję nesuradom
Gal buvoko per daug, gal trūko
Išdavę akys graudžiai mums šypsojos
Iš užmirštų vaikystės atvirukų
Naudingas melas visada geresnis už nenaudingą
Tiesą – taip mums sakė
… O iš jaukaus, šilto namo
Į šviesą nešė atkakli plaštakė
(Baliukonytė)
Sinoptikų kalbomis vėjų nesugaudysi.
Skubėjo ta širdis,
Kaip ji skubėjo,
Kaip ji norėjo džiaugsmo, laimės
Ir kaip labai
Bijojo pavėluot…
O metai bėgo, skriejo, nesustojo,
Vis jausdami tą priminimą…
Nušvito daug kas keitės ir išnyko
Tame skubėjime
Tuose troškimų ir vilčių keliuos…
O metai bėgo ir atėjo laikas
Jaunystei išplukdyt laivus.
(E. Matuzevičius „Ateina laikas”)
Stebėtina, kad kai kurie vyrai vedasi už parankės žmonas, kurios juos vedžioja už nosies.
Stiprūs žmonės ieško savo klaidų,
Silpni – svetimų.
Sudegink mane. Pasmauk. Nunuodyk.
Tiktai paleisk mane. Tiktai paleisk. Paleisk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink.
Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi!
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!
(Maironis)
Sunku surasti gyvenimą,
už kurį atiduotum draugą,
Bet dar sunkiau surasti draugą,
už kurį atiduotum gyvenimą.
Surask kelią – kuris Tau mielas,
Surask sėkmę, kuri tuo keliu palydėtų
Uždek savąją žvakutę
Kuri šviestų ir dieną ir naktį.
Šviestų ir niekados neužgestų.
Taip ir susinešiojo gyvenimas,
Kad netgi neatsimeni.
Kur ir kada prapuolė
Geltonos kasos,
Besišypsantys dantys,
Linksmos vėjy ir šalty
Neašarojančios akys…
Tik nelaimė, kad tos sekundės tik
retkarčiais sužaibuoja mūsų gyvenime.
Po to vėl giedros dienos, vėl
prasta nuotaika.
Tikrai laisva gali būti tik meilė
Yra ašarų, kurios ištrykšta dienos šviesoje, ir yra ašarų, kurios sublizga lyg perlai tamsoje.
Tu ne man žadėta
Tu meilė svetima
Tu kito išdėvėta
Kaip naginė sena.
Tu netiki, kad aš prasta
Ir mintyse tu vėl mane atrasi.
Tik aš jau būsiu gal kita
Ir tu kitaip mane suprasi!
Tu sakei, kad gyventi sunku
Netiesa – man gyvenimas – laimė
Jos ne visad turiu, sutinku,
Bet ji juk neateina savaime.
Tad daugiau nesakyki sunku
Nieko gero nebūna savaime…
Jeigu mudviem lemta išsiskirti
Išsiskirkime gerais draugais.
Kam be reikalo draskyti širdį
Smulkmenų ir priekaištų nagais.
Jei priėję mūs draugystės krantą
Kai jau niekas mūsų neberiš
Nenutepkim to kas buvo šventa
Nors jau niekad tai atgal negrįš!
Tu sapnavai, kad dievas tu buvai, esi ir būsi,
Ir kad įminti žemės mįslei raktą suradai…
Bet Dievas tarė: „Niekas tu esi, buvai ir būsi.”
Ir niekas… nubudai.
Turtas – tai nedraugas, o draugas – tai turtas (prancūzų patarlė).
Tyraširdžiai – visi mažakalbiai.
Bet gyvenime laimi plepiai…
Kas liežuviais ir skelbia ir skalbia,
Tie gyvena kvapiai ir lepiai.
Tėveli, sidabras jau negailestingai dengia
Tavo galvą, antakius rūsčius.
Gyvenimas palaušt Tavęs nebeįstengė
Tik gal kiek sulenkė pečius.
Tūkstantis naujų kelių pagimdo tūkstantį naujų problemų. (Flipinų išmintis)
Vaikas – gėlė, iš kurios galima išauginti piktžolę.
Vaikas -veidrodis, kuriame atsispindi suaugusiųjų elgesys. Dažnai jis kaltinamas tuo, kad kreivai rodo.
Vaikas nerašo pareiškimo, prašydamas ateiti į pasaulį.
Vaikystė – pasaka senelio
Vaikystė – ašara tyra
Vaikystė – trumpas laimės kelias
Kuriuo negrįši niekada.
Vaikų laimė – tai tėvų laimė.
Vienatvės nėra ko bijoti, geriau vienatvė, negu purvina meilė!
Viskas, kas mums teikia skausmo, duoda taipogi ir vilties.
Vyrai apie meilę kalba nedaug,
bet galvoja, sielojasi dėl jos ir yra
ne mažiau pažeidžiami už moteris.
Vyrai nepasitiki net tomis moterimis, kurias myli.
Vėjo pamušalas voratinklių siūlais siūtas.
Yra dienų, kurios neužsimiršta
Yra veidų, kur amžinai gyvi.
Pro užgyvento metų miglą tirštą
Draugų veidai išlieka Tau amžinai gyvi.
Yra kažkas ko laikas keist negali,
Ko neuždengia užmaršties skara
Ir tas kažkas vadinasi draugystė
Jei ji švelni, tyra, gera…
Yra vienatvė, kai lieki be draugo
Kurio tau niekas niekas neatstos,
Ir medis verkia vieškeliu, kur saugo
Atsiminimus draugystės paprastos.
Tačiau yra baisi vienatvė dviese,
Kuri palaužia kaip liga sunki
Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią
Tik abejingą žvilgsnį sutinki.
Kai tavo skundo liūdesį negirdi
Nemato sielos prislėgtos ledais
Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,
Kurį rinkais iš tūkstančio kadais!
Į aukštą kalnelį įkopti Tau reik
Viršūnėje gyvenimo laimė
Svajones, sekundes, kaip auksą seikėk
Išnyks tada nerimo baimė.
Įdomioji matematika: nulis lygus nuliui, vienetas – vienetui, o žmogus nelygus žmogui.
Čia, kur giedojo vyturys,
Čia buvo žemės vidurys.
Ir buvo – amžiaus vidurys,
Kai pasibeldžiau į duris
Namų, vadinamų namais,
Po melsvo vyturio sparnais.
Dabar – jau amžiaus pabaiga…
Ir – žemės vidurio nėra.
Kodėl gi viskas taip – staiga?…
Tik vyturio giesmė – tyra…
(J. Marcinkevičius)
Šunytis tarė sau,
pamatęs lokį:
Jei negali įkąsti,
bent aploki!
Žarstys žvakučių šviesą, juoką
Šampano taurių skambesys.
Tasai, kurio labiausiai lauki,
Tegul pabeldžia į duris.
Žiemos naktys už lango verkia
Ir vėjelis medžių šlamesy.
Leisk ištarti padėką už laišką
Ir laimės palinkėt gyvenimo kely
Ir kam tu mane pamilai
Ir ištarei žodį „Draugausiu”
Juk žodis skambėjo kitaip
Tas žodis skambėjo „Apgausiu”.
Žinios brangesnės už pinigus, aštresnės už kardą, galingesnės už patranką. (Gruzinų patarlė).
Žmogus – ne aukso puodas,
Kad visiems patiktų.
Žmogus – tai ne kas kita, kaip daugelis jo poelgių.
Žmogus yra ištyręs žemę
Bet jo širdis neištirta…
Nes kiekvienoj krūtinėj ji vis kita.
Žmonės mėgsta zoologijos sodą – ten galima nuo žmonių pailsėti.
Žodis
Atidžiau tikrinam, ką dedame į burną,
Negu tai, ką iš jos paleidžiam.
Žodis – kaip strėlė: dažnai įstringa ne ten, kur taikoma.
Žodis – ne paukštis, bet gali žmogų apteršti.
Žodžiais sužeidę, gydome vaistais.
Naujausi komentarai: