Geriausias mano gyvenimo laikas

Tai buvo birželio 15 diena, po dviejų dienų man turėjo sueiti trisdešimt. Aš nebuvau tikras dėl savo naujo gyvenimo dešimtmečio ir bijojau, kad geriausi mano gyvenimo metai jau praeity.

Kasryt prieš darbą eidavau pasportuoti į treniruoklių salę. Ir kiekvieną rytą ten sutikdavau savo draugą Nikolą. Jis buvo septyniasdešimt devynerių metų ir buvo siaubingos formos. Kai šiandien pasisveikinau su juo, jis nusprendė, kad aš nebuvau toks gyvybingas kaip įprastai, todėl paklausė, ar man nieko nenutiko. Pasakiau jam, kad nerimauju dėl savo trisdešimtmečio sukakties. Galvojau, kaip žiūrėsiu į savo praeitį, kai sulauksiu Nikolo amžiaus, todėl paklausiau jo, „koks buvo tavo geriausias gyvenimo laikas?“

Nė nedvejodamas, Nikolas atsakė, „Na, Džo, štai mano filosofiškas atsakymas tavo filosofiškam klausimui:

Kai aš buvau vaikas Austrijoje ir viskuo už mane buvo pasirūpinama, o tėvai mane puoselėjo, tai ir buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Kai lankiau mokyklą ir mokiausi to, ką žinau dabar, tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Kai gavau pirmą savo darbą, turėjau pareigų ir kai man buvo atlyginta už pastangas, tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Kai sutikau savo žmoną ir pamilau, tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Atėjus Antrajam Pasauliniam karui, mes su žmona turėjome palikti Austriją, kad išgelbėtume savo gyvybes. Kai buvome saugūs kartu laive, plaukiančiame į Šiaurės Ameriką, tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Kai atvykome į Kanadą ir sukūrėme šeimą, tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Kai buvau jaunas tėtis, stebintis, kaip auga mano vaikai, tai buvo geriausias mano gyvenimo laikas.

Ir dabar, Džo, man septyniasdešimt devyneri metai. Aš dar turiu sveikatos, jaučiuosi gerai ir esu įsimylėjęs savo žmoną lygiai taip pat, kaip per pirmą mūsų susitikimą. Tai geriausias mano gyvenimo laikas.“