Tai, kas geriausia, būna pabaigoje

Gulėdama ligoninės palatoje, giedro veido senučiukė kalbėjosi su atėjusiu ją aplankyti klebonu:

–    Viešpats man dovanojo puikų gyvenimą. O dabar jau esu pasirengusi išvykti.

–    Žinau, – sumurmėjo klebonas.

–    Trokštu tik vieno dalyko: kai mane laidos, norėčiau laikyti rankoje šaukštelį.

–    Šaukštelį? – gerasis klebonas neteko žado. – Kodėl nori būti palaidota su šaukšteliu rankoje?

–    Man visada patikdavo dalyvauti parapijos vaišėse. Atsisėdusi prie stalo, iškart žiūrėdavau, ar prie lėkštės padėtas šaukštelis. Žinote kodėl? Šaukštelis reiškė, kad vaišių pabaigoje bus patiektas tortas arba ledai.

–    Na ir?

–    Tai, kas geriausia, būna pabaigoje! Tą ir noriu pasakyti savo laidotuvių dieną. Kai žmonės prieis prie karsto, jie būtinai paklaus: „Kodėl ji laiko šaukštelį?” Noriu, kad jiems paaiškintumėte, jog laikau šaukštelį todėl, kad atėjo tai, kas geriausia.

Gydytojui nedavė ramybės pacientas, kuris be galo baiminosi mirties:
–    Kaip viskas bus, daktare? Kas su manimi nutiks?

Pakilęs eiti, gydytojas atidarė duris. Į kambarį vikriai įspruko mažytis ligonio šunelis. Lodamas ir vizgindamas uodegą, gyvūnėlis užšoko ant lovos ir puolė meilingai laižyti šeimininko rankas bei veidą

Gydytojas tarė:

–    Bus būtent taip. Kažkas atvers duris ir…