Žmogus ir skaista

Kaip sutuokti ugnį ir vandenį – karštą, kraujo varomą kūnišką prigimtį su dieviškąja šviesa? Kaip susieiti berneliui ir mergelei, kad jų santuoka būtų ne bergždžias ir griaunantis energijos eikvojimas, o naujo prasidėjimas, rastis skaistoje, kad jų meilė būtų ne karščiu alsuojanti aistra, bet paparčio žiedo ugnis – šviečianti, bet nedeginanti? Ar apskritai tai įma­noma? Kaip keičiasi ta pati šventė, keičiantis jos pavadini­mui? O gal atvirkščiai: kaip keičiasi pavadinimas, keičiantis šventei?

Ikikrikščioniškieji šios šventės pavadinimai išliko tik baltų ir slavų kraštuose. Tai Rasa (Rasos), Kupole (Kupolia, slav. Купала) ir slavų Ярыло (Ярыла). Pastarąjį, dar neminėtą pavadinimą Vladimiras Dalis priskiria žodžioярый prasmi­niam „krūmui“, kuris reiškia: ‘ugningas, aistringas, piktas, nesu­laikomas, karštas, gašlus; ярyн ‘rujojantis gyvulys’. Darome prielaidą, kad minėti pavadinimai eilės tvarka išreiškia šventąjį, gamtinį-buitinį ir išvirkščią (sakralinį profaninį ir inversinį) šios šventės lygmenis. Juose atsispindi ir hierarchinė šventės sąran­ga, ir jos smukimas iki visiškos priešingybės. Natūralu, kad mažiausiai išliko sakraliosios Rasos šventės apeigos.

Šiuolaikinis, seksualinės revoliucijos stereotipais mąstan­tis žmogus iš paparčio žiedo ieškojimo slėpinio tik pasišaipytų. Taip iš tiesų būtų juokinga, jei žmogus būtų tik sąmoningas gyvūnas. Tačiau žmogus yra tarsi dangų ir žemę jungiantis til­tas, – kūno ir dvasios, gyvūniškos ir dieviškos prigimčių jungtis. Žmogus yra tiek žmoniškas, kiek jo kūniškąją prigimtį apšviečia ir perkeičia dieviškoji šviesa. Ir atvirkščiai. Žmogaus, susituokusio su dieviškumu, o simboliškai sakant, – radusio paparčio žiedą, meilė yra skaisti. Tai reiškia, kad gyvybinė (lytinė) energija yra sulaikoma bei nukreipiama kūrybine link­me, ir visų pirma naujos gyvybės pradėjimui. Nesant ryšio su Dievu, žmogus gyvybinę energiją švaisto geidulių tenkinimui ir palengva griauna save.

Giliau pamąstę suprasime, kad dviejų žmonių – vyro ir moters – santuokos kokybė priklauso nuo ryšio arba santuo­kos su dieviškąja šviesa Besituokiantys turėtų žinoti šitą slėpinį, antraip jų santuoka nesuteiks jiems to, ko jie tikėjosi. Jeigu vyras ir moteris, kiekvienas savyje, surado dieviškąją šviesą ar paparčio žiedą, – jų santuoka ir meilė bus palaimos šaltinis. Tik per vienybę su visatos priežastimi – Dievu, galima pil­natvė su mylimuoju ar mylimąja

Kai tuokiamės, paprastai negalvojame, kad pirmiausiai turėtų įvykti santuoka – vadinkim trumpai ir vienu žodžiu – su Dievu. Yra pirmesnioji arba aukštesnioji santuoka, kuri vieno­dai reikalinga visiems, tačiau dažniausiai ji lieka tik kaip galimy­bė ir neįgyvendinama. Antrosios santuokos – su vyru arba moterimi – kokybė priklauso nuo pirmosios santuokos įgyven­dinimo. Apsiniaukusios sąmonės žmogų veiklai skatina santykiai tarp vyro ir moters, o skaistaus žmogaus veikla kyla iš ryšio su Dievu Santuoka su vyru ar moterimi yra sandora su Dievu gyvy­bei pratęsti, o ryšys su Dievu yra sandora dėl kūrybos.

Iš kur tiek daug nuomonių ir visiškai priešingų teorijų apie meilę? Žmogus, kaip jau sakyta, yra prieštarų – dvasios ir kūno – jungtis. Todėl žmogaus meilė reiškiasi ir kūno, ir dva­sios lygiuose.

Medžiaginiame arba kūnų pasaulyje viešpatauja atskiru­mas. Kiekvienas kūnas (žmogus) yra atskiras. Todėl kūniškos meilės pagrindinis principas yra atskirtybė, vieninteliškumas.

Dvasiniame pasaulyje viešpatauja vienovė. Dvasinės meilės pagrindinis principas yra visuotinumas. Dvasinėje meilėje visos ribos nyksta.

Abu šie meilės principai, galiojantys žmogaus gyvenime, yra sumaišomi iš nežinojimo ar sąmoningai, prisitaikant sau, kaip kam patogu. Kūniškos meilės principas – atskirtybė – perkeliamas ir pritaikomas dvasiniame lygyje. Ir atvirkščiai: dvasinės meilės principas – visuotinumas – perkeliamas ir pritaikomas kūniškos meilės lygyje.

Tada viskas susipainioja. Vieni sako, kad mylėti galima tik vieną žmogų. Taip kalba tie, kurie kūniškos meilės prin­cipą taiko ir dvasinei meilei, tikriausiai to nė nesuvokdami. Kiti sako, kad mylėtis kūniškai galima su visais ar su visomis. Taip teigia tie, kurie dvasinės meilės principą perkelia į kūnišką meilę. Ko gero, to nesuvokdami, bet kažkaip jausdami, kad meilėje yra ir visuotinumo principas.

Tai du kraštutinumai. Kraštutiniais atvejais yra taikomas tik vienas meilės principas: arba atskirumas, arba visuoti­numas. Kadangi žmogus yra ir kūnas, ir dvasia, tai jo meilė turi apimti abu kraštutinumus – mylėti reikia ir pagal kūniškos ir pagal dvasinės meilės principą. Trumpai sakant, mylėti ir atskirai, ir visuotinai.

O taip! aš vyrų tūkstantį turėjau

kol netikėtai vieną pamilau

ta meile kur už atgailą giliau

aukščiau už dangų o atleisk tvėrėjau

aš atsiduodu tau kaip dulkė – kur bemesi

bet myliu vien tave, o tūkstantis pirmasai

kaip myli visa meile išmylėjus. (D. Kajokas)

Vydūnas į jaunuolio klausimą: Ar galima mylėti daug merginų? – atsako, kad ne tik galima, bet ir reikia mylėti ne tik daug merginų, bet ir apskritai žmonių. Kaip? Principas la­bai paprastas: mylėtis galima tik su viena ar su vienu, o mylėti reikia visus. Be ryšio su Dievu žmogus tam nepajė­gus. Taigi, simboliškai sakant, reikia rasti paparčio žiedą. Ry­šys su Dievu yra toks nenusakomas ir asmeniškas, kad pa­parčio žiedo ieškoti einama po vieną. Paprotys ieškoti pa­parčio žiedo dviese, matyt, yra vėlyvesnis.

Tai, kad lietuvių tautoje lyčių santykiai ilgiau nei kitose Europos tautose išliko skaistūs ir dori, liudija ne tik Rasos šventės papročiai bei apeigos, bet ir tautosaka – joje nėra erotikos ir palaidų papročių, nėra netgi meilės dainų, kurios kitų tautų tautosakoje sudaro apie trečdalį visų dainų. Apie tai ne kartą rašė įvairūs autoriai, pavyzdžiui, L. Jucevičius, A. G. Krause, R. Mackonis, D. Sauka ir kiti. Jų nekartosime. Bene svariausias įrodymas, kurį mažai kas prisimena, yra prūsų- lietuvių kovos prieš vokiečius, kuriems talkino visa Vakarų Europa. Per beveik 200 metų trukusį karą mūsų protėviai, nors pusiau nukraujavę, ne tik sugebėjo atsilaikyti, bet ir laimėti.

Knygoje „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ Vydūnas rašo: Tai turėjo būti tokie didvyriai, kokių var­giai kada mažoje tautoje buvo pasirodę. Jie turėjo būti gimę ypatingai aukšto dorovingumo šeimose. Taip sako ir vokiečių mokslininkas K. Lohmayeris savo „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijoje”, p. 49, jog prūsų ir lietuvių šeimos santykiai turėjo būti ypač dori, kad „ galėjo išugdyti tokius didvyrius, kurie dar ir šiandien verti pasigėrėji­mo „. Tai patvirtina ir istorikų paliudytas baltų sveikatingu­mas, nes niekas žmogaus, o tuo pačiu ir tautos sveikatos ne­silpnina ir nepakerta taip, kaip santykių tarp lyčių palaidumas.

Autorius: Aleksandras Žarskus