Gyventi verta, nes iš gyvenimo semiamės įkvėpimo
Gyventi verta, nes iš gyvenimo semiamės įkvėpimo
Ar žinote, kas jus įkvepia? Tam tikra muzika? Pilnas garuojančios kavos puodelis? Pasivaikščiojimas, kai galite giliai kvėpuoti? Pokalbis, kuris teikia jums naujų minčių? Nedidelis ritualas, kuriuo pradedate savo kūrybinius procesus? Įkvėpimo galima pasisemti iš keisčiausių dalykų. Frydrichą Šilerį, pavyzdžiui, įkvėpdavo rašomojo stalo stalčiuje gulinčio pradėjusio pūti obuolio kvapas.
Sužadinti įkvėpimą – vienas dalykas, pasikliauti juo – visiškai kitas. Įkvėpimas yra drąsa paklusti šauksmui, aukštesnei, kūrybinei jėgai, kuri nori per mus pasireikšti. Ir būtent čia ir dabar.
Kai Georgas Frydrichas Hendelis kūrė „Mesiją”, jam atrodė, jog ištisas dvidešimt dienų jį vedė nežemiška jėga: „Aš tarsi mačiau prieš save visą dangų ir patį didįjį Dievą”. Tai, ko gero, svarbiausia Dievo dovana, kad būtų pažadintos mūsų kūrybinės galios. Tik mumyse esantis menininkas pasitiki įkvėpimu ir savo darbe laiko jį paslaugiu draugu. Dailininkas Robertas Motervelis tapyti galėdavo tik tada, kai ateidavo įkvėpimas: „Teptukas sukluptų ties tuo, ko pats neįstengi padaryti”.
Gyventi verta, nes žodį „kaltė” galime rašyti iš mažosios raidės
Sociologas Peteris L. Bergeris teigia, jog žmonės dar niekados nesijautė tokie nekalti kaip mūsų šimtmetyje:
Dėl mūsų klaidų kalti tėvai. Jie netiesiogiai prasikaltę, nes kaltinti galima didesnes visuomenės struktūras, kurios savo ruožtu taip pat atrodo reikalingos ir pajėgios. Vis labiau pažįstame įvairialypes sąsajas ir dėl to vis daugiau tolsta mūsų atsakomybė, kuri dar labiau didėja.
Kaltė iš didžiosios raidės yra kažkas gigantiška, kas labai slegia, bet kartu yra be galo toli ir ko neįmanoma pakeisti. Dėl tokios kaltės galima tik kentėti, atsparos taško nėra.
Vis dėlto. Jei tą didelį žodį „kaltė” rašysime mažąja raide, galėsime pasakyti: „Taip, aš taip pat esu kaltas”. Akimirką tai nemalonu, bet pagaliau vėl yra atsparos taškas: taip, aš pradedu nuo savęs.
Gyventi verta, nes putpelės labai protingos
Bavarijoje yra labai keistas krucifiksas: ant visų keturių jo galų tupi po porą putpelių ir žvelgia į nukryžiuotą Kristų.
Kai keli paukščiai miega, jie susiglaudžia tarpusavyje pasukdami galvas į priešingas puses, kad iš karto pastebėtų besiartinantį priešą. Putpelės yra vieninteliai paukščiai, kurie daro kitaip. Jos miega būreliais, kartu sukišusios snapus. Viena sena legenda sako, jog to jas išmokė Jėzus. Neskraidančioms mažoms putpelėms jis sakė, kad saugiausia atsigręžti į vidurį ir kad reikia su pasitikėjimu žvelgti į jį, į Kristų.
Ir dabar putpelės miega suglaudusios galvas. Priartėjus priešui, jos staiga ima plasnoti į visas puses ir įvaro jam baimės.
Bavarišką putpelių kryžių geriausia kabinti miegamajame virš lovos. Jis miegančiajam primins, jog mums visiems taip reikalingo saugumo nerasime išorėje. Nepadės baimė, signalizacijos įrengimas, ginklai ar policija. Jis slypi mūsų viduje, tame širdies kampelyje, kur laikome tą, kuris mus sukūrė.
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi
Įdomūs straipsniai.Ačiu…