Meilė be atsako
„….laikui bėgant vienatvė man tapo būtinybe, kurioje galėjau būti laisva ir gyventi savo nematomą gyvenimą…visada tyrą ir pilną šviesos…su trupučiu liūdesio…mano meilė beribė…ir beveik niekas negalėtų atsakyti į tokį jausmą…ir veltui aš tikiuosi atsakymo į per daug didelius savo jausmus…jis niekada manęs nemylės…todėl mano jausmai nepatenkinti, jie degina ir drasko mano kūną, tačiau siela išsineria iš to pragaro ir lieka skaisti…įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais aš vis sutikdavau jį, tą, kurį mano siela atpažindavo ir į kurį veržėsi su neregėta jėga ir džiaugsmu. Tačiau – tik siela. Aš jau žinojau, kad iš ten tokio pat veržimosi nesulauksiu. Ir išmokau savo kūną laikyti geležiniuose gniaužtuose. Ir man tik pakanka žinoti kad jis yra. Kad šis žmogus yra. Ir aš myliu…“
Iš širdies gelmių visiems tiems, kurie tiesiog myli…ir stiprybės jiems! 🙂
( ištraukoje yra panaudota frazių iš knygų Alessandro Baricco „Jūra vandenynas”, Vidmantė Jasukaitytė „Golgotos vynuogės” ir kt „)
Autorė: Gintautė Kaminskaitė
och… ;] dėkui Tau už šį kaip galima pasakyti laišką… 😉 Jis labai nuoširdus…
Kaip tik aš dabar lygiai tą patį jausmą išgyvenu…niekam to nelinkėčiau,net priešui…
Keista… Bet šie žodžiai lyg išplėšti iš mano širdies… Visada mylėjau ir tebemyliu vieną žmogų, bet tai tik dabar drįsau pripažint… Aš tik visąlaik bėgau nuo jo… Bet „įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais aš vis sutikdavau jį” ir džiaugiaus vien akimirka, kai jis būdavo šalia ir apkabindavo… Tada laikas sustoja ir gera gyvent… Atrodo gražu ar ne? Bet… Jis manęs niekad nemylės… O aš jį visad mylėsiu ir tikrai „man tik pakanka žinoti kad jis yra. Kad šis žmogus yra. Ir aš myliu…” myliu…
Na šiaip tokios meilės dar nepatyriau, bet buvo kai man vienas žmogus labai patiko bet aš jam ne. Dabar net keista ir kažkaip kai pagalvoji buvo vienas vaikinas kuris man rodė be galo didelį dėmesį, bet man jis labai nepatiko ir jį net šiurkščiai atstumdavau o kai pati atsidūriau jo vietoje viską supratau.
Kad aš jau baigiu išsikapstyti, prieš dvi savaites būčiau parašius visiškai kitaip. Taip ir dar blogiau buvo ir man, manau, kad visiems taip būna, tiesiog tai paprasčiausi jausmai, kurie pamažu nurimsta. Meilė – nuostabu, kai jau nebemyli. Tai mani žodžiai, bet negaliu užtikrinti, kad jie teisingi. Mano didžiausia bėda, tai pati aš. Sugebu įsimylėti per dieną, o mylėti mėnesį ir tai yra labai blogai. Kai įsimyli po didelio tarpo, tai nieko. Bet kai įsimyli kas du mėnesius;metus.. Ar išvis be pertraukos tai.. Nelinkėti negaliu, nors tuo metu atrodo: „mirsiu” , bet tai taip pat yra patirtis, tik niekada netylėkit, jeigu nenorite gadinti gyvenimo tam/tai, pasikalbėkite su drauge/u 😉
man patiko,kai pasakei: „mano didžiausia bėda, tai pati aš” ;DD o šiaip tai jo… Tie jausmai iš vienos pusės gerai, iš kitos kartais per daug draskantys… ;] stiprybės visiems ir visoms, kurie tai patiria dabar…:}
Ačiū 😀 tiesiog labai dažnai vartoju tą terminą..
Būtent tai aš jaučiu dabar, na tas žmogus man patinka jau daug metų, bet jis į mane nežiūri.Ir žinau kad jis turi draugę, mane tai ištiesų liūdina, bet su tuo galima sakyt jau esu susitaikius. Kaip pagalvoji, juk aš žinau kad jis turi draugę, bet visvien negaliu jo pamiršt. Kažkada visai gerai sutarėm, tada net buvo kilusi mintis, kad jam patinku, bet klydau…
Bet juk tu neišskrisi? Juk tu neturi sparnų…
Man taip yra dabar. Aš Myliu viena zmogeliuka su juo jau seniai bendrauju,jis turejo panele nusvilo nuo jos,as nuo draugo taipat galvojau bus viskas gerai busim kartu,bet nebendravom taip gerai,nebesusitikom ir gavos taip,kad as su kitu,o jis vienas.Man sunku skaudinti drauga su kuriuo esu dabar,bet zinau kad jis mane myli..nenoriu jo skaudinti,jau geriau kentesiu as 🙁 o ta beerniuka kury mylejau myliu ir mylesiu tikrai nepamirsiu niekada….
Ar kada būna Tau nei iš šio nei iš to liūdna?
Taip širdį draskančiai liūdna?
Kai viskas gerai…
Kai sekasi ten kur nori, kad sektųsi…
Kai jautiesi prasmingai…
Kai saulė nešviečia,
Nors lauke šilta…
Kai taip tuščia tuščia,
Kad ašaros rieda nenorėdamos riedėti…
Kai imi kūkčioti nors neskauda…
Kai gaila savęs, nors nėra už ką gailėti….
Kai prisimeni skambutį, reiškiantį: draugaukim…
Ir juoką… ir širdies spurdėjimą…
Lyg nieko nuostabiau žemėje negalėtų būti:
Tik jausti savo ranką delne…
Ir ašarėles rinktas pievoje…
Tokias švelnias, trapias ir greit vystančias…
Taip greit, kaip tie metai bėgantys…
Ir supranti, kad nebūtų to liūdesio…
Jei nebūtų gaila, kad liko tiek mažai…
Beviltiškai mažai…
Mažai…
Baisus tas supratimas…
Liūdna…
Joa…drąsko širdį man tai jau pusę metų. Ir nieko pakeisti negaliu..tiesiog tikiuosi ,kad kadanors išeis jį pamiršti. Bet giliai širdy randas vistiek liks…gaila…taip myliu jį..Bet reikia pamiršti..Tik nežinau kaip. Nes jis mano geriausias draugas…. </3
„Ir man tik pakanka žinoti kad jis yra. Kad šis žmogus yra. Ir aš myliu…“ Tikra tiesa…
Aš irgi taip kentėjau…Tiesą sakant ir dabar kenčiu,nes jis išvyko toli ir aš jo jau tikriausiai niekad nepamatysiu…:(bet visada mylėsiu ir prisiminsiu………….
Hm..o aš esu nežinioje..prieš 4 metus jis mane mylėjo begalo,o aš jo ne..mylėjau tik tada,kai manes nemylėjo jo draugas.. tada mūsų keliai išsiskyrė,nebebendravom.Dabar aš vėl sugrįžau į tą patį draugų rata.Ir..pamilau jį…Kai jam tai pasakiau,viskas pasikeite,jis prisimena anuos laikus,kaip liko įskaudintas.O dabar jis skaudina mane..Jis ištikro stengiasi neskaudinti..su kita nebūna,nes sako,kad esu aš,sako,kad myli,bet kartu mes nebūsim dėl daugelio prizasčių..draugai skirtingi,skirtingi net gyvenimai,bet meilė tapati..ir širžiai neįsakysi…Su juo akimirkos pačios gražiausios…Niekada netikėjau,kad gali taip virpėti širdis.Ir kad galėjau gyvenime padaryti tokią klaidą.Visi klystam ir mokomės iš savo klaidų.Nedarykit,to dėl ko vėliau gailėtumėtės.Taigi,šis posakis tikrai atitinka: Tol nepajunti meilės, kol ji nepasitraukia:)
Yra viena problema – aš įsimylėjau merginą. Ji taip pat sakė kad myli mane, mes šiek tiek padraugavom. Ji gyvena kitame mieste, todėl mes neturime progos susitikinėti. Tiesa, buvome susitikę, ir viskas buvo gerai. Kol ar neįtariau kad ji manęs nemyli. Paklausiau jos. Ar ji tikrai mane myli. Ji pasakė kad ar kai tik labai labai patinku. Dabar nežinau ką daryti. Aš ją labai labai myliu ir negaliu jos užmiršti. Jeigu būtume išsiskyrė tik dėl to d nebepasimatysim, viskas būtų paprasčiau, bet po paskutinio susitikimo ji pasakė tiesą… Nors pažiūrėjus ir šalies nėra jokio skirtumo ar ji mane myli ar ne, bet man vistiek kažkaip skaudu… Labi sunku man dabar… Prašau patarti ką daryti…
O taip..žinau ką tai reiškia. Praėjo metai, to žmogaus nematau, bet vistiek, taip sunku, kad rėk, spjaudykis, nerk į beprotybę, slėpkis nesislėpęs..neišplėši. Tiesa, kartą teko jį sutikti, kai buvo grįžęs į Lietuvą, maniau po kojomis atsivers bedugnė ir krisiu skradžiai, pakirto visą kūną, nebegalėjau eit, širdies plakimas, atrodė, užgožė visą organizmo veiklą, plaučiai sunkiai orą gaudė..o dabar, dabar gyvenu viltimi, kad kadanors „saldainių sunkvežimis apsivers ir mano gatvėje”. Vis dėlto esu laiminga, dėl to kad AŠ ŽINAU KAS YRA MEILĖ! Kad ir kokia skaudi, bet Meilė…
mano situacija irgi panaši. tačiau… nenoriu visko gadint, pasakydama jam, koks jis man brangus. pasakydama, kad myliu. jo širdis užimta, o aš – tik draugė. trečia ir nereikalinga 🙂
skaitau ir tiesiog asaros pacios verziasi… gaila bet supratau kokia ta meile sunki. kaj susipazinom pats sau melavau ir sakjau kad ji man tik patinka bet po puses menesio nebegalejau ir sau meluoti… dieve kodel tajp sunku atlaikyti tokia beprasme meile kurios galbut niekad nepajusi is kito zmogaus.
Vos neapsiverkiau…Jaučiuosi lygiai taip kaip parašyta…Tikrai myliu viena žmogų,bet ta meilė yra be atsako..Ir manau, kad niekada ir nesulauksiu to astako…Jis-nors ir neturi panelės, yra laisvas kaip paukštis, net nežiūri į mano pusę…Bet jis tikrai geras ir nuoširdus žmogus..gal dėl to ir taip stipriai jį pamilau…Dieve, aš norėjau jį pamiršti, tikrai norėjau…Bet per daug jį myliu ir per daug dažnai jį matau kad pamirščiau…Manau, gyvensiu kaip nors su ta meile širdyje…Džiaugiuosi tik dėl to kad tikrai myliu..
Norečiau kad meilės išvis nebūtų.. Kaip sunku matyti žmogų kurį tikrai myli- kasdien, kuriam atiduotum viską, bet jis tave laiko tik geru draugu.. Kaip sunku matyti tą žmogų su kuo nors kitu.. Kaip sunku matyti tą vienintelę, kai ji žvalgosi į kitus, nors aš esu šalia..Gyvenime nera teisybės..
o varge… Grožis gali priverst tave nenuleist akių, būt laiminga tiesiog žiūrint į jį ir tuo pat metu ir tuo pat metu priverstų tavo širdį skaudėt, stabdytų kvėpavimą, užgniaužtų gerklę…o kai žinai, kad tas grožis niekad tau nepriklausys ir po keleto dienų gal jo visai nebepamatysi, tai verčia tavo širdį stoti. o dar kai tas nuostabus Grožis žino tavo vardą, važiuojant namo iš Vilniaus autobuse paklausia,ar nenori alaus, tau pasakius, kad nenori, jis sako, kad skanus, sausas jisai, tau pasakius, kad negeri jo visai, Grožio veide aptinki nusivylimą, tu pasijauti dar bjauriau. Tave užvaldo mintys, kodėl jis būtent tavęs, ir nieko daugiau, to paklausė.. bet tu nenori apie tai galvot, tai drąsko tavo širdį.
Tu žinai apie jį bjaurių dalykų, bet jie lieka bereikšmiai prieš tą neapsakomą Grožį.. O kai jo balsas nuostabus, kai jis šneka protingai,kai sako ,,ek golt” vietoj ,, ek nachuj”, kai girdi kaip jis groja gitara, matai kaip eina.. O kai sutinki jo žvilgsnį……
Aš išeinu, kad ir skaudu..
Prašau nepyk, kitaip aš negaliu…
Pamiršt Tave man bus sunku..
Juk buvo gera mums kartu..
Bet toks gyvenimas yra..
Juk reikia išsiskirti kažkada..
Galbūt šešėlis mano aplankys Tave..
ir prošvaistėm nušvisiu aš Tavam sapne..
Gal prisiminsi Tu dažnai mane,
Kai plaukėm rugiuose drauge..
veidai mūs buvo šilumos pilni..
Laimingi buvo, vėjo nešami…
Bet viskas pamiršta, ir nepasikartos..
Akimirkos bliksės mums visados…
Bet šitaip gera mums jau nebebus…
tik mano veidą ašaros užklups…
(kažkada sukuriau, kai buvo liudna..)
Paskaičius šias istorijas man vienu metu ir liūdna ir baisu…
Aš buvau įsimylėjus vieną labai nuostabų vaikiną,bet mus išskyrė viena klaida NEPASITIKĖJIMAS! Kaip žinote.kad pasitikėjimas ir pagarba yra labai svarbus dalykas poroi.Gaila mano atvėju pasitikėjimo nebuvo vaikinas visada sekdavo kiekvieną žingsnį aš net su draugais negalėjau būt nes visas dėmesys turėjo būt tik jam.Kiekvieną kartą pakviesta į vakarėlį ar gimtadienį turėjau atsiklaust pas jį.Ir dažniausiai sedėdavau namie nes jis atsakydavo,kad nenoriu kad niekur eitu.Turėjau su tuo taikytis nes mylėjo jį lb lb nenorėjau prarast ;[
Bet taikytis su tuo nesiuošiau aš ne kartą jo klausiau ką padaryt,kad pasitikėtum jis sakydavo,kad pasitiki manim bet puikiai žinojau tiek aš tiek jis kad tj ne tiesa…
Kaj jau susipykom rimtaj aš jo paklausiau ar matj ką daro nepasitikėjimas?
Jis atsakė kaip aš galiu tavim pasitikėt kada tu šitaip elgiesi…
O kaip aš elgdavausi nežinau man atrodo kad aš kaip tik per geraj su juo elgiausi dariau tjp kaip jis norėjo.
Bet matyt kažkuom lb jį nuvyliau.
Tai va merginos ir vaikinaj negadinkit santykių dėl nepasitikėjm Geriau bandykit viską išsiaiškint kodėl ir kaip viską galima ištaisyt ir tada būsit be galo laimingi!
Aišku, jausmas gal ir gražus, bet tikra meilė būna tik abipusė.
Atrodo dar vakar viskas buvo paprasta ir lengva,tačiau tai truko tik akimirka…Akimirku buvo daug ir nuostabių,, tie apkabinimai,tie žodžiai,tos viltys,tačiau…viso to..neliko..liko tik ašaros mano veide ir ilgesys manoi širdį… <3*
Kiekvieną kartą, kai užmerkiu akis- matau jį. Ta nuostabi, kerinti šypsena. Jis okupavo mano mintis, įsiveržė ir į mano sapnus. Kaskart, kai jį pamatau, neįstengiu nuslėpti šypsenos, kad ir kaip stengčiausi. Aš taip trokštu, kad jis būtų šalia, aš jo geidžiu visa savo esybe, bet, deja… Kaip kažkas jau rašė, aš tik trečia ir nereikalinga, nors vilčių neprarandu, juk niekada negali žinoti kas bus rytoj… Slepiama meilė yra šimteriopai stipresnė, nei ta, kuri parodoma atvirai, bet kartu ir šimteriopai skausmingesnė… Palaikymas visiems mylintiems be atsako.
Gal kasnors galite padėti? Labai prašau… Atsakykite… Ką man daryti, kai tas kurį taip myliu, skaudindamas mane būna su būriu kitų merginų? Apsikabina ir pan, o paklaustas, tiesiog atsako kad aš jam dar lb lb patinku… Kaip jį suprasti? Kaip susigrazinti? Kaip pamiršti?
Et… daugelis rašot, jog mylit… jūsų ne.. ir jums skaudu.. Mokėkit paleisti. Meilė – ne troškimas atiduoti žmogui visą save, ne troškimas būti kartu… tai troškimas matyti mylimą žmogų laimingą, net jei dėl to turėtumėte pasitraukti iš jo gyvenimo 🙂
Omg… Paskaičiau tuos tekstus, eilėraščius na žodžiu viską perskaičiau… Apsipyliau ašaromis… Siaubas, kai pagalvoji kad ir tu esi tokioj pačioj situacijoj… Bet savomis akimis viskas atrodo ne taip baisiai… Bet kai paskaičiau kitų žmonių pasakojimus… Negalėjau nustoti verkti.
Man 21 metai, bet kas yra ta tikroji meilė suvokiau tik prieš gerus metus. Maniau viskas kaip TV seriale… Nors viskas taip ir buvo tik kad vaikinai taip stipriai nemylėjo manęs kaip muilo operose… Bet kaip sakiau tikrąją meilę sutikau neseniai, maždaug prieš pusmetį. Ir ji tęsiasi iki šiol… Jis žaliaakis vaikinas, juodais plaukais… Kai pamačiau jį supratau kad jis kaip iš mano Dienoraštyje nupiešto piešinio kuris vaizduoja mano vaikino idialą. Niekaip nedrįsau su juo susipažinti, todėl draugės visaip kaip stengėsi man padėti… Sužinojo jo vardą, kur jis gyvena, ką mėgsta na beveik viską apie jį… Ir žinoma tai kad jis turi panelę… Kai man tai pasakė, vos negavau širdies smūgio… Buvau visiškai sugniuždyta…Panašiai jaučiuosi ir dabar… Bet nusprendžiau laukti tol kol jis atkreips į mane dėmesį, arba bent kol pamiršiu jį… Gal būt tai skamba labai kvailai, bet mano meilė jam išaugo iki beribės… Nemanau kad jį pamiršiu artimiausiu laiku.. Nes nesugebėjau pamiršti per pusmetį, o vienas kitam neesam žodžio pratarę… Taigi pati supratau kas ta tikroji meilė… Stiprybės ir daug ašarų atsargų tiems kurie yra panašiose situacijose.
Tikrai nėra gera žinoti, kad jis tik yra.. Reikia, kad jis būtų šalia…
Jau 5metai, kai meilė jam manęs nepaleidžia. Ir nepaleis.
Turiu kitą draugą, kuris mane besąlygiškai myli. Aš jo – ne. Jaučiu begalinį dėkingumą ir prisirišimą. Milijonus kartų prašiau mane paleisti, bet nepavyko. Gėda prisipažinti, bet su juo išdaviau savo draugą…
Ir viskas iš meilės. Man buvo atleista. Ir žinau, kad padariau klaidą, jog tuomet visko nebaigiau. Dabar tik dar sunkiau.
O jį, savo meilę, matau kiekvieną dieną.
apsiribojome tik kvailu „Labas”. Ir kas svarbiausia, kad aš žinau, jog man jis jaučia lygiai tą patį…
Tik jam atsibodo laukti…
NAKTIS
TYLU,- naktis už lango.
O, aš tamsoj viena,
Šalta naktis, tyli naktis
bekraštėj erdvėja.
Pakėlus galvą aš žiūriu į dangų.
Jis toks žvaigždėtas ir tamsus,
Jis toks didingas ir ryškus
DANGAU DANGAU DANGAU …
Kartojų sau viena.
O,kaip norėčiau aš pasiekti dangų.
Pakilt virš debesų…
Išskleist sparnus norėčiau
dėja jų neturiu.
Norėčiau apkabint mėnulį
Visas žvaigždęs kartu.
Aš tyliai,tyliai prisiglausčiau
norėčiau dar pabūt kartu.
TYLU-naktis už lango
O, aš tamsoj viena.
Šalta naktis bekraštėj erdvėja.
O, aš viena, vis tiek viena.
Mėnulis man nešviečia.
Žvaigždėto tako nerandu
Man šalta, liūdna, ir baugu.
Vienai, prie lango taip tamsu ir nejauku.
DANGAU – KODĖL AŠ TIK VIENA?
Tik aš vis tiek viena.tuo viskas ir pasakyta sunku kovot su meilę jei ji ne tau skirta, nors ir kaip jos ilgiesi ,bandžiau ir savo kūrybos eilėraščiais pavergti ir dabar jau 3 metai jo ilgiuosi ji turiu ir tuo pačiu jis priklauso kitai patikėkit kas tai išgyveno supras,stiprybės visiems mylėjusiems ar tik įsimylėjusiems tai pats sunkiausias išbandymas.
Man dabar taip yra 🙁 Blogiausia turėti žmogų šalia ir žinoti kad jis niekada nebus tavo 🙁
Kai šį kūrinį skaičiau, ašaros liejosi man iš akių.
Atrodė, kad tai rašoma apie mane.
Nzn, bet tai man sukėlė didelį pasipiktinimą gyvenimu ;[[[
kad niekada jis nebus tavo….
Man ir dabar tokia situacija. Buvo momentas kai jis mylėjo ant rankų nešiojo tada aš kaip mažas vaikas spyriojausi ir ieškojau pretekstų kaip susipykti nes matai jis man buvo per geras. Dabar kai supratau kad negaliu be jo ir ji pamačius suvirpa visas kūnas ir net paprasčiausio žvilgsnio nepamirštu dar savaitę nuolat su ašarom akyse galvoju apie jį ir žinau kad myliu negaliu nieko pakeisti nes jo laimės kurią jis taip ilgai kurė po to kai aš įskaudinau, man sugriauti nevalia ir taip ir gyveni su skausmu.
Ta vienpusė meilė… Ji neegzistuoja! Meilė tai, kai tau patinkantis žmogus paima už rankos ir pasako jog negali būti be tavęs… Meilė- kai žiūri į tą žmogų kuris tau patinka, o jis žiūri į tave, o kai pastebi jog jis negali atitraukti nuo tavę akių, pasimeti ir nusišypsai… Meilė- kai būdamas kartu su tuo žmogučiu, klausai ir negali atsiklausyti ką jis sako, žiūri ir negali atsižiūrėti į jį… Meilei reikia 2 žmonių, o ne vieno… Meilė be atsako- ne meilė, o tik ilgalaikis susižavėjmas ir siekimas to ko negali gauti.
Kai taip atsitinka viskas aplinkui atrodo labai beprasmiška.. Sėdi sau ir galvoji, kodėl iš viso sutikai tą žmogų savo gyvenimo kely. Jei jis nebūtų pasimaišęs, gal būt dabar būtum laimingesnis. Aš irgi jau metus išgyvenu tą patį. Baisiausia yra tai, kad liko visai nedaug iki dienos, kai niekada daugiau to žmogaus nebepamatysiu. Žinau, kad gal būt tai bus tik į naudą, bet vistiek branginu kiek vieną minutę kai matau jį praeinant pro mane, bet tik praeinant..
Mano istorija panaši prieš metus jis mane pakvietė išgerti kavos kadangi maniau kad tai pokštas nieko jam neatsakeu. Kai baigėsi pamokos eidama į mašina(tėvai visada paimdavo) pamačiau kad jis manes laukė ir kai pamatė kad einu pas tevus nusivyles nuėjo namo. Tada suparatau kad jam patinku. Kelis mėn. vaikščojau laiminga draugės vis sakydavo: koke tu laiminga jis myli tave ir tu ji. Bet vasaros pradžioj viskas pasikeitė jis pradėjo manęs vengti išpradžiu nieko nesupratau kol draugė nepasakė kad jam parašė kad aš ji myliu! Jis daugeu nesisveikino, nei žodžio nepratardavo. Po išsiskirimo visa vasara ji sapnavau. Kai prasidėjo mokslo metai pamačiau ji dar gražesni, nuostabesni ir jis man sudaužė širdį nes išgirdau kaip giresi kad per vasara susirado panele ir tada galvoj nuskambėjo „Aš besąlygiškai ir neatšaukemai įsimylėjau Roka”
P.S SLAPTA MEILĖ TRUNKA 5metus
Skaitant šiuos pasakojimus pasidaro lengviau,supranti,kad yra žmonių jaučiančių tą patį kaip ir tu.Meilė kartais gali būti baisus dalykas.Žudanti,žlugdanti meilė,kurią aš nuolat randu.Ir tada pradedi bijoti to jausmo,nebenori mylėti,nes be atsako ji tampa tikra kančia.Nebesinori mylėti,bet nenori,negali pamiršti mylimo žmogaus,galvoji apie jį ir taip kankini save.Kažkada ji mylėjo mane,bet tada man užteko tiesiog to,kad ji yra.To,kad galiu ją matyti.Dabar viskas kitaip,tik mano jausmai liko tokie pat.
Rašau tau,o širdis krūtinėj skauda…tu…tu…ją užgavai savo grožiu ir mintimis tarsi narkotikais mane apsvaiginai .O juk prisiekiau sau,sakiau,meile aš daugiau nebetikėsiu,ir tai man puikei sekėsi pakol tu…tu…įsiveržus lyg viesulas lyg audra viska sugriovei,sudaužei,pavergus širdy apsvaiginus protą mane tu parklupdei.Nekaltinu ir nesmerkiu,žinau nevertas aš tavęs,visa laiką tai žinojau ir kovojau su savim su kvaila širdim,bet kaip sakoma širdžiai neįsakysi,jausmų į stalčių nepadėsi,neuždarysi.Kodėl tu įžiebei many tą meilės ugnį tūkstantąjį kartą klausiu ir atsakyti sau aš negaliu,o prieš manas akis praraja juoda bedugnė į ją žvelgiu…Kodėl,už ką likimas man žiaurus..?Na ir tegul kankina nesiskusiu,nedejuosiu…Na ir tegu parklupau kad ir kaip sunku bus atsitiesiu,atsistosiu ir nors viltis dar vis gyva agonijoj vaitoja,bet aš jos girdėt nenoriu,tikėti ja nebegaliu ir tik dar stipriau kilpą jai ant kaklo veržiu.Tegul suvis numiršta ir daugiau niekada,niekada nebepabunda ir lai nekyla nei menkiausia pagunda tikėti meile..,jos nėra..,tiktai ne man.Gal prakeiksmas tai,o gal žiaurus likimas…Gyvenimas žaidimas,jam laimi ne visi,o žaisti priverstas žmogus esi…
Aš visada su vaikinais tik žaidžiau, sudaužiau daugybe širdžių kol viena vakara nesutikau jo. Mes bendravome, pradėjome draugauti,kartu buvome laimingi. Bet atsitiko taip kaip atsitiko ir mes išsiskyrėme.Aš vis dar atsimenu jo akis, kurios į mane žiūrėdavo su švelnumu ir meile, kiekviena naktį kai tik užsimerkiu matau tas nuostabias akis. Taip ilgiuosi jo šalia manęs, ilgiuosi jo stipraus bet kartu ir tokio švelnaus apkabinimo, tų švelnių bučinių.. Myliu jį, bet jam to taip ir nepasakiau, o gal reikėjo? Neseniai buvau jį sutikus ir kai pažiūrėjau į jo akis jose buvo matyti tas pats švelnumas ir meilė, bet aš tylėjau, nes bijojau prabilti, bijojau pasakyti jam jog jį myliu..Tylėjau ir tyliu iki šiol nors širdis plyšta iš skausmo,o akyse kaupiasi ašaros vien tik apie jį pagalvojus, nors ir norisi rėkti, kad myliu jį..myliu visa širdim..
Gerai, kai visi parašo savo išgyvenimus. Kai taip sunku, pasidaro bent šiek tiek geriau žinant, kad nesi pati vienišiausia ir jaučianti tai, ko niekas nesupranta. Baisu, kai myli žmogų, kenti, o vienintelė aplinkinių paguoda:,,Pamiršk jį, jis tavęs nevertas; Neimk į galvą, bus tų bernų”. O atrodo nebus. Niekas aplinkui nepatinka. Kiekviename stengiesi rasti tik JĮ. Tą nepaprastą žmogų, kuris buvo pats artimiausias, su kuriuo išgyvenai pačias gražiausias akimirkas, kuris pralinksmindavo, buvo šalia ir atrodė, kad visada bus tavo angelu sargu. Dabar jo nėra, jis nerašo, neskambina, nebent labai retais atvejais… Tačiau tai tik dar labiau skaudina. JAM manęs reikia ne kasdien, o tik retkarčiais… Bet myli myli ir nieko negali sau padaryt. Niekas nerūpi. Kiekvieną minutę galvoji tik apie JĮ…Taip jau 2 metai…Košmaras…
Gal kas žino kur įdėti savo kūrybą? ;]]*~
Jei kam reikia pagalbos kreipkitės čia arba paštu lialyja@gmail.com Visada padėsiu ir atsakysiu į VISUS gyvenimo klausimus. Plačiai ir visapusiškai!!!
Nuolat ašaros krisdavo dėl nieko. Jos baigėsi ir aš sustojau… Pažiūrėjau į savo praeitį ir pamačiau kvailus žodžius ir žingsnius. Mūsų abiejų. Klaidos buvo bevertės. Bet aš galvojau, kad jos vertos meilės pabaigos. Pilnai atsisukau ir suklupau… Masčiau kaip galiu viską ištaisyti. Ar grįšti ar likti čia… Be tavęs… Be skausmo ir… Be meilės. Tai buvo mano lemiamas žingsnis. Kariavau prie klaidas ir gerus sprendimus. Buvau nesąžininga ir pasimetusi. Ką pasirinkti bedugnę ar prarają. Kur blogiau? Kodėl nieko nesuprantu? Kodėl paklydau savyje? Ir kodėl kažkas turėtų atsakinėti į mano jausmų klausimus. Daryti beprasmiškų klaidų išsprendimus. Žinau, kad to nebus, taigi eisiu toliau…Aš lėtai, lėtai nusisukau ir priekyje pamačiau traukinį, kuris spiegiančiu greičiu važiavo į mane. Atrodo buvau taip arti, bet jis vis tolo. Tada sustojo mano širdis, bet aš vis dar masčiau. Tik šįkart greičiau… Pasižiūrėjau kairėn, dešinėn. Niekur nematau tavęs. Dar sykį žvilgtelėjau atgal, bet ten vis dar mačiau tas pačias klaidas. Atsisukus nieko nespėjau pamatyti tik tave… Už vairo… Su velniškai patenkinta šypsena… Ir pasidaviau. Ausyse man ūžė traukinio bėgių žviegimas, kuris taip pat drąskė mano kūną. Bet aš vis likau gyva. Prieš pabaigą spėjau nusišypsoti ir išgirsti širdies šauksmą. Bet sustojo ir ji… Kaip ir mano mintys…
_______________________________________
Čia mano mintys. Prašau, įvertinkit kas galit ;]]*~ Man tikrai svarbu!
Tavo mintys labai tiksliai atitinkančios šią temą. Tikrai gražios, prasmingos, o man ypač patiko ,,Ką pasirinkti bedugnę ar prarają?” Šitas klausimas tikrai dažnas, kai atrodo, jog nebėra iš ko rinktis ir viskas tik blogai.
GERAS RAŠINYS.
Ačiū tau labai Greta. Man įvertinimo labai reikėjo! 😉 Nes niekas neįvertina mano kūrinių ;((( Neturi laiko, nuotaikos ir t.t. ;[[*`~ Aš labai mėgstu pasidalinti su kitais žmonėmis savo skausmu ir išklaustyti jų bėdas bei patarti, nes pasidalintas skausmas sumažėja per pus, o laimė padidėja dvigubai ;)))
Labai laukiu daugiau įvertinimų ir galbūt dar įdėsiu daugiau savo kūrybos ir į kitas temas. Būtinai pranešiu į kokias 🙂 Ir primenu visi visais gyvenimo klausimais gali rašyti man paštu lialyja@gmail.com Tikrai padėsiu!
Vėjas man taršo plaukus ir ramybės man neduoda. Švilpia, kad klystu, ne tuo keliu einu. Bet aš juo netikiu kaip ir tavim… Daug kentėjau per tave. Ėjau per lietų, per ledą, per ašmenis ir parklupau. Tikėjaus, kad padėsi man atsistoti ant kojų ir vėl eiti su tavim per rožių žiedlapius, bet tu man nedavei kitokio šanso ir leidai klysti toliau… Aš pykau ir verkiau. Sumaišiau visus jausmus, kurie buvo mano sužeistoj širdy, bet tu tik griovei viską ką buvau pastačius mintyse. Visas svajones. Tu norėjai vis daugiau ir daugiau. Neleidai pajusti ką reiškia tikra meilė, vertei kankintis ir kurti vis daugiau beprasmiškų klausimų. Koks buvo tavo tikslas? Koks?..
Aš einu tarp akinančiai baltų sienų. Blaškausi ir ieškau tavęs, kad galėčiau atlyginti už viską ką blogo man padarei. Pamačiau siluetą ir puoliau jį žudyti… Dūriau į širdį, ją negailestingai drąskiau peiliu. Išplėšiau ją iš visų jėgų ir pamačiau, kad ji vis dar plaka. Plaka dėl manęs. Aš dar ilgai ir ilgesingai žiūrėjau į ją kruvinomis akimis. Suklupau ir ją dar labiau suspaudžiau iš meilės ir ji vis dar plakė dėl manęs. Dar kartą dūriau į ją. Ir tada aš nužudžiau ją. Savo pirmąją meilę, kurios siela galbūt dar sugrįš pas mane… Pajaučiau tą skausmą, kurį man dar būtų tekę išgyventi. Ir tik tada iš mano akių išbyrėjo krištolinė ašara, kuri panaikino visą pyktį. Aš lėtai nukritau šalia tavęs ir tyliai, labai tyliai liepiau savo širdžiai nutilti ir pailsėti…
___________________________________
Ai va, man šis skyrelis jaukiausias kažkaip 😉 Čia ir dėsiu gal. Tik labai prašau vertinkit visi. Žiauriai ne žiauriai. Svarbiausia teisingai 🙂 Iš karto labai AČIŪ :*!!!
Šįkart parašei paprasčiau, bet paskaityt vistiek įdomu, nes tu dalinies savo liūdesiu. Nesvarbu kokie bebūtų rašiniai: ar labai meniški ar paprastesni, jie vistiek geri, jei atitinka temą ir jei žmonės, išgyvenantys tą patį, gali suvokti, kad jie tikrai ne vieni jaučiantys širdies skausmą.
Tikrai gerai, kad sugebi smulkiai aprašyt beveik kiekvieną jausmą, kuris tik gali aplankyti žmogų, mylintį be atsako.
šis laiškas puikus . aš kaip tik dabar tai išgivenu net šiek tiek daugiau …aš to nelinkečiau pajusti niekam nes tai yra labai sunku …o ypatingai , kai aini gatve ir pamatytai kaip vaikinas kuri myli buciuojasi su kita mergina… 🙁
___________________________________________________
AČIŪ tau už ši laiską …!!! :*
Labai didelis ir širdingas ačiū tau Greta! Tu man labai gerai padedi. Gal galėtum man parašyti į paštą lialyja@gmail.com, jei tau įdomu aš galėčiau atsiųsti daugiau ;))) Ir tu man galėtum atsiųsti ;]]*~
aš vieną vaikiną myliu jau 4metai kaip aina ir nežinau kaip jam pasakyti buvo tu tarpų kada buvau su kitu bet bet bet jio vis nepamiršdavau ir štai isiskiriau su kitu kuri maniau milinti mes draugavom metus bet štai prisiminus ji jau negalejau galvoti apie ta kuris sale manes nejausdavau ka jauciau pirmomis musu dienomis net nesinorejio buciuoti jio nieko nesinorejio absoliuciai tik begti tam kuri myliu i glebi… Mes su tuo vaikinu kuri myliu esame gan neblogi draugai bei kolegos abu abituriantai 🙂 čia neseniai jis man buvo prisipazines kad as jam patikau ir panasiai bet vat as durna tikrai jam nieko neatsakiau nors jam jauciau ir jauciu tiek daug…Ir tada buvau tokia laiminga, bet padariau klaida kad jam nepasakiau ir apie savuosius jausmus. O jis man sake tokius dalikus kad as geriausia ir pan bet nieko neprase nesiule uz tai tiesiog atvere savo jausmus… o daba kai jam nieko neatsakiau gailiuosi ir per vasara lig kažkas nutiko po to kai jis man prisipazino kazkas neto jis nutolo nuo manes kaip draugas seniau juokavom, „koliojiomes” ant juoku vienas is kito saipidavomes bet dabar jis i mane net neziuri kalba bet neziuri man i akis… Jis i mane ziuri kai as to nematau o kai atsisuku jis nusuka zvilgsni kitur. Nezinau kas nutiko lig vengia manes galbut jam geda o galbut nieko nebejaucia man o galbut dar mili kaip manote?
Kodėl sunku gyventi- atrodo lengvą gyvenimą?
Vieną minutę atrodo turi viską: šeimą, darbą, draugus, gerą gyvenimą…
Kitą minutę pažvelgias realybei tiesiai į akis išsiaiškini, kad….
šeima- net iš toli neatitinka tokios kokios norėtum, tos tokios apie kuria svajiojai visada ir dar manei kad viskas galbūt pasikeis ateityje
bet dėja….
darbas- toks ir darbas … net gyvenimas yra darbas! turi gerai juk norisi dar geriau …niekada nebus perdaug visada bus per mazai…
tokie jau mes zmones…tay tyesa…
Draugai- kai pagalvoji jų turi bet tikri draugai kurių nėra salia, likę tik tye kurie iesko naudos, apsimetineja, niekada negalvos apie tave
tik apie sawe tokie jau jie…savanaudziai kitaip sakant!
geras gyvenimas- manau jio labiau norisi nei ji gyvename kiekvienas….!!!!
Ech. Kažkas lyg ir rašė mano mintis,bet… šiek tiek kitaip.
Dabar taip liūdna pasidarė paskaičius jūsų mintis… ;'(
Kuo ilgiau būnu su tavim,tuo labiau šąla mano jausmai tau…Nieko nebenoriu daugiau iš tavęs kaip ir tu iš manęs..,Bet tu manęs ieškai,o man tavęs reikia..Man sunku,o tu nežinai apie tai..Tu žinai,bet nematei mano rankų,kurias tądien pjausčiau,dėl tavęs..,o tu nežinojai,nejautei ir ramiai miegojai..,nors man tada buvo sunku..Tu nežinojai,kad tąnakt mano mintys klaidžiojo toli,jos nenorėjo nieko tik mirti,o tu?o tu buvai laimingas,kad manęs nėra šalia,aš buvau šiukšlė tau..Niekas..Tu melavai..Ir dabar meluoji sau,nes sakai,kad galbūt mane pamilsi..Taip sakei,o aš pasislėpus tyliai verkiau.Nes netikėjau ir netikiu..Kaip man atsistoti ant kojų kai a..Nors nemeluok,kad tau dabar blogai,kad būsim dar kartu..Nemeluok tai kvaila ir dirbtina,Tu net nepagalvojai kaip aš tąnakt jaučiausi..ir manai,kad pradėsiu iš pradžių,kai beveik tris mėnesius svyravau ant bedugnės krašto..Ėjau link savižudybės.O tu?O tu sakei nedaryk taip,nes man bus ant sažinės..Na kam meluoji toliau?Buvai artimas ir dabar tampi man svetimas,nes aš tavim tikėjau,tikėjau savim ir blogai padariau..Suklydau..Atsiprašiau..O tu?Tau buvo vienodai,nes tu laukei tik vieno,kada mūsų keliai išsiskirs..Ir tau smagu žinoti,kad mano didžiausia svajonė yra atimti iš savęs gyvybę…Klap klap teka kraujas ant žemės,aš susipjausčiau rankas,kodėl?Todėl,kad..O Tu?O tu miegi ir net nenutuoki,kas yra skaudu,negyveni svajonėm ir viltim,kad kadanors kažkas pasikeis..Tu realistas,tavo šūkis:buvo ir nebėra!…O kodėl neleidi man jo pritaikyt sau?Bijai?Ko?kad pasitrauksiu iš savojo ir tavojo gyvenimo?Manasis yra manasis,o tavąjam susiteikiu laisvę..Juk tu to norėjai..Tau manęs nereikėjo..ir nereikia..O man savęs taip pat.Kodėl neleidi pasitraukti?..Tu sakei,kad nusiraminčiau,bet viduj draskausi,rėkiu..Aš šalta ir sau svetima..Tavo šypsena ne man,o manoji tau dirbtina..Slysk žemyn,po manęs..Aš ant krašto,nebedaug liko:tik vienas peiliuko brūkštelėjimas ir apie mane daugiau nebegirdėsi nieko..Aš griaunu tau gyvenimą,o savojo?Žinai,bet negriaunu..,nes jo nejaučiu,jo nėra..Ir vėl verkiu..
Atleisk galbūt nemokėjau tavęs ivertinti…
Tačiau tu manęs nesupratai..nežinojai kaip man be tavęs sunku…nežinojei kodėl naktimis nemiegu…tu išėjei palikai mano širdyja randą… Išėjei užtrenkei duris ir nieko nepasakei..Kodėl?jug as tik norėjau būti laiminga..jug as tave Myliu..Atleisk bet tai bus visada.
Pati dabar tai išgyvenu.Sakau sau kad pripratau,o iš tikrųjų negaliu.Per dažnai matau jį kad galėčiau pamiršti.Sunki ta meilė.
Patyriau meilę be atsako prieš keletą metų, bet to žmogaus negaliu pamiršti, nors ir nemačiau jo tiek pat laiko…. Labai skaudu… Baisu, kad niekad taip nepamilsi žmogaus, kurį mylėjai ir prie kurio būdamas pajusdavai, kad šiam gyvenime nereikia nieko. Kiekviena akimirka, praleista su ja, būdavo nuostabi. Galėdavau nuo ryto iki vakaro klausytis tik jos balso ir žiūrėti į jos nuostabias akis ir šypsena.. Deja ji, D……ė man to nejautė…
Meilė be atsako… Et skaudūs prisiminimai… Šitokio dalyko niekam nelinkėčiau tai labai skaudu….Aš vis dar jo ilgiuosi bet su kiekviena ašara ištrinu jį iš savo minčių.
Oi skaudu mylėti be atsako… Kaip skaudu kai waikinas tau nejaučia nieko o tiek daug pažada… Juk isimylėti reikia tiek mažai laiko o pamiršti wos nea wiso gywenimo… Nelynkėčiau niekam meilės be atsako.. Pati tai patyriau ir žinau kaip skaudu ir sunku.. Su kiekwiena minute prisiminus jį, jo pažadus ir bučinius norisi werkti.. Juk taip skaudu gyventi be mylimo žmogaus.. Sunku iš naujo vel pamilti… Mes visada daugiau kenčiame negu bžvaikinukai, kartais man idomu ar jie bent moka mylėti? Ar jie žino as yra meilė ir jos kančia…
Nekas galėtų suprasti ką mes jaučiam. Tą patį išgyvenu ir aš ir daug kitų merginų.. Labai sunku jį matyti jį, ir žinoti, kad jis su kita ir niekada nebus Tavo.. Jis nekreipia į mane nė menkiausio dėmesio, bet ką daryti man, kad aš jį taip myliu??? Maldauju patarkit, nes nebegaliu daugiau…
Labai sunku gyventi, laukti, tikėtis, kad gal kada nors viskas pasikeis ir mes būsim kartu.. Tačiau kiek tai truks..
Sunkiausia tada, kaip ta žmogų matai, susirašinėji atrodo trūksta tiek nedaug…
Dabar rašydamas supratau, kad ir pats kažką skaudinu… Gal man ir patinka tas žmogus kuris manęs siekia, tačiau aš siekdamas savo tikslo skaudinu kitą žmogų..
Man ir taip buvo,kai buvau 12 . : D Atrodo jį taip milėjau . Beje jo sesė buvo mano geriausia draugė,laiko su juo praleisdavau daug,bet dabar man jis yra bevertis žmogus.Jis nevertina nieko .
Labai gražūs žodžiai. Net graudu pasidarė skaityt, kai patiri tą meilę be atsako..
Jaučiuoa klaikiai ne todėl, jog kažką jaučiu kitam žmoguj, ir negaunu atsako, o todėl, jog nesuprantu ką aš jaučiu.
Vis dėl to..Meilė be atsako..Bet ar pavadintumėt meile, kai draugauji su vaikinu tik pora mėnesių, bet taip nori jo..Negali nuo jo atsiplėšt, negali nežiūrėt į jį, širdis šokinėja, šaukia ” nu negi nematai? MYYYLIU ” ar žinot tą jausmą kai negali nustot tam žmogui sakyt, koks jis tau brangus, kaip tu jį myli..? Dabar išties žiur gyvevimo laikotarpį išgyvenu..Draugavau su vaikinu.Nuo šiandien jau nebe..Pirmosiom dienom viskas buvo gerai, idealiai net gakėčiau pasakyt..poto pradrėjom viens kitam nusibosti kažkaip.. (think) pykdavomės, pykdavomės..10 kokį kartų vos neišsiskyrėm dėl visokių Š***..Šiandien visą dieną praverkiau..O buvo taip..Vasario 4..Kai suėjo 2 mėn kartu, jau buvom besiskiriantys..ir paskambinau senam draugui, paprašiau,akd padėtų sukelti pavydą, na visgi, norėjau,kad bent kiek atkreiptų dėmesį, kad mane jau praranda..a, o kadangi aš prikolns žmogutis, tai su tuo ”
geru ” draugu ir paprikolinau kaip sakant liaudiškai, pasirašinėjom..naa, ir nusiuntė pokalbį mano vaikinui..Supyko..nk nepasakęs parašė ate..poto pats norėjo vėl taikytis, sako ateisiu pas tave pašnekėsim ir bla bla bla..sakau gerai..viskas vakare jau gerai buvo..kitą dieną ryte žinute ” aj neisiu ” ” kodėl? ” ” aj eik pas tą ir aną ” Pasirodo tas „geras” draugas, viską jam išpylė..Visus pokalbius, viską papasakojo..Jūs manot,kad kai pameluoji vaikinui, kad metei rūkyti, ir ant prikolo pachatini su ” draugais ” yra tragedija, ir tie poelgiai verti to ,kad pasakytų į akis „nemyliu, paleisk, viskas baigta” , kai aš stovėjau su dovanų maišeliu,kuriame buvo meškutis nuo manęs, ir raštelis.. dėl jo verkdavau kiauras dienas, atsiprašinėdavau žemindavaus (kai draugavom) …Bet visada likdavau aš kalta..Šiuo emtu esam išsiskyrę, jau galvojau, jog pasidarysiu sau galą greit..Kaip manot, ar jam būtų skaudu jei aš dingčiau?
Aš gyvenu dabar ir čia, todėl, bandau visko atsikratyti, ko negalėjau padaryti prieš pusantrų metų. Aš buvau pamiršus jį, tačiau tas jausmas nepabėga nuo manęs ir karts nuo karto gryžta. Aš galvoju, tai tokia situoacija, kaip ir manoji. Džiaugiuosi kiekviena akimirka su juo praleista… bet jis tikriausiai ne. Todėl nelinkiu niekada, jum tokio jausmo patirti. Myliu:*
Nekenčiu meilės… Kartais norėtusi gyvai į žeme sulyst ir nieko nejaust…Bet negaliu… ;( tas jausmas mane pakylėjo ir staiga numetė ant žemės, buvau tokia bejėgė… Vaikščiojau po namus su peiliu ir nežinojau ką daryti…O ir dabar niekas nesikeičia, užmiegu ir atsikaliu prisimindama jį…;((
Prašau patarimo ;}
Myliu merginą, mes lyg geri draugai ;]… Kol draugai patiriu 50 proc. laimės :), jai prisipažinsiu meilę ir ji sutiks tada 100 proc.:], o jai nesutiks 0 proc liks ;(… Atrodo kol kas tenkinuosi 50 proc. ; Myliu ją jau 7 metus ;O…
Bet jai ilgai delsiu, ji susiras vaikiną nes yra tobula, o tada man liks 0 proc. ;(… Ką man daryti? rizikuoti dėl 100 ar 0 proc.? ar kokį mėnesį tenkintis 50 proc. ir likti be nieko? Nes jai ji mane atstumtų, tikrai nebeliktume gerais draugais… ;(…
Prašau patarkit ;)*~
LABAI patiko Lialyjos pasakojimai… Lyg profesionalė… Sugraudina… 🙁
Man taip pat patinka Lialyjos pasakojimai ;]**
Dauguma išgyvename meilės be atsako skausmus. Ką gi. Gerbkime šią savo patirtį. Bičiuliai, jūs mylite, ir dėl to esate nuostabūs, bet jei jums neatsako tuo pačiu, tai tikrai dėl to nesate kalti. Tikra meilė yra besąlygiška. Jai nereikia priežasties. Tu myli ir tiek. Dėl paties žmogaus, dėl to, kad jis yra, kvėpuoja, kad turi širdį. Šitos meilės nepaveiks joks mylimojo elgesys: nei blogas, nei geras. Meilė nevaldoma. Bet iš kur tada skausmas? Iš mūsų noro, kad žmogus priimtų mūsų meilę ir atsakytų tuo pačiu. O jei jis to negali, nemoka? Mes pastatome save į kankinių vietą. Keikiame meilę. Nedarykime klaidos. Skausmas ir džiaugsmingas susijaudinimas kyla dėl žmogaus elgesio, nepateisinančio ar pateisinančio mūsų lūkesčius, bet meilė čia niekuo dėta. Ji už mūsų norų, mylimojo veiksmų, žodžių. Ji yra dėl mūsų pačių, jos paskirtis – duoti, dalintis. Tikėkite, prašau, tikėkite, kad gili meilės srovė, o ne paviršutiniškos skausmo ir liūdesio bangelės yra svarbiausia. Jūs turite patį natūraliausią norą mylėti, tad mylėkite žinodami, kad tas, kas jums į širdis įdėjo šitą meilę, ras kam ir kaip ją dalinti. Pamilkite save, atleiskite sau ir viskas bus gerai.
Ir aš prašau patarimo:(
Yra vienas toksai berniukas kurį aš labai myliu,bet jis į manę net nekreipia dėmesio. Jis visada iš manęs pasišaipo…;( IŠ po to kai jam nusiunčiau laišką suprisipažinimu. Nuo to jis iš manęs dergiasi… Nors jis ir daug kartų ant manės sakė įvairių žodžių bet pamiršti jo negaliu. Draugė s sakė kad būtų geriau kad jį pamirščiau bet negliu… Per šią savaitę sulaukiau žiaurių žinučių… Ką daryti tokiu atveju?
Labai prašau patarimo:(
Niekada netikėjau, kad tas jausmas toks stiprus.
JIS buvo mano kiekvienos dienos puošmena. Kiekvienos dienos žiburys, kiekvienos dienos saulėtekis ir saulėlydis. Rašant JO vardą drebėdavo širdis. Nemačiau JO trūkumų. Nors JIS buvo visiška mano „idealo” priešingybė. Mano „idealo” ir mano pačios. Tai JIS tuo metu buvo viskas, ką aš tada mylėjau. Deja, tuo metu tvirtai žinojau, jog JIS nebus mano, JIS nebus šalia, mes nebūsim kartu. Ir niekada nesulauksiu nei menkiausio JO dėmesio. Niekada…
Susitaikydama su ta mintim, po truputį leidau tam jausmui trauktis iš mano širdies, iš mano minčių, ir apskirtai, iš mano gyvenimo. Matydavau JĮ beveik kasdien. Ir tai nebekeldavo man tokių jausmų. Nors JĮ pamačius, vistiek suspurdėdavo širdis, bet jau nebe taip. Kol galiausiai tas jausmas visai dingo. Bent aš taip maniau…
Praėjus trims metams…
Ta diena buvo lyg visiška priešingybė tam, kas vyko prieš tuos tris metus. JIS paėmė mane už rankos. Mes šnekėjom. Ilgai. Apie viską. Tik JIS parodė man, kas yra meilė. Kas yra jausmai; ilgesys, laimė. Bet keisčiausia tai, jog aš net nebuvau grįžus prie tų jausmų, kuriuos jaučiu TADA. Aš visiškai buvau juos „pametus”. Bet širdis man vis kartojo, kad tai – JIS ! Kas „JIS”? Kuris? Nebuvo atsakymo tada į šį klausimą. Aš, kaip žmogus, net neprisiminiau JO, o širdis man vis bandė tai priminti. Nesugebėjau susigrąžinti tų jausmų. Nors, aš juos jaučiau. Gal tai nauji jausmai? Nauji jausmai tam pačiam žmogui.? Dar iki dabar negaliu atsakyti į šį klausimą.
Beprotiškas jausmas užliedavo širdį būnant su JUO. JO apkabinimai, JO balsas, žodžiai. JO bučiniai. JO visi veiksmai. JO kiekvienas žingsnis. Viskas man kėlė tokį pasitenkinimą ir visišką sielos ramybę. Nirvana. Gal tai tas pats jausmas, kurio man ir trūko tada, prieš tris metus…? Tik to? Ir tai atėjo taip netikėtai. Nebūčiau net gražiausiame sapne susapnavus to. Mano pasąmonės vaizduotė per silpna sukurti tokį „šedevrą”. Taigi, tai nebuvo sapnas. Tai buvo realybė! Girdėdavau pačius gražiausius žodžius. Ir širdis vis nesiliaudama kartojo, kad JIS šalia tavęs, tu jauti JO apkabinimus. Tik TU. Niekas kitas, tik tu. Džiaukis tuo. Brangink, nepaleisk. GI TAI JIS>….
Vėl gi, kalta buvau aš pati – to nemokėjau įvertinti. Gal tiesiog nemokėjau TŲ jausmų parodyti. Sunku vienam visada imtis iniciatyvos. Kad ir kas vyktų mano širdyje, visada būdavau per šalta, per uždara. Ne vieną kartą JIS man sakė, kad JAM sunku dėl to, kad aš tokia. Bet, man nepavyko „persilaužti”
Praradau.
Dabar yra dar sunkiau negu tada, kai to dar nebuvau ragavus. Tada, kai vienapusiškai, niekam nežinant, tai jaučiau. Viduje, giliai širdyje. Jau tada buvo sunku. Bet dabar dar sunkiau.
Ir dabar išgirdus JO balsą, pajutus JO apkabinimą, nors tai būna labai retai ir tai nebebūna, kaip pirmais. Mano širdis suplaka kaip niekada dar nebuvo plakus. Šis jausmas ir šis plakimas nugali visus jausmus prieš tai pajaustus. Ir kiekvieną kartą, kai JĮ vėl pamatau, mano širdis vėl prisimena visa tai, kas vyko, atpažįsta JĮ, ir vėl jaučiu viską iš naujo, bet labai trumpai. Kiekviena sukundė būna brangesnė už tonas aukso. Pro akis prašmiežuoja viskas, ką pajaučiau su juo ir vėl laukiu ir viliuosi, jog būsim kartu.
Man tereikia ištarti JO vardą ir siela atpažįsta JĮ.
Pykstu ant savęs be galo, pykstu ir ant JO, bet tuo pačiu dar labiau myliu.
Yra daug KITŲ, bet nabėra JO. TO, kurio man taip reikia. Kurį tik pamačius, mano širdis veržiasi iš krutinės, maldaudama, kad prieičiau ir pagaliau pasakyčiau JAM tai ko, taip ir neįstengiau pasakyti, bet ką patį išgirdau: „Aš Myliu Tave.”
Ir laukiu su viltim. Tikiu. Laukiu tos galimybės, kurią turėjau jau daug kartų, tos galimybės, kai galėsiu JAM tai pasakyti.
Kad ir kaip būtų, tik JIS mane išmokė mylėti, džiaugtis, ieškoti, ilgėtis, laukti, siekti tikslo, keistis, tikėti, bet kartu ir kentėti. Ir dar – BIJOTI JAUSMŲ.
Tai JIS: Mano meilė JAM ir neapykanta sau. Tas, kuris neleidžia pamilti kito.
„Meilė ateina pavėluotai..”
Gal niekam nebus įdomu, bet..
Ačiū tiems, kurie nepatingėjo perskaityti.
Dėl jo kalnus nuversti galėčiau, tik kai jį matau jaučiu, kad gyvenu…Tačiau kai jį matau su kita atrodo, kad visas mano vidus rėkia, pasrūva ašaromis, tačiau veidas išlieka besąlygiškai šaltas ir ramus… Niekada neverkiau dėl jausmų ir maniau, kad neverksiu, bet jis man pasakė, niekada nesakyk niekada ir jau tą patį vakarą kai supratau, kad jis man nieko nejaučia, veidu pasruvo ašaros. Aš myliu…Tačiau be atsako… jei kas nors išgyvena panašius jausmus, parašykit man, pasidalinsim išgyveniamis gal bus lengviau.. mano el.paštas dovex777@gmail.com
Tai taip artima mano širdžiai…
Kad vienpusė meilė neegzistuoja gali sakyti tik tie, kurie jos nepatyrė. Argi kitaip mylima, ar kitaip norima būti su mylimu žmogumi, mažiau laukiama dėmesio, šilumos, apkabinimo, prisilietimo ar žvilgsnio kai žinai, kad tavo meilė su atsaku? Ne… Juk ne šiaip sau plaka širdis, temsta akyse, trūksta oro kai Jį ar Ją pamatai. Sakote laikas? Netiesa. Trukmė ta pati. Ir vienpusė ir abipusė meilė gali tęstis, atrodo, amžinai… Kai trokšti būti su žmogum ilgai, be priežasčių, su visais trūkumais ir privalumais, nepaisant nieko, nepaisant jo visų netinkamų poelgių, neperstojamai, stipriai, beribiai tai jau nebegali vadinti susižavėjimu ar įsimylėjimu, kai viską regi pro rožinius akinius. Ne. Tai jau Meilė. Vieniša ar ne viena, bet meilė. Tai kuo gi skiriasi noras būti su mylimuoju? Visiškai niekuo. Ir nereikia ieškoti jokios prasmės, tikslo ar priežasties, tu tiesiog myli, jauti, žinai, kad myli ir tiek. Ir nieko čia nepadarysi. Teks su tuo susitaikyti, susigyventi arba susinaikinti. Kitos išeities nėra. Neištrinsi meilės kaip kokios trumposios sms žinutės, ji giliai ir ilgam įleidžia savo šaknis, palieka randą širdyje, sumaištį viduje nori to ar ne. Yra tik vienas skirtumas: vienpusė meilė saldžiai skaudi, žudanti, abipusė gali būti laiminga, bet ir tai ne visada. Abi jos drasko, džiugina ir pykdo vienu metu, ilgisi, nori, laukia, tikisi, viliasi, neklausia, veda iš proto ir kartais net iš savęs amžinybėn…
Taip, ir aš ją išgyvenu. Beveik kasdien Jį matau mokykloje, įsimylėjau iki begalybės jau nuo mokslų metų pradžios ir beveik iš pirmo žvilgsnio. Tik iš pradžių melavau sau, sakiau nenoriu, nemyliu, nereikia, praeis… Bet pasidaviau ir sau. Kai dar kartą Jį pamačiau, supratau, kad noriu Jo šalia labiau nei bet kada troškau, myliu iki numirimo, reikia kaip niekada ir nepraeis dar ilgai, atvirkščiai, jausmas tik stiprėja ir sėkmingai progresuoja. Tai labai stipru. Kaip koks virusas, kaip vandenyno banga užlieja mano sielą, prasiskverbia į pačias giliausias gelmes, griaustiniu sudrebina visą sistemą, sujaukia harmoniją, žaibu trenkia tiesiai į širdį, apakina savo esybe, sustyguoja visiškai kitokią: naują, neregėtą, negirdėtą, nejaustą melodiją ir priverčia ją groti tavyje. Surakina ir logiką, ir nuovoką, sunaikina pasipriešinimą , negailestingai užgrobia mintis, įsodina tūkstantį jausmų ir antgamtine jėga magnetu traukia link savęs. Kai jį pamatau nesuprantu ar pragaras ar rojus man atsiveria, ar aš jau danguje ar giliausioje bedugnėje. Visi ženklai, visas kūnas, visa siela veržiasi tik pas Jį, bet Jis to nemato ar nenori matyti, nemato, ką su manim daro, Jo siela neatpažįsta, nepripažįsta manęs, ji priklauso kitai…
Jis žino, kad aš Jo klasiokė, nors mums pamokos kartu nevyksta. O siaube, jis į mane nekreipia menkiausio dėmesio, neatrašo į sms. Rašiau iš „svetimo” numerio, bet gavau tik atsainumą ir grubumą… Kaip Jis gali atstumti žmogų, kurio nė nepažįsta, juk nežinojo, kad ten aš. Keista. Koks turi būti žmogus, kad šitaip elgtųsi? Taip, aš matau visus Jo trūkumus. Jis visiška priešingybė man ir mano idealui. Jis angelas ir velnias vienu metu. Kelis kart pagavau Jo šaltą, abejingą žvilgsnį, nupurtė šaltis, apėmė neviltis. Kartą mane nužiūrėjo kaip kokią plastmasinę lėlę parduotuvėje, lyg aš būčiau tuščia, nepastebėjo ugnies. Liūtys ėmė gesinti mano liepsnas, norėjosi kristi į prarają ir tuo pačiu metu jaučiausi pakylėta, kad Jis mane pastebėjo. Ir šiandien pajutau tą nenugalimą jėgą šalia, atsisukau – tai Jis. Laikas tarsi sustojo, viskas aplinkui pranyko, galva apsvaigo, širdis šoko iš krūtinės, siela veržėsi į laisvę, o Jis ramiausiai numetė savo daiktus šalia ir nuėjo prie savo spintelės, toks ledinis, svetimas ir artimas man. Vienu metu taip toli ir taip arti manęs.
Keistas jausmas ir mylėti ir nekęsti vienu metu. Kartais atrodo, kad taip Jį myliu, jog neegzistuoju, nekvėpuoju, negyvenu, žemė slysta po kojomis. Tai saldžiausias skausmas, su kuriuo nenoriu, bijau skirtis ir kurio trokštu kuo greičiau atsikratyti. Tai lyg sielos kalėjimas, nepaliekantis galimybės ištrūkti. Juk susiduriu su Juo koridoriuose dieną , girdžiu balsą, sapnuoju Jo akis, artumą naktį, o gal net ir dieną sapnuoju? Gal visa tai sapnas? Tik kada pabusiu? Ar tai iš viso įmanoma? Jis aptemdė mano protą, pagrobė sielą. Nesuprantu, kuo mane sužavėjo. Grožiu, balsu, manieromis? Man Jis kitoks nei visi, atrodo, užmerktom akim minioje pažinčiau Jo alsavimą.
Vis mąstau ar būčiau laimingesnė, jei niekada nebūtų susikirtę mūsų keliai? Kodėl Jis pasirodė mano gyvenime? Už ką man visa ta kančia? Šis Meilės jausmas Jam nugali viską, degina iš vidaus, šviečia tarsi saulė, taurus, šventas kaip tunelio gale šviesa, tyras lyg besiskleidžiantis žiedlapis, nepalaužiamas it geležis ir kartu trapus kaip stiklas. Tu niekada manęs nemylėsi, mes nebūsim kartu, bet aš kasdien vilku staugiu į juodą dangų, meldžiu žvaigždžių, kad pasakytum bent Labas… Laikau šią paslaptį užrakintą spynomis, suvaržytą grandinių, surišus Meilę virvėm. Nes man nereikia gailesčio, pašaipos, ironijos iš to nesuvokiančių, man tik reikia supratimo ir palaikymo, gera žinoti, kad aš ne viena, kad yra žmonių, kurie išgyvena tą patį jausmą. Gera žinoti, kad mes kartu, daug besiblaškančių, pasimetusių sielų. Bet kodėl gyvenime būna taip, kad negali šalia turėti to, kurio geidi, kuris yra tavo gyvenimo dalis, be kurio, atrodo, miršti? Kodėl myli ir negali? Ką tada daryti? Kur eiti? Į šiuos klausimus niekas neatsakys, liksi amžinoje nežinioje. Nors ir juokingai skamba, belieka susitaikyti, pakilti, viltis, kad jausmai kažkada nuslops, liūdesys ir begalinis ilgesys dings ir atsiras žmogus, sugebėsiantis užpildyti tuštumą, priversiantis atmerkti akis, išskleisti sparnus ir plakti širdį nauju ritmu…
Palaikymas tiems, kas išgyvena meilę be atsako.
Be galo gražu… 🙂
Nagi, apie tą nelaimingą meilę. Jeigu myliu tai myliu. Myliu visus kartu. Jeigu vienmą mylėčiau, kiti pasikartų.
palieku jus čia mylėtis neakivaizdžiu būdu, pati varau mylėti realių žmonių. viskas čia labai gražu, tik gyvenime abstu klaidų. netikėkit meile čia. taui nebūna iš tiesų. viskas baigias pamažu./ ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū.
viską čia perskaičiusi supratau vieną dalyką. Jis taip mane myli, myliu ir aš. Saugosiu mūsų meilę, kol galiausiai ji pražys. Mes susitarėme.
žinau, ta jausmą. Gyvenimas paradoksalus ir nuolat juokiasi iš mūsų. Sutikusi savo gyvenimo mylimajį, jaučiaus taip tarsi pažinočiau jį visą gyvenimą. Buvom beproto artimi, tuomet aš netikėjau meile ir sakiau, kad jis manęs neįsimylėtų, nes jis per geras žmogus, kad jį skaudinčiau. o bet tačiau, viskas aukštyn kojom, tai aš jį įsimylėjau taip beprotiškai, kad skraidžiau ir švytėjau, visi tai matė, bet supratau, kad jis manęs nemyli ir paleidau jį. dabar jau daugiau nei pusantrų metų, aš kasdien galvoju apie jį, kasdien meilė jam degina vis labiau, ir žinau, kad niekada nebūsim drauge, jis turi mergina ir ją myli, bei niekad jos nepaliks, nes jis per geras žmogus. o aš kartais manau, kad išprotėsiu, kai skausmas tampa didesnis už mane. bet kaip sakė Pedras Almadovaras, kad dievas su niekuo nepasitaręs užprogramavo mus besąlyginiai meilei, tik dėja ne poromis, todėl ir mylime ne tuos žmones ir mus myli ne tie. bet paskaičius komentarus supratau, kad ne viena aš tokia, laikykites 🙂
Aš irgi žinau ką tai reiškia, koks tai yra jausmas.. Aš jį myliu iš visos širdies jau du metus.. O jis kaip yra mano draugas taip ir yra.. Daugiau niekoo, bet aš net nežadu prisipažinti.. O pamiršti neimanoma..
SUNKU…
Nebėra MŪSŲ..
MŪSŲ-kurie buvo begalo laimingi…Niekada nepamiršiu tu dienų ,mažuti,kai buvome begalo laimingi kartu… O dabar-NĖRA MŪSŲ… Nėra mūsų MEILĖS…
Tave matau,kas dien mokykloje,.Noriu prieti,..apkabinti..
Bet neišdrįstu…
Tas pasakiškas rugsėjis… Išliks amžiams man širdy..
Pasakiškas tas jausmas MEILĖ… Bet kai reikia Tave pamiršti…To padaryti neįmanoma..
Kievieną dieną įsikibus į pagalvę aš verkiu… Tos pasakiškos mintys kai mes kartu…
Ach,..Pamiršti aŠ Tavęs nebegaliu ;(
(Mano kuryba) ;(*
Kai pamačiau Jį – supratau, kad jis nepaprastas žmogus. Tos nuostabios žalios, spindinčios akys, ta plati šypsena, kuri iškart pasitiko mane, tas draugiškas būdas… Nemiegojau naktim, bet buvau laiminga, nes kažkodėl galvojau, kad tie žvilgsniai galbūt reiškia simpatiją man. Neturėjau jo kontaktų, bet giliai širdy tikėjau, kad kažkaip Jį rasiu. Ir mano širdis neklydo – radau Jį internete. Mes susitikom kartu su daugybe kitų žmonių, teko pasijust tik eiline pažįstama, ir suprast, kad Jis – ne mano nosiai. Kitą kartą išvydau Jį su kita – verkiau, liūdėjau… Dabar jis turi jau antrą, aš su juo kartais susitinku, vien dėl to, kad gaučiau tuos nepakartojamus apkabinimus, tuos draugiškus pokalbius, kurių, deja, jau nebebus…. Man tenka jį matyti, dabar teks ilgam išsiskirti, aš žinau visus jo trūkumus, jų tikrai nemažai, bet nežinau kodėl, jau 3 mėnesius negaliu jo pamiršti…. Laikas bėga, mano gyvenime atsiranda vis naujų žmonių, bet mano mintys, mano slapčiausios svajonės, ir paskutinės, širdyje dar menkai rusenančios viltys yra tik su juo…
Aš patyriau tą patį…. Kentėjau 4 metus… Dabar tos didelės tokios meilės nebėra kurią jaučiau prieš kelerius metus. Bet ji dar išliko. Maža , maža kruopelytė meilės dar liko tam vieninteliam žmogui. Kad ir kiek tos meilės mažai būtų – prie to žmogaus ji pasidaro begalinė. Kai tik jį pamatau man pradeda linkti keliai ir nebegaliu pratarti nė žodžio. Kaip jau sakiau, tos meilės nebebuvo tiek daug kaip anksčiau. Dabar daugiausiai liko tik prisirišmas. Jis dar to nežino. Ir nenoriu , kad sužinotu, nes bijau apsikvailinti… Bet ką atiduoti galėčiau už vieną vienintelį apkabinima, kad galėčiau nors 5 sekundes pabūti jo glėbyje… Bet aš žinau, kad to niekada nebus. Kad jis manęs niekada nemylės. Ir po kiek laiko liks tik prisirišimas….
Nemiegu. galvoju apie jį su kuo dabar jis miega. Ką apkabinęs laiko savo glėbyje. Bet ne mane. Turbūt per daug reikalavau per daug tikėjausi, norėjau būti su tavim. Akyse šmėsteli tavo šypsena ir zvilgsnis kuris priverčia daryti tai ko niekada nebūčiau galėjusi. Išeik prašau iš mano minčių nekankink, paleisk nemylėk nežadėk…nesnekėk nebučiuok neglamonėk. Bet eik kaip visada išeini….katyte
išeik jei išeini
Ir vėl kenčiu prisiviliojai mane i savo glebį. Viena naktis- per daug gražių žodžių, per daug pažadų per daug glamonių. Ir vėl tu dingsti. Be jokio atsako. Telefonas yra isjungtas bandykite dar karta………………… skaudu
Aš niekaip negaliu išmesti jo iš galvos, dieną, naktį, ryte ir vakare mano mintys sukasi tik apie jį. Kuo beužsiimčiau, su kuo bebūčiau, visad galvoju apie tave, zuiki. Aš taip stengiuos tavęs nesutikti, neiti ten, kur gali būti tu, bet tu visad pasirodai.. Negi nematai kaip dreba mano rankos ir lūpos? kaip negaliu ištarti tau nei žodžio, kaip dūžtu viduje, kai šneki su savo draugėm.. Juk esu tau tik viena iš milijono.. Tik viena, kuri beprotiško jausmo vedina leidžia tau daryti, ką nori.. Aš nekenčiu tavęs. O gal labiau savęs,kad leidau sau tave įsimylėti. Juk tau niekada manęs nereikės..
Kur tu šaukiu i tylą. Tavęs nera. Liko tik atvaizdas mano galvoje, tavo balsas, juokas. Tau manęs nebereikia. Tai supratau sakei kad MYLI, bet melavai. Mūsų gyvenimai tarsi du keliai vedantys į dvi skirtingas puses, jie niekada nesusikirs. Galbūt gatveje susitikę prasikeisim kai nepažįstamim svetimi žmonės, lydimi savo antrų pusių.Tu klausei kur aš buvau anksčiau,kad manęs nesutikai…….as atsakiau as buvau kito glėbyje……..it tebesu nors patikek myliu tave
O kaip yra skaudu, kai įsimyli DAUG vyresnį žmogų, ir žinai, jog jis niekada nebus tavo. Bet nieko negali sau padaryti ir vis tiek, kiekvieną mielą dieną atsiguli ir atsikeli su mintimis apie jį. Dieve, ir už ką man šitaip..
Manau suprantu jūs visus…. Jaučiu pats dabar tokį jausma kurio beveik neimanoma iškęsti, kaip kasdien būni su tuom žmogum, ir tu galvoji kad jis kažka tau jaučia, bet yra visai kitaip, pamilau ją labai labai, pamatydamas ją tiesiog norėčiau prieit ir apkabint…. Na, bet tiesiog dabar pasimokiau, kad teužtenka pasidžiaugti akimirka, kuria tau suteikia, ir stengtis dėlto tik džiaugtis, o neliūdėti…. Jaigu žmogu tikrai myli, tu leisi jam būti laimingas :).. Gyvenimu reikia džiaugtis, o ne smerkti 😉
Patikėkit visus suprantu. širdija aš jį myliu ir nekenčiu. Kai nuo jo atsitraukiau jis rašė, kad jam sunku, kad mane myli, bet aš nebetikėjau meilę gal labiau jo žodžiais. Taip aš kvaila nes sugrįžau pas jį maniau dabar ilgam. Dėja kiek vienas jo apkabinimas, bučinys mane tik skaudino. Tai dabar aš kenčiu dvigubai daugiau. Kenčia ir jis nes žinau, kad myli, žinau, kad kankinasi, bet tyli. Prašo, kad ateičiau pasakau kam tau to? Jo atsakymas visada būna toks pat: Atleisk aš suklydau, kad taip su tavimi pasielgiau. Žinau tu nepatikėsi, bet mano širdis plyšta kai nesi šalia kai negaliu apkabinti, pabučiuoti, kai negaliu girdėti tavo juoko, nematyti tavo žydrų akių. Nepatikėsi, bet kuo daugiau praeina laiko tuo labiau tave pamilstu. Taip gal tai meilė iš abėjų pusių, bet bijau vėl būti kartu tiksliau net negaliu. Bet kai pasakau, ar man ateiti pas tave jis atsako koks skirtumas: mano atsakymas toks kai suprasi koks skirtumas ar tu su manim ar be manęs prasakyk, kad ateičiau. Jai sakysi, kad geriau su manim ateisiu, bet šy karta amžinai. Jai pasakysi be tavęs ateisiu tam, kad paskutinį karta pabučiuočiau apkabinčiau, pasakyčiau pasauliui, kad tave myliu ir, kad pasakyčiau atėjau tam, kad išeičiau tavo akyse.
Man panašiai, myliu bet tyliu, nes nesuprantu aš tų merginų, lyg rodo dėmesį, tai jau su kitu plepa, jis jai koją apžiūrinėja, liečia ją, juokauja kartu… Pasijutau, atsiprašant, kaip visiškas šūdo gabalas 😀 Bet nieko nepakeisiu, mylėsiu ir tiek, meilė puikus dalykas, tačiau kai gauni bent kažkokį atsaką 🙂 Kaip pasakė vienas žmogus jos visos (panelės, moterys) kur… ir nereik ieškot gyvenimo meilės kažkokios, nes šiuolaikinei panelei ar moteriai tereikia gražuolio vyro/vaikino ir kad pinigų netrūktų, nepamirštant sekso ;D Pabaigai J.Hendrix žodžiai – Kai meilės jėga nugalės meilę jėgai, tada pasaulis pažins taiką. 🙂
O jeigu aš tau parodyčiau ką jaučiu, ar tada bent atsiras šansas, kad mane vėl taip pat pamilsi, nors abu ir netikim meile. O juk sakei, kad norėtum ir rimčiau, bet tada kam tu bijai ir meluoji. Prašau tik vieno, pasakyk viską kaip yra? Žinau tiesa skaudi, bet mums abiems tokia svarbi.
————————————————————
Ji myli nors ir tyli, ji kenčia, bet niekas to nemato, ji bijo, bet to neparodo, ji karšta, bet tau šalta, ji negali be tavęs, bet atiduoda tave kitai. Nes nori, kad būtum laimingas. Aš ta pati kaip ji, bet ji tai ne aš.
————————————————————
Aš angelas įkūnytas gyventi velnio gyvenimą, bet tikėti, kada nors išskleisti sparnus ir pakilti taip, kad nesimatytų pragaro liepsnų kuriose skendau, kai tu buvai šalia.
———————————————————–
Gal tiesiog išmokau juoktis ir būti laiminga, kai gyvenimas griūna. Gal tiesiog dabar bus Nauji metai ir aš vėl pasikeisiu. Nebebus taip, kad žeminčiausi sakydama, kad myliu. Nebebus žodžiu: patinki, pasiilgau ar myliu. Bus tik šaltis, būsiu tokia kokia svajojau būti. Paskutinį kartą tariu mylėjau. O širdyje tai kartosiu kas sekunde. Nes tavo akių, lūpų, balso, kvapo, švelnumo ir juoko negalėčiau pamiršti. Vieną kartą mylėjau maniau, kad daugiau taip nebebus, deje lyg iš dangaus nukritai tu. Žinau tu angelas ir tau reikia angelo. O kas aš? Tu paklausiai. Juk aš tai atėjus iš pragaro. Juk matai, kad viską slepiu kai skauda, o kai myliu tyliu. Juk velniai neturi sielos, neturi širdies. Bet tada kodėl man taip sunku, kodėl taip skauda? Bet žinau aš pamiršiu, nes neteksiu gyvenimo, tiksliau net neturėjau jo. Juk aš tik velnias tikintis angelais.
———————————————————-
Tu tiesiog nesupranti kodėl ji tau tapo tokia kalė. Pradėjai abejoti ar jos žodžiai ir bučiniai buvo tikri. Tiesiog nesupranti kam ji taip žeminosi, kad gautu tave. O ji darė taip, nes tu jai buvai eilinis kuris susižavėjo ja. Jos akimis, šypsena, balsu, lūpomis, juoku, o ypač charakteriu. Tu manei, kad ji tau nerūpi, bet kai ji išėjo tu nežinojai ką daryti, kad galėtum vėl ją apkabinti. Ta kalė žino savo verte, žino savo norus, ji žino ką daro ar sako. Kiekvienas jos žodis turi gilią prasmę. Bet dėje tau nebeteks to patirti, ką jinai jaučia tau. Tu juk praradai viską ką jinai galėjo tau duoti. O ji taip norėjo tau atiduoti save, net sielą būtų pardavus dėl nakties būt šalia tavęs. Kad tu žinotum kaip skauda, bet tu nežinai, nes tikriausiai neturi širdies kuri galėtu dėl kažko plakti.
————————————————————
Sakei, kad aš graži, sakei, kad miela ir draugiška, bet tau to nepakako. O atsirado toks kuris pasakė, tu galėtum būti tokia kaip visos, bet turi savotišką žavesį. Tada aš ištirpau. Bet mano žodžiai viską pakeitė, kai jis mane pavadino angelu. Bet juk aš velnias kuris sugeba suvilioti ir pamesti, tik viena bėda įsimyliu savo aukas. Bet nesuprantu kaip, jai širdies neturiu? Žinau tik tai, kad niekada neatsiras mano tuščioje širdyje vietos meilei, ilgesiui ir laimei. O neatsiras todėl, nes kažkada ten gyveno žmogus, bet jis išeidamas išplėšė širdies gabaliuką kuris stengėsi ištirpdyti ledą širdija. Bet jam išėjus širdis užšalė tai, kad jos niekas ne be atšildys ir ji liks amžinai skirta degti pragare.
———————————————————-
Toks jau yra gyvenimas žemėja.malonumų mažai. Bet todėl mums jie tokie malonūs.
jei nori būti laimingas žmogus – neįsimilėk. Kai tik myli, taip ir nudegi.
Kaip čia kažkas rašė, aš taip pat žinau ką reiškia įsimylėti DAUG vyresnį žmogų. Aišku be atsako. Kitaip ir būti negali, nes jis vedęs…
Ir kaip ir kažkas jau rašė, Dieve padėk man užmiršti šį žmogų…
Man buvo kitaip nei daugumai iš jūsų. Aš buvau kvaila… Dabar myliu vaikiną kuri seniau palikau o jis tada karštai mane mylėjo…. Juk galėjo viskas būt kitaip galėjome dabar būti kartu. Bet jau per vėlu tik tada kai jis susituokė aš supratau, kad myliu mylėjau ir visada ji mylėsiu. Kad ir ką daryčiau jau pusantrų metu apie ji galvoju ir negaliu pamiršti. Turbūt šiame gyvenime daugiau nieko nepamilsiu taip kaip myliu jį. Baisiausia tai, kad jis mano bendradarbis ir aš geriausia jo ir jo žmonos draugė. Dabar jo žmona laukiasi ir jie nori, kad aš būčiau jo vaiko kūma. Nežinau kaip man toliau gyventi… Manau,, kad geriausia išeitis man yra išvažiuoti iš LT ir nutraukti ryšį su jais, nors tai man bus labai skaudu ir sunku :'(
Heidi*— apie ką tu kalbi??? širdžiai juk neįsakysi…
Tikrai šie žodžiai parodo tai kad niekam tikusi ta meile niekada nebus taip kaip tu nori visada arba vaikinas arba mergina neatsakys tau tuo pačiu ir tai labai skaudu jau pati tikrai nežinau ka daryti
Isimilejau sau neskirt vaikina kuris i mane niekada nekreips demesio o tai labiausia skaudu ;( Kartai net nebenoriu nieko matyti ir pati jau pasitraukti ;(
Mano didžiausia bėda, tai pati aš. Sugebu įsimylėti per dieną, sekundę, o myliu amžinybę ir tai yra labai blogai. Nes myliu iš svajonių nužengusį jaunuolį, ne jo vidų, o tik kartą matytą veidą, vos kartą lytėtą ranką, vos kartą girdėtą balsą………. Čia apie mano draugę…… Štai kodėl meilė yra be atsako… Ženkit į tikrovę, pasakykit apie savo jausmus, tada atstums arba pripažins…… BET gausit atsaką xD
Dėkui už šitiek komentarų
… 😉
Aš taip tavę mylėjau ir galvojau kad būsime kartu.. Bet gaila.. Tu jau nebe mano.. kaip pamatau tavę su kita man širdis plyšta į milijoną dalelių.. Noriu tavę pamiršti .. Bet neįmanoma .. ;(
Aš myliu, myliu, myliu. Jau pusę metų :{ dar seniau galvojau kad jau pamiršau jį, bet ne. Aš dėl jo vakarais lieju ašaras, o jis net nežino apie mano šį durną jausmą. Nors jis nėra laisvas, bet visvien prie kitų merginų glaustosi, apkabina ir panašiai. O prie manęs jis net neina, lyg aš būčiau nematoma.. Noriu jį pamiršti, vėl pamilti, tik kad ta meilė būtų abipusė.. Bet negaliu.. NEKENČIU ŠIO DURNO JAUSMO ŠIRDYJE!!
Jo, sakyčiau labai durnas jausmas yra tai patirti. Man pačiai yra taip myliu vieną žmogų kuris jautė man simpatija bet kai nesusitikom ilgesnį laiką, o susitikom po pusės metų jis tik nužvelgė mane tai net nebe suprantu ką jis jaučia. Tad suprantu kaip jaučiasi tie kurie myli be atsako.
Amm .. Sveiki . Aš čia biški ne į temą . Mano draugė ” įsimylėjo ” vaikiną , kuris į ją nelabai atkreipia dėmesio . Ir jinai nori jį pamiršti , bet nežino kaip . Ir vis apie jį šneką , man tai – jau nusibodo . Nebežinau ką daryti . Gal galit padėti ? ;//
Jorke– mano draugei yra su manimi tas pats ; DDD
Aš labai isimylejau vieną berniuką, o jis manęs nekenčia. Jis draugauja su mano drauge, bet as nenoriu jai sakyti kad jį myliu. Aš jos nekenčiu! Gal galit man kanors patarti? Gal kam yra nutikę panašiai?
Sveiki, perskaičiau jusu komentarus.Jaučiuosi lygiai lygiai taip pat. Turiu drauge ja tiesiog dievinu, bet aš jei tik draugas ir ji nieko man nejaučia.Tikraj padeda kokia nors veikla man asmeniškai sportas bet jau kai kuriam laikui.O dar sakoma mylek ir busi mylimas-kas taj pasake norečiau spjaut jam i veida…
Meilė – taip yra skaudi kai būna ji be atsako, pati buvau įsimylėjusi du kartus, o trečias lyg nemelavo. Mano meilė jam tokia didelė kaip liepsnojanti širdis tik mano baimė jį prarasti mane labai nervina. Man vienas žmogus yra pasakęs kažkur klajoja tavo antra pusė.
Sveiki! Dabar po tiek metų vis ateinu paskaityti to, ką parašiau… ir glaiu drąsiai pasakyti, kad viskas praeina… ir vieną dieną sutinki tokią meilę, kai ir tave myli visa širdimi… taip, kad tikėjimo!!!