Prisipažinimo meilėje žodžiai

Susėskim dviese ir suglauskim skruostus,
ir tyliai, tyliai pasiguoskim viens kito rankose širdis sudėję…
Jei ilgai žiūrėsi į jūrą, atrasi savyje ilgesį ir mintis apie vienatvę.
Ir apie tai, kad nesi vienišas.

Kaip traukia paukštį skristi vis į aukštį,
kaip traukia saulė medį remt pasaulį,
taip trauki tu mane, kaip žvirblį kamine,
sušilti ir prie tavo rankų prisiglausti.
Aš laisvę savo skandinau tavų akių gelmėj beribėj.
Ne jūra ten – ten tik vanduo bespalvis atspindi tavo mėlynas akis.
Ne, aš netyliu, aš tik leidžiu vėjui nunešti tau manas slaptas viltis.
Aš laisvas vėjas, jūra – tu. Baltom žuvėdrom meilė mūsų gimsta…
Nuskandinau aš meilę tau raudono vyno taurėje bedugnėj.
Ištark tik vieną žodį tyliai ir būsiu tavo amžinai.
Kol suradau tave – išmėčiau ir protą, ir plaučius, ir skrandį, ir akis.
Gyventi be tavęs nebegalėčiau. Nebent sustotų man širdis…
Jei aš būčiau ramunėlė, pavydėtų visos gėlės kai manim tu meilę burtum.
Aš tau atversiu savo širdį, jei meile dėt ten pažadėsi…
Širdy turėsiu tik tave ir tik tave kasdien mylėsiu.
O iš minčių apie tave kasnakt danguj žvaigždes sudėsiu.
Pasaulį laiko trys drambliai. Ar trys vėžliai… Nepamenu, brangioji…
Pasaulį mano laiko žodžiai trys: “Geidžiu” ir “Myliu”, ir “Svajoju”…
Sugauti vėjo negaliu, pasiekt žvaigždžių tau nepajėgiu,
bet sušnibždu kad taip myliu tą tylą kai mes sėdim dviese.
Pažvelk, paliesk, ištieski ranką ir būki visados šalia. Šalia širdies…
Tyliai stebi tu mane kai aš buriu ramune… Meilę pasauliui ir tau…
Norėjau pasakyt kažką gražaus,
kažką nepaprasto, kažką jausmingo –
bet žodžiai svetimi tavęs juk neapgaus,
jeigu širdis tik nori pasakyt „aš myliu“…

Man žodžiais nusakyt sunku kokia gėlė širdy užaugo –
jos žiedas margas ir skaistus, palinkęs į tave lyg saulėn…
Pamačiau, pamilau, išprotėjau – išklausyk, nusijuok ir pabūk…

Myliu tavo lūpas, drėgnas nuo raudono vyno ir raudonas nuo pašėlusios aistros…
Meilė kaip karas – lengva pradėti, bet taip sunku sustoti…
Palygint su tavim, gėlele, visata – tik niekas, nes visą ją man tu atstoji!
Neištversiu, meile – neištversiu, mirtinai per mirksnį prisigersiu šalia to, ko taip ilgai ieškojau…
Jei nori mylėti – mylėk, nenori – nemylėk. Kitų pasirinkimų nėra.
Meilės žodžiai ištariami lengvai ir greitai, bet jų atgarsiai niekuomet nenutyla…
… Nes tu tarei žodžius ne man į ausį, bet tiesiog į širdį, nes bučiavai ne mano lūpas, o mano sielą…
Esu laimingas ne todėl, kad myliu, bet todėl, kad myliu TAVE.
Daug žmonių krito man į akis – bet tik tu kritai man į širdį…
Pirmąkart pamačiau tave ir supratau – tave aš mylėjau prieš tai, tave aš mylėsiu visada.
Tikra meilė trunka ištisą amžinybę…
Ar aš galiu pasiekti žvaigždę? Žengti debesim?
Ar tai bent kiek prilygsta tai akimirkai, kai tu šalia?
Esi šviesiausias spindulys, kai šviesos jau nebėra,
tu paskutine viltis, kai pasaulis regisi beviltišku –
tu priežastis, kodėl aš gyvenu.

Mano meilei nereikia šaukti,
nes tavo širdis puikiai girdi ir mano tylą…

Galėčiau abejoti, kad žvaigždynai šviečia,
galėčiau abejoti, kad ratu keliauja saulė –
tik negaliu suabejoti, kad myliu Tave…

Meilė – tai būsena, kai viena siela gyvena dviejuose kūnuose
Svaigstu palietęs tavo skruostą,
pasaulis nyksta ir užgimsta vėl –
sužibki man žvaigžde šviesia padangėj,
nubraukusi visus “kodėl”.
Net šimtąkart daugiau žvaigždžių danguj uždegus,
šviesa jų nenustelbs tavų akių spindėjimo, mieloji…
Atskrido jausmas trapiu drugeliu, pamojo sparnais –
ir lekiu lyg beprotis pas gėlę puikiausią, pas mylima savo.
Aš vienas be tavęs žmonių spūsty,
man šalta be tavęs karščiausioj dykumoj,
aš trokštu be tavęs giliausiam ežere –
gyvenimo mano tu pagrindinė priežastis.
Tai, ką matau tavo akyse, žodžiais neišsakoma, spalvomis nenupiešiama, neišdainuojama gražiausiomis dainomis… Brangioji, būk šalia