Meilė ir taksi vairuotojas

Kartą buvau Niujorke ir su draugu važiavau taksi. Išlipdamas mano draugas tarė: „Dėkoju, kad pavežėte. Jūs vairuojate nuostabiai”.
Taksi vairuotojas akimirką neteko žado, o vėliau paklausė: „Ar tu koks gudročius, ar kas?”
– Ne, žmogau, aš nesityčioju. Iš tiesų žaviuosi, kaip jūs ramiai važinėjate piko metu.
– Taip, – teištarė vairuotojas ir nuvažiavo sau.
– Kas čia vyko? – paklausiau nieko nesuprasdamas.
– Į Niujorką stengiuosi sugrąžinti meilę, — tarė jis. — Manau, jog tik ji gali išgelbėti miestą.
– Kaip vienas žmogus gali išgelbėti Niujorką?
– Ne vienas. Tikiu, jog pakeičiau šio vairuotojo dieną. Įsivaiz­duok, jog šiandien jis veš 20 keleivių ir su visais bus malonus. Tie 20 keleivių bus malonesni savo darbdaviams, pardavėjams, pada­vėjams ar savo šeimos nariams. Galų gale geranoriškumas pasklis ir pasieks apie 1 000 žmonių. Juk tai neblogai, ar ne?
– Bet tavo pastangos priklauso nuo to vairuotojo. Nežinia, ar geranoriškumu jis panorės dalytis su kitais.
– Ne, niekas nuo jo nepriklauso, – prieštaravo draugas. — Žinau, jog ši sistema nėra tokia paprasta, bet šiandien aš kalbėsiu su dar dešimčia žmonių. Ir jeigu bent trys iš dešimties bus laimingi, netie­siogiai paveiksiu dar 3 000 žmonių.
-Tai tik žodžiai, – vis netikėjau aš.—Bet ar tai įmanoma gyvenime?
– Nieko neprarasime, jeigu taip ir neatsitiks. Pasakydamas, jog vertinu taksi vairuotojo darbą, daug laiko nesugaišau. Arbatpinigių jis negavo nei daugiau, nei mažiau. Nieko baisaus, jei tai liko neišgirsta. Rytoj bus kitas vairuotojas, kurį aš pasistengiu padaryti laimingą.
– Tu šiek tiek pakvaišęs, – stebėjausi aš.
– Tai rodo, jog tapai ciniškas. Domėjausi, ko trūksta pašto dar­buotojams. Žinoma, jiems trūksta pinigų, bet labiausiai jiems no­rėtųsi, jog žmonės vertintų jų darbą.
– Bet jie prastai dirba.
– Taip yra dėl to, kad jie mano, jog niekam nerūpi, kaip jie dirba.
Ėjome pro statomą namą. Ten sėdėjo penki darbininkai ir val­gė priešpiečius. Mano draugas stabtelėjo ir tarė: „Koks nuostabus jūsų darbas. Turbūt jis sunkus ir pilnas pavojų”.
Darbininkai į mano draugą pažvelgė įtariai, o jis tęsė: „Kada baigsit šį namą?”
– Birželį,—sumurmėjo vienas statybininkas.
– Nieko sau, kaip greitai, – nusistebėjo draugas. -Turėtumėte savimi didžiuotis.
Kai paėjėjome šiek tiek toliau, pasakiau, jog nebuvau matęs kito tokio žmogaus kaip jis. Na, nebent apie tokį skaičiau knygoje „Žmo­gus iš Lamanšo”.
– Supratę mano žodžius šie žmonės pasijus geriau. Jie bus lai­mingi ir miestas bus laimingesnis.
– Bet juk vienas to padaryti negali! – nesutikau aš. – O šioje kovoje tu vienas.
– Svarbiausia—nepasiduoti. Sugrąžinti gerumą į miestiečių širdis – nelengvas darbas, bet jei įtrauksiu į šią veiklą daugiau žmonių…
– Tu ką tik mirktelėjai visai nesimpatiškai moteriai, – pastebėjau aš.
– Žinau,-atsakė jis. – Jeigu tai buvo mokytoja, jos mokiniams ši diena bus fantastiška.
Artas Buchwaldas

Ištrauka iš knygos:  “Atgaiva sielai”