Auklėjimas

Vienas vyriškis pasakojo savo draugui:
– Kai buvau paauglys, tėvas man uždraudė lanky­tis tam tikrose miesto vietose. Jis sakė: „Sūnau, nie­kada neik į diskoteką.“ Aš paklausiau: „Kodėl?“ – „Kad nematytum to, ko neturi matyti.“ Šitai, suprantama, sužadino mano smalsumą. Pirmai progai pasitaikius nuėjau į diskoteką.
– Pamatei ką nors, ko neturėjai matyti? – paklausė draugas.
– Žinoma, – atsakė vyriškis. – Savo tėvą.

—
Mažas berniukas, apvilktas rausva pižamyte, stovėdamas lovoje ir mosuodamas pirštu prieš mamą, piktai aiškina:
– Nenoriu būti protingas. Nenoriu būti gerai išauklėtas. Noriu būti kaip tėtis!

Pavyzdys nėra tik vienas iš daugelio būdų auklėti. Jis yra vienintelis!

—
Keliaujant motinai įsipyko nuolat nerimstantis vaikas.
– Sėdėk ramiai!
Tačiau berniukas, regis, negirdėjo mamos ir tebemėgino atsistoti ant suolo, kad galėtų žiūrėti pro langą.
Supykusi motina suėmė vaiką už pečių ir privertė atsisėsti greta jos. Vaikas pažiūrėjo į ją ir išdidžiai išpoškino:
– Išorėje aš sėdžiu, bet viduje esu atsistojęs! Tai, ką turime „viduje”, reiškia daug daugiau negu tai, ką turime „išorėje“.

Autorius: Bruno Ferrero