Pamatyk nuostabumą

Lygumoje gyvenantis berniukas buvo sužavėtas toli horizonte dunksančios kalnų virtinės. Mėlyni, lengvi, vientisi kalnai atrodė lyg rojus. Tokie nepanašūs į grublėtą ir pilką jo lygumų žemę.
Pagaliau jis užaugo ir vieną dieną, neatsispirdamas horizonto vilionei, nusprendė pasiekti tą nuostabią vietą.
Kelionė truko ilgai – per lygumas ir kalvas. Labai išsekęs galiausiai pasiekė kalno viršūnę, tačiau nusi­vylęs išvydo, kad kalnai jau nebe žydri, o pilki, padriki, akmenuoti, išdžiūvę ir grublėti. Lygiai tokie kaip ir jo kraštas. Tačiau priešais jį horizonte ryškėjo kiti kalnai – mėlyni, violetiniai, nužerti auksinės šviesos. Ir jis vėl iškeliavo.
Prireikė daug laiko kalnams pasiekti. Bet ir ten pa­mažu artinantis mėlyna ir violetinė spalva išnykdavo, išryškėdavo uolų pilkuma ir išdegusios žolės geltonis. O horizontas tebebuvo mėlynas ir rausvas. Žmogus vėl leidosi į kelionę.
Tačiau visada tekdavo nusivilti: priėjus arčiau, nau­jos žemės pasirodydavo šiurkščios ir plikos.
Vieną dieną, jau pasenęs, suprato, kad jo paieškos bergždžios, ir nusprendė grįžti atgal.
Ir kokia nuostaba! Kraštai, kuriuos paliko, buvo mėlyni, lengvi, skendintys nenusakomoje auksinėje šviesoje.

—
Diena prasidėjo blogai ir, rodės, baigiasi dar blogiau. Kaip įprasta autobusas buvo sausakimšas. Jis supo į visas puses, ir aš vis labiau nusiminiau.
Staiga iš autobuso priekio atsklido žemas balsas:
– Puiki dienelė, ar ne?
Per keleivių spūstį to žmogaus neįžiūrėjau, tačiau girdėjau, kaip jis gražiai nupasakodavo pavasario vaizdą, atkreipdamas mūsų dėmesį į tai, prie ko artėdavome: bažnyčia, parkas, kapinės, gaisrinė. Pamažu visi keleiviai pradėjo žvalgytis pro langus. Entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad pirmąkart tą dieną nusišypsojau.
Privažiavome mano stotelę. Sunkiai irdamasi prie durų, žvilgtelėjau į mūsų „vadovą“: stamboka figūra, juoda barzda, akiniai nuo saulės, rankoje balta lazdelė. Jis buvo aklas!
Išlipau iš autobuso, visa įtampa akimirksniu išgaravo. Išmintingasis Viešpats atsiuntė akląjį, kad padėtų man praregėti: pamatyti, jog pasaulis vis tiek puikus, nors kartais nesiseka ir viskas atrodo tamsu ir liūdna. Niūniuodama melodiją, užlipau laiptais į savo butą. Nekantravau pasisveikinti su savo vyru: „Puiki dienelė, ar ne?“

Jaunas indas išvyko prie upės medžioti laukinių ančių tepasiėmęs svaidyklę. Žvyruotoje pakrantėje pasirin­ko keletą akmenėlių ir iš visų jėgų ėmė juos laidyti. Ypač taikė į tuos paukščius, kurie neapdairiai tūpda­vo ant kranto.
Sviesti akmenys dažniausiai pūkštelėdavo į upės gel­mę. Tiktai du akmenukai, prieš dingdami vandens tėkmėje, mirtinai sužeidė du paukščius.
Grįždamas į miestą, jaunuolis savo kuprinėje teparsinešė dvi antis, o saujoje — vieną akmenuką. Netoli turgaus, šūktelėjęs iš nuostabos, jį sustabdė vienas ju­velyras:
– Tu laikai saujoje mažiausiai tūkstančio rupijų vertės deimantą!
Jaunasis medžiotojas išblyško ir nusiminė:
– Koks aš kvailys! Svaidžiau šiuos deimantus, kad užmuščiau porą ančių… Jei būčiau buvęs atidesnis ir nesvaidęs jų upės tėkmėn, dabar būčiau turtingas.

Kiekviena mūsų diena yra lyg neįkainojamas deimantas. Svarbu tą suvokti ir neiššvaistyti jų „medžiojant“.

Autorius: Bruno Ferrero