Pirklys ir vinis
Pirkliui puikiai pasisekė tolimo miesto mugėje: pardavė viską, ką buvo atsivežęs. Laimingojo krepšyje žvangėjo sidabro ir aukso monetos.
Atsargumo dėlei nusprendė grįžti namo dar iki sutemstant, tad nieko nelaukęs susiruošė į kelią. Pritvirtinęs krepšį prie žirgo balno, spustelėjo pentinais ir pasileido šuoliais pirmyn.
Vidurdienį prijojo miestą. Užeigos arklininkas apžiūrėjo žirgą ir, laikydamas vadžias, atkreipė pirklio dėmesį į smulkmeną:
– Pone, kairės užpakalinės kojos pasagoje stinga vinies!
– Tiek to,- sumurmėjo pirklys. – Man teliko joti šešias mylias, tokį atstumą pasagą išlaikys kuo puikiausiai. Labai skubu.
Pavakary pirklys sustojo pakelės smuklėje ir paprašė atnešti jo žirgui šieno. Tvartą apžiūrėjęs tarnas tarė:
– Pone, jūsų žirgo kairės užpakalinės kojos pasagoje nėra vinies. Jei norite, galiu ją įkalti.
– O ne, – atsakė pirklys,- labai skubu. Teliko joti dvi mylias, žirgas kelionę tikrai išlaikys.
Įsitaisęs balne, išjojo, tačiau netrukus žirgas ėmė šlubčioti. Kiek pašlūbčiojęs, ėmė smarkiai šlubuoti. Pašlubavęs parpuolė ir susilaužė koją. Pirkliui neliko nieko kito, kaip palikti gyvulį likimo valiai. Užsimetęs ant pečių maišą, nakties sutemoms gaubiant žemę, įžengė į gūdų mišką. Du pakelės plėšikai pavogė visa, ką jis turėjo, tad paryčiui parsigavęs į namus degė nenumaldomu įniršiu.
– Ir viskas per tą prakeiktą vinį! – piktai sušuko.
Autorius: Bruno Ferrero
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė
Net ir mažiausia smulkmena gali nulemti labai daug.