Vincas Mykolaitis Putinas Dvi saulės

Kai saulę –
Jaunystės skaidrią saulę
Nešiojau savo širdyje,
Tą kitą saulę –
Dangaus liepsnotą saulę,
Kur dieną nuo nakties
Šviesos ir šilumos atsieja srautais,
Niekinau!

O šiandien,
Kai širdyje ir šalta, ir tamsu,
Ir naktį nuo dienos atskirti nebemoku,
Aš į dangaus ugninę saulę
Tiesiu maldaudamas rankas:

– O tu, kurios aš šilumą ir šviesą
Matau kiekviename būties krisle,
Apšvieski ir mane,
Sušildyk ir mane,
Kad vėl kaip andai degčiau ir liepsnočiau
Ir kad yra naktis,
Žvarbi,
Niūri,
Kaip andai nežinočiau. –
O ji atsakė man:
– Jei tu savy
Savosios saulės neturi,
Tai veltui šildyčiau ir šviesčiau.
Širdy vis tiek glūdės
Naktis žvarbi,
Niūri.