Rojus ir pragaras žemėje

Plačiapetis storžievis samurajus aplankė kuklų vienuolį.
– Vienuoli, – kreipėsi, – išaiškink man, kas yra pragaras ir kas yra rojus.
Vienuolis pakėlė akis į galingą karį ir su didžiausia panieka prabilo:
– Išaiškinti tau, kas yra rojus ir pragaras? Nieko aš tau neaiškinsiu. Tu purvinas, nesiskutęs nuo tavęs trenkia smarvė. Esi samurajų kastos gėda ir rykštė. Dink man iš akių man bjauru į tave žiūrėti.
Samurajus įsiuto. Iš pykčio ėmė drebėti, jo veidą išmušė raudonis, negalėjo ištarti nė žodžio. Išsitraukė kardą ir iškėlė aukštyn, taikydamasis vienuolį nužudyti.
– Tai ir yra pragaras, – sušnabždėjo vienuolis.
Samurajus pasijuto nugalėtas. Kiek užuojautos to vienuolio širdyje, kiek drąsaus atsidavimo į galiūno rankas, ir vien tik tam, kad išaiškintų, kas yra pragaras.
Kupinas dėkingumo ir netikėtai užplūdusios ramybės, samurajus palengva nuleido kardą.
O štai čia yra rojus, – sušnabždėjo vienuolis.