Visuomet pasitikėk Dievu

Mokytojas keliavo smėlingomis vietovėmis su mokiniu, kurio pareiga buvo rūpintis kupranugariu. Vakare, pasiekus užeigą, mokinys buvo mirtinai išvargęs, tad nepririšo gyvulio.
,,Mano Dieve, – meldėsi ropšdamasis nuo kupranugario, – pasirūpink kupranugariu: patikiu jį tau”
Išaušus rytui kupranugaris buvo dingęs.
-Kur jis? -paklausė mokytojas.
-Nežinau, – patraukė pečiais mokinys. – Verčiau paklausk Dievo! Vakar vakare buvau leisgyvis, tad patikėjau saugoti mūsų dvikupri jam. Tikrai ne mano kaltė, kad jis pabėgo arba kas nors jį pavogė. Aš Dievo labai aiškiai paprašiau jį saugoti. Dievas už tai atsakingas. Juk ir tu visuomet mane mokei besąlygiškai pasikliauti Dievu, ar ne taip?
– Visuomet pasitikėk Dievu, bet pirmiausia pririšk kupranugarį, – atsakė mokytojas. – Nes Dievas neturi kitų rankų, kaip tik tavąsias.

Tik Dievas gali duoti tikėjimą; tačiau tu gali tikėjimą liudyti.
Tik Dievas gali suteikti viltį; tačiau tu gali skleisti pasitikėjimą tarp brolių.
Tik Dievas gali dovanoti meilę; tačiau tu gali išmokyti mylėti žmogų.
Tik Dievas gali suteikti taiką; tačiau tu gali sėti vienybę.
Tik Dievas gali įlieti tvirtybės; tačiau tu gali suteikti atramą tam, kuris prarado drąsą.
Tik Dievas yra kelias; tačiau tu gali kelią rodyti kitiems.
Tik Dievas yra šviesa; tačiau tu gali padėti šviesai nušvisti kitų akyse.
Tik Dievas yra gyvenimas; tačiau tu gali atgaivinti gyvenimo troškimą nusivylusiųjų širdyse.
Tik Dievas gali daryti tai, kas atrodo neįmanoma; tačiau tu gali daryti tai, kas įmanoma.
Tik Dievui pakanka savęs paties; tačiau jis labiausiai nori pasikliauti tavimi.
(Brazilų giesmė)