Algirdas Kaušpėdas: Gyventi reikia drąsos

Jis gali būti rimtas, solidus ir mąslus. Jis gali būti ironiškas, žaismingas ir rafinuotai šmaikštus. Jis moka grakščiai žongliruoti skirtingais vaidmenimis. Su dainininku, architektu, verslininku Algirdu Kaušpėdu kalbamės apie kaukes ir tai, kas slypi už jų.

Prieš lipdamas į sceną, Jūs nusidažote veidą, tam tikra prasme užsidedate kaukę. Kaip Jūs jaučiatės šio virsmo metu?

Mano nuomone, tam tikra sceninė transformacija yra būtina. Taip, yra atlikėjų, sakančių, kad „scena – tai mano gyvenimo būdas ir joje esu toks pat, kaip kasdieniniame gyvenime”. Aš, tiesą pasakius, tuo netikiu. Manau, kad tai irgi yra tam tikra poza, kaukė. Ta kasdieninė išbarstyta asmenybė scenoje netinka. Per meną išsakomi labai tikslūs, aiškūs pranešimai, todėl ir meninės išraiškos forma turi būti kitokia – ne kasdieniška, sukoncentruota. Scenoje galima daugiau pasakyti nei gyvenime ir reikia duoti daugiau nei gyvenime. Mano sceninė kaukė man taip pat leidžia pasakyti daugiau ir padaryti daugiau nei galėčiau kasdieniniame gyvenime.

Kaukės magija veikia, įvyksta transformacija. Aš jau nebebūnu aš – tas pat Algirdas Kaušpėdas. Scenoje aš esu kitas žmogus.

Koks žmogus?

Sceninis personažas, kuris sukuriamas priklausomai nuo kūrinio, nuo to, ką noriu tam tikru kūriniu pasakyti. Scenoje vyksta tam tikras žaidimas – scenine kauke aš galiu manipuliuoti: tarpais tą kaukę lyg nusiimu, ji persišviečia ir pasimato realus žmogus, realus aš ir štai vėl pabėgu atgal į kaukę. Tai labai įdomu. Tas žaidimas ir turi vykti – tiesos negali kalbėti tiesmukai ir ištisai, reikia „įvilkti” ją į tam tikrą formą.

O kodėl? Kodėl negalima kalbėti tiesmukai?

Žmogus toks jau yra iš prigimties, kad nesugeba informacijos įsisavinti tiesiogiai. Pavyzdžiui, jei vienas žmogus kalba kitam, tai per pačią kalbą kitas žmogus įsisąmonina tik apie 7-10 proc. informacijos. Visą kitą informaciją jis gauna per kūno kalbą, kvapus, aidą, vaizdą ir panašiai. Kodėl taip? Pažiūrėkime: žmogus pradėjo formuotis prieš du milijonus metų, tačiau homo sapiens formavosi apie 200 tūkstančių metų. Raštą mes turime penkis tūkstančius metų. Tai kaip žmogus perduodavo informaciją tą daugybę metų dar prieš homo sapiens? Matyt, kitais kanalais. Todėl ir dabar mums reikia ne tik grynos žodinės informacijos, bet ir kitų išraiškos būdų. Štai kodėl menas yra labai reikalingas – jis naudodamasis įvairiais informacijos perdavimo kanalais kalba labai sutelktai. Todėl menas buvo ir bus ir jo tik daugės. Kaukių kaip išraiškos būdų taip pat tik daugės, patikėkit.

Pažiūrėkim, net Šventajame Rašte išsakyta daug konkrečių tiesų, tačiau šalia pateikiami palyginimai, parabolės, nes tų tiesmukai pasakomų tiesų žmogus nesupras. Muzikoje, pavyzdžiui, ar tai būtų rokas, ar opera, išsakomi labai emocingi dalykai. Dažnai klausytojas net nesupranta kalbos, kuria daina ar arija atliekama, tačiau kūrinio esmę jis visiškai supranta, emocija jį kuo puikiausiai pasiekia.

Oscaras Wildas yra sakęs, kad kalbėdamas  savo vardu  žmogus slapstosi,  tačiau duok jam kaukę ir jis pasakys tiesą. Ką, Jūsų manymu, kaukė slepia ir ką atskleidžia?

Būti savimi – tragiškai sunku… Žmonės stokoja originalumo ir kaukės tai kompensuoja. Kopijuoti lengviau negu interpretuoti. Tačiau ne visada kaukes reikia vertinti kaip veidmainystę. Protingas žmogus visada po ranka turi keletą kaukių, nes ištisai būti savimi gali būti tik silpnaprotis. Mes privalome slėpti save, nes dažniausiai „originalių” mūsų niekam ir nereikia. Jei žmogui ant kaktos būtų parašyta, ką jis galvoja, tokio žmogaus daugelis vengtų. Kaukė yra bendravimo filtras: ji paslepia tai, kas nereikalinga ir žalinga, ir parodo tai, kas priimtina.

Gyvenimas visiškai be jaukių gali vykti nebent kūdikių palatoje arba tikros meilės akimirkomis…

Jums pačiam kokia kaukė mieliausia? Kokia bjauriausia?

Man patinka sėkmės lydimo optimisto kaukė. Nors kartais jaučiuosi ir nekaip, ši kaukė mane visada gelbsti. Man patinka permatomos kaukės, saviironiškos, ne per daug priaugusios prie veido. Nepatinka žmonės rimtu veidu-kauke, „parduodantys” kaukę kaip savo tikrąjį veidą.

Paminėjote savęs ironizavimą. Kokį vaidmenį ironija vaidina Jūsų gyvenime?

Šmaikščiausi žmonės yra kultūringiausi žmonės. Angiškas humoras, angliška ironija yra mums nesuprantama, nes mes kur kas mažiau ironiški. Bet koks susireikšminimas yra banalus. Savęs ironizavimas leidžia neužsimiršti, tai savotiškas ventiliacijos kanalas, per kurį visą laiką išpučiamas nereikalingas, sukvėpuotas oras, kasdienybės chemija. Žinoma, nereikia pereiti į kraštutinumą – kraštutinumai vargina. Tikrą džentelmeną pažinsi iš jo santykio su savimi – jis savęs ir nesureikšmina, bet ir nepradeda per daug menkinti.

Žiūriu dabar į Jus – solidų rimtą vyrą, o scenoje Jūs – pokštininkas. Galvoju, kad turbūt reikia nemažai drąsos viešoje erdvėje tapti pokštininku.

Gyventi reikia drąsos. Būti savimi, nesuabsoliutinti savęs, negailėti savęs reikia drąsos. Gyventi labai įdomu, kai leidi sau žaisti ir kai moki žaisti. Menas irgi yra žaidimas. Žinoma, žaidimas žaidimui nelygu. Gali būti ir beprasmė pramoga, ir labai rimtas dalykas.

Žmogui reikalinga juokdario kaukė. Juokdariui jau nuo senų laikų daug daugiau leidžiama nei paprastam mirtingajam. Juokdarys iškrečia pokštą, paradoksą, kuris tarsi išmuša iš branduolio keletą laisvų elektronų, ir tada nušvinta įžvalga.

Kartais reikia paprovokuoti. Pavyzdžiui, Antanas Mockus, negalėdamas susikalbėti su anarchistiniu jaunimu, kartą vidury scenos nusimovė kelnes ir parodė jiems užpakalį. Nuo to daug kas pasikeitė, jie klausėsi.

O Jums yra tekę pasielgti panašiai?

Nusimauti kelnes (juokiasi – aut. past.)?

Na, perkeltine prasme.

Na, taip. Paskutinis pavyzdys: būdamas brandaus amžiaus fotografavausi Playboy žurnale su apsinuoginusiom panelėm. Tai buvo sąmoningas veiksmas: man reikėjo ir atsipalaiduoti, suteikti sau pačiam skirtos ironijos dozę, pailsėti nuo to rimto Algirdo Kaušpėdo įvaizdžio, „pravėdinti” save. Kartu tai buvo būdas atkreipti dėmesį į savo naujai išleistą plokštelę „Zuikis playbojus”.

Kaip jautėtės po šios provokacijos? Ar buvo verta?

Na, per fotosesiją su gražuolėmis, būdavo, ir keistai jausdavausi, ne visai savo rogėse. Bet tai, palyginti, niekis. Buvo žaisminga, įdomu. Galiu pasidžiaugti, kad užteko drąsos po septyniolikos metų grįžti į sceną, nebijoti atrodyti juokingam, negalvoti apie solidumą, gražų įvaizdį.

Kai kurie žmonės vertino tai blogai. Pavyzdžiui, mano mama  su apgailestavimu sakė: „Na ir kam tau to reikia? Aš tave vis tiek myliu, bet kam?” Tačiau labai džiaugiuosi, kad mano plokštelė labai patiko vaikams. Aš net nustebau. Juk paprastai vaikai kritikuoja savo tėvus – taip jau gyvenimas surėdytas. Tai natūralu. O mano jaunesnioji dukra, išleidus šią plokštelę, pasakė: „Tėvai, aš tavim didžiuojuosi.” (Šypsosi – aut. past.) Man išgirsti tai iš savo dukters buvo taip gera, fantastiška! Manau, svarbu, kad tėvai išliktų vaikams aktualūs visą gyvenimą. Nereikėtų sau sakyti: „Viskas, aš jau pensininkas, manęs nėra, aš nebeįdomus.”

O ką Jums reiškia gyventi savo gyvenimą? Toks yra mūsų žurnalo moto.

Kaukė – tai forma, aš – jos turinys. Gyventi savo gyvenimą – tai pripildyti formą prasmingu turiniu. Forma turi būti darnoje su turiniu. Kai nėra turinio, forma virsta grimasa, o turinys be formos – vienišas ir nesuprantamas.

Gyventi savo gyvenimą be kitų ir ne dėl kitų būtų savižudiška. Žmogus yra sociali būtybė. Jis turi mokytis tinkamos elgesio ir išraiškos formos – mokytis grakščiai dėvėti kaukes ir gerai suprasti, kada tas kaukes reikia nusimesti ir būti savimi.

Žmogaus gyvenimą vertinu kaip nuostabią Dievo dovaną ir jei Dievas nusprendė man uždėti Žmogaus kaukę, pasitikiu jo sprendimu.

Kada Jūs iš tiesų būnate savimi?

Žinoma, kad kai esu vienas, kai esu su artimu žmogumi, kai esu saugioje situacijoje.

Dabar daug kalbama apie asmenybės augimą, tobulinimąsi, ribų išplėtimą. Kaip Jūs į tai žiūrite?

Žiūriu labai teigiamai. Mokslas, technika vystosi labai sparčiai, vyksta daug išorinių pokyčių. Žmogui, norint neatsilikti nuo to išorinio vystymosi tempo, reikia labai pasitempti sąmoningumo link – tam, kad jis tinkamai panaudotų atsirandančias galimybes. Esu įsitikinęs, kad žmonija vos vos spėja – per daug dėmesio skiriama materialiems dalykams ir per mažai pačiam žmogui.

Kokie Jūsų paties siekiai?

Jaučiuosi netobulas, visą laiką mokausi. Mokau kartais ir kitus – taip jauti atsakomybę pasitempti – domėtis, išsiaiškinti, pasiruošti. Taigi geriausias būdas mokytis yra mokyti kitus.

Jaučiu, kad kuo toliau gyvenu, tuo darausi išmintingesnis. Žmogui verta gyventi ilgai. Jei gyveni margą, turiningą gyvenimą, tai neabejotinai padarai visas savo klaidas, o paskui, neabejotinai, ateina visos įžvalgos. Man įdomūs tie žmonės, kurie yra autentiški, tikri. Tikrumas atsiranda dėl asmeninės patirties ir asmeninių įžvalgų. Kartais žmogus gal nėra rafinuotas, paprastas, bet jauti, kad tikrai turi savo pavidalą – ne pasiskolintą, ne kažkieno išrastą. Su tokiu žmogumi – įdomu.

Vienoje Jūsų dainoje sakoma: „Tik kaukė gali išgyventi, praaugti mus ir nepasenti, nes ji kaip laukianti knyga suras gerbėją kažkada…” Kokią kaukę norėtumėte palikti po savęs?

Kokią norėčiau palikti vargu ar sutaps su ta, kurią paliksiu (juokiasi – aut. past.). Po žmogaus lieka jo darbai, paskleista energija. Man būtų smagu, jei tai būtų ieškančio, nebijančio kelti klausimus ir ieškoti atsakymų žmogaus pavidalas. Žmogaus, kuris pasiekė dermę tarp formos ir turinio.

Egidija Šeputytė