Mamos dienos sveikinimai
Kaip mums brangi esi, Mamyte,
To niekas kitas nežinos –
Neturiu žodžių pasakyti,
Kiek jaučiam Tavo šilumos…
Todėl už meilę žadam meilę
Ir linkim laimės Tau abu,
Kad neribotą metų eilę
Tu būtum mūsų žibintu.
(Pranas Lembertas)
Te niekada neišsenka
Jūsų taurūs žodžiai,
Jūsų rankos atvėrusios
duris į savarankišką gyvenimą.
Amžinos jaunystės ir puikios sveikatos.
Begalinės laimės, meilės ir džiaugsmų.
Šimto metų amžiaus, didžio darbingumo.
Įžvelgti dėkingumą akyse.
Lėks gegužiai, nuo saulės apsvaigę,
Tau pušynai viršūnėmis mos
Nes labiausiai žemėj juk reikia
Paprasčiausio žmogaus šilumos.
Bėga metai, kaip paukščiai pro šalį,
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kaip taip greit jie galėjo praeit.
Nusimeskite rūpesčių naštą.
Praeitis tebunie kaip daina.
Juk svarbiausia ne raukšlės, ne metai,
Daug svarbiau, kad širdis dar jauna.
Na tai kas, kad šitiek metų priskaičiuota,
Buvo jie prasmingi, gražūs, dideli.
Ne veltui gyventa, galit jau didžiuotis,
Eita, nesustota plačiame kely.
Vėl skubės į priekį dienos, tarsi puoton,
Vėl nejausit laiko, jo sraunios tėkmės.
Ir todėl svarbiausia, kad širdis dainuotų.
Juk gražu, kai žaliuoja laukai,
Kada palangėj jazminai pražysta,
Kada ant prieklėčio armonika dainuoja
Apie taip greit prabėgusias dienas.
Kaip vanduo nuskubėjo metai,
Kaip rudens lapai byrėjo rūpesčiai.
Tegul gyvenimas pins dainą, gražiausią iš visų,
Tegul rūpesčiai pro šalį eina, atnešdami laimingų valandų.
Daug laimės norim palinkėti
Gyvenimui patikti, kad mokėtum,
Neužmirštuolės žiedu
Kad visada geri draugai šalia sėdėtų.
Daug laimės norim palinkėti
Ir metų daug džiaugsmingų
Ir kad širdis
Jaunatviškai plazdėtų –
Nors žiedlapiais baltais
Į plaukus sninga.
Tegul rytojaus diena būna Tau nepakartojama,
Ir tyras kaip baltas ramunės žiedas,
Gaivus kaip pirmas pavasario lietus ir
Spalvingas kaip gražiausia
Tavo gyvenimo vavorykštė.
Balti laivai.
Laivai padange plaukia.
Nugrimzdo saulė į žalias gelmes.
Matai – grįžau.
Grįžau ir atsiklaupęs
Glaudžiu dulkėtą veidą prie Tavęs.
Tai Tu?
Tai – Tu…
Jauna, liekna, kaip vakar.
Perkūnui skaldant gintaro namus.
Brangioji mano, Tu atleiski – tąkart
Tave paliko paklydėlis sūnus
Nesistebėk –
Jautrumo aš nerodžiau
Skirties metu. Jaunystė…
Pagaliau
Štai susitikom. Paprastai, be žodžių.
Nuo jų nei Tau,
Nei man nebus lengviau.
Tiktai nuo kvapo
Žiedlapių ir kraujo
Jaučiu, kad svaigsta
Deganti galva.
Širdis kaip kregždė
Plazda, nerimauja
Tai – Tu…
Pasėmęs drėgną žemę saujon,
Karštai tave bučiuoju,
Lietuva.
(V. Mačiuika „Tai Tu”)
Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta – anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi –
Brangiausia žemėj Tu esi.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liūtys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai?
Kiek kartų aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apskleisk gėlėta skarele…
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
Žydėki mums obelėle!
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas „Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.
Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Praeina metai, kaip šešėliai nykūs,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie…
Žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų!
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vėtrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir būt vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelę apsirišk ir atvažiuok .
Mums reikia tavo rankų ir širdies, –
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus rėželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos…
Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už tą rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Tavęs prisiglausti,
Tu – vienintelė moki suprasti,
Tu – vienintelė moki atjausti.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.
Tu tik viena mieloji
Per naktį vis nemiegojai
Ir laukei kad užaugsiu
Tau pasidžiaugt…
O metai vis skubėjo,
Visi vaikai išėjo
Tau liko tik vienatvė
Ir ilgesys.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis „nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.
Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Vaikai išaugo.
Tu dabar liūdi,
Kaip visos motinos, kad liūdi.
Vaikai, vaikai…
Jie nori būti dideli
Ir džiaugtis nori jie vieni,
Ir dirbt vieni,
Ir verkti.
Tu nesisielok
Ir neklausinėk…
Ateis dar jie,
Tavi vaikai,
Kai ras ko gero
Tikro ir brangaus,
Su tavimi džiaugsmu pasidalint,
Ateis paverkti
Prie tavo krūtinės
Net jeigu mirti teks anksčiau
Negu tavi vaikai
Vėl taps vaikais,
Rami užmerk akis.
Ko tau jie nesuspėjo pasakyt –
Jie žemei pasakys
Ir tu vis vien girdėsi.
Žinau, brangioji mama
Tik prie tavo šono
Jaučiu gyvenimą gerą ir pilną džiaugsmo.
Naujausi komentarai: