Fabricijaus dovana

Nuotrauka: Thomas Hawk

Ar reikia dar ką nors padaryti? – paklausė sekretorė
Darbais apsivertęs direktorius žvilgtelėjo į laikrodį ir užrašų knygą.
– Darbo laikas jau senokai pasibaigęs. Šiandien viskas baigta.
Sekretorė šyptelėjo:
– Iš tiesų dar yra jūsų sūnaus kalėdinių dovanų sąrašas. Nepamirškite, kad Kalėdos po trijų dienų!
– Kaip gerai, kad priminei! – Veiklusis direktorius atsiduso. – Bijau, kad mano vargšas sūnelis ant manęs supykęs. Ir jis turbūt teisus. Tiek mažai laiko praleidžiu su šeima. Kai vakare grįžtu iš darbo, vaikas jau miega. Visai nėra kada pasikalbėti. Ak! Bent jau per Kalėdas noriu, kad jis gautų puikią dovaną! Tik labai neturiu laiko… Padarykime taip: nupirkite dovaną jūs. Dėl išlaidų nesirūpinkite. Perskaitykite jo laišką ir nupirkite visa, ko vaikas nori.
Sekretorė atplėšė laišką ir juokdamasi palingavo galva:
– Visuomet vykdau jūsų nurodymus, bet šį sykį negaliu to padaryti.
– Kodėl? Ar gali būti kas nors, ko šiandien nebūtų įmanoma nupirkti aštuonerių metų vaikui? Ko jis prašo? Parodykite man, po šimts!
Netarusi nė žodžio, sekretorė ištiesė direktoriui jo sūnaus laiškelį. Žmogus perskaitė: „Brangus tėti, štai kokios aš noriu Kalėdų dovanos: kad ateinančiais metais tu kasdien (arba beveik kasdien) pusę valandos skirtum man. Nieko daugiau. Tavo sūnus Fabricijus“.