Dievas ir tyla
Paskaitę šventųjų gyvenimus bei mistinių patirčių aprašymus daugelis žmonių ima manyti, kad mistiko gyvenimas turėtų būti panašus į Wagnerio operą. Ten nuolatos dedasi baisūs dalykai. Kiekvieną naują dvasios krustelėjimą lydi griausmas ir žaibai. Dangus plyšta, siela palieka kūną ir keliauja nuostabios nežemiškos šviesos link. Ten ji stoja į akistatą su Dievu, o visa tai lydi milžiniškas skraidančių, giedančių, trimituojančių angelų bei šventųjų Turnverein. Pagaliau prasideda iškalbingas pasikeitimas nuomonėmis tarp sielos ir Dievo. Viskas vyksta kaip operos duete ir trunka mažų mažiausia septynias valandas (mat septyni – mistinis skaičius). Visa tai nuolatos pertraukia žemės drebėjimai, saulės ir mėnulio užtemimai bei supersubstancinių bombų sprogimai. Galiausiai po trumpos muzikinės uvertiūros, po kurios turėtų prasidėti Pasaulio pabaiga ir Paskutinis teismas, siela sukiniais grįžta į kūną ir mistikas atgauna žadą. Jis vėl išvysta jį apspitusius susižavėjusius bičiulius vienuolius kurių pora slapta užrašinėja visas įvykio smulkmenas, savaime aišku, kaupdami medžiagą būsimajam kanonizavimo procesui.
Galima drąsiai tvirtinti, kad vidinio gyvenimo šurmulys – tai požymis įkvėpimo, ateinančio iš mūsų emocinių išgyvenimų arba siunčiamo dvasios, kuri išties nėra Šventoji Dvasia. Šventosios Dvasios įkvėpimas yra tylus, nes Dievas ima byloti tik nurimusioje sielos gelmėje. Jo balsas teikia ramybę. Jis nesukelia egzaltacijos, priešingai – nuramina, o egzaltacija kyla iš netikrumo. Dievo Balsas yra tikrybė. Kai veikiame jo skatinami, tai veikiame tvirtai ir ramiai. Kur kas dažniau (ko gera, visuomet) Jis liepia mums nurimti, stabtelti. Jis parodo mums sumanymų, kuriuos ketinome realizuoti Dievo garbei, tuštumą ir painiavą. Jis gelbsti mus nuo paskatų, kurios pastūmėtų mus į beatodairišką rungtyniavimą su kitais žmonėmis. Jis išvaduoja mus nuo ambicijų. Šventąją Dvasią galime pažinti iš to, kad ji pažadina mumyse romumą ir nuolankumą.
Autorius: Tomas Mertonas (Thomas Merton)
Ištrauka iš: Merton T. The Ascent to Truth. HBJ Publishers, 1981, p. 185-186. Iš anglų kalbos vertė T. Sodeika.
Čia turbūt bus ilgas komentaras, beviltiškai provokuojantis diskusiją.
„Jis išvaduoja mus nuo ambicijų.”
Pirma. Ganėtinai pritempta išvada/interpretacija: ambicijos reiškia nepastovumą ir yra ramybės priešingybė. Jeigu taip – vėl pritempta išvada, kuri grindžiama bendru (šiaip jau perdėm stereotipiniu) supratimu apie Rytus, būtent: Rytai gyvenimo pilnatvės siekia per ramybę, harmoniją.
Antra. Budizmas. Pagal jį, (pykit ir taisykit, jeigu nesutinkat) teigiamas jausmas yra toks pat samsariškas / netranscendentinis (?) (t.y. neišvaduojantis, neperžengiantis) / „nusikalstamas”, kaip ir neigiamas jausmas.
Tai yra: nušvitęs (šiaip jau abstraktoka sąvoka, vėl galit pykt) žmogus transcenduoja visą įprastą ciklinę būtį, tai yra – jis neišgyvena nei teigiamo, nei neigiamo jausmo.
Trečia. (Siejant su pirmu) Rytų idealas – žmogus, kuris neturi ambicijų, nes ambicija – toks pat nukrypimas į ciklinę būtį, kaip ir koks nors neigiamas dalykas. Tiesą sakant, nereikia jokių teigiamumų: tiesiog tai nukrypimas, taigi blogai.
Ketvirta. Komentuokit. Kaip jums toks mąstymas? Nes, pavyzdžiui, Vakarai, kaip aš stereotipiškai suprantu, eina per savo protą / racionalizmą ir t.t.; kita vertus, ne tik protas ten yra akcentuojamas: apskritai ambicijos Vakaruose yra geras dalykas.
Taip, jūs sakysit, kad čia jau vartotojiškos aš-sieksiu-karjeros visuomenės nesąmonė – bet aš kalbu ne apie tokį smukimą („turi turėt ambiciją, sūnau, turi sukurti verslą”) – aš kalbu apie paprasčiausią ambiciją kaip gyvasties išraišką. Tokį gaivalą. Kaip priešingybę mirčiai.
Ambicija – tai gyvenimo teigimas.
Gerai, tarkim, net ne ambicija. Kažkoks veržlumas, netgi frustracija (gerąja prasme).
Žinau, kad skaitot. Netingėkit parašyt, o ne toliau ieškokit preteksto prokrastinuoti. Grr.
Kita vertus, Mertonas – katalikas. Krikščionybė, manau, irgi veda į pilnatvę per ramybę. Kaip jūs, pavyzdžiui, į tai reaguojate? Viena vertus, tai nuostabu ir harmonizuoja – kita vertus, nemanau (IMHO!), kad žmonės, palikę pasauliui daug meno (subjektyvu ir t.t., žinau), buvo labai harmoningi.
Kaip čia taip?
Nes čia labai gražūs tekstai ir taip toliau, bet nėra kažkokio išrišimo (k.k. klaida, bet koks gražus žodis!), galinčio atsirasti per, pavyzdžiui, diskusiją.