Bibliologija

Įvadas

Tikrasis krikščionių mokymas remiasi Šventojo Rašto autoritetu. Todėl turime būti visiškai tikri dėl Rašto, kad galėtume atskirti tiesą nuo klaidos ir teisingai dėstyti savo mokymą.

Žodžio reikšmė

„Kanonas (gr. κανών) – nekintanti (konservatyvi), tradicinė, neperžiūrima įstatymų, normų ir taisyklių visuma įvairiose žmogaus veiklos ir gyvenimo srityse“. Žodis „kanonas“ turi skirtingas reikšmes tam tikrose srityse (menas, mokslas, medicina, religija, muzika ir kt.). Senovės Graikijoje jis reiškė nendrinę lazdelę, kurią statybininkai naudojo kaip primityvią liniuotę. Vėliau šis terminas tapo sąvokų „etalonas“ ir „pavyzdys“ sinonimu, t. y., būti kanoniniu reiškia būti teisingam ir atitikti tam tikras aiškiai nustatytas normas. „Biblijos kanonas – pripažinta Biblijos sudėtis, tai yra tos šventosios Senojo (Senojo Testamento kanonas) ir Naujojo (Naujojo Testamento kanonas) Testamentų knygos, kurios Bažnyčios pripažįstamos Dievo įkvėptomis ir tarnauja pirminiais šaltiniais tikėjimo ir moralės klausimais“; pažymėtina, kad „Dievo įkvėpimas yra antgamtinis Šventosios Dvasios veiksmas, skatinęs žmones ir padėjęs jiems siekti kuo tiksliau perduoti Apreiškimą. Tuo pat metu šventųjų tekstų autoriai neprarado savo asmenybės, būdingų bruožų ir talento, pavyzdžiui, poetinio, taip pat savo mąstymo nuostatų ir rašymo manieros“.

Senasis Testamentas

Požiūris į Senąjį Testamentą Kristaus gyvenimo metu

Kristaus ir Jo mokinių laikais griežtai apibrėžto kanono nebuvo. Tačiau didžioji dalis tekstų, vėliau tapusių šventais, jau turėjo autoritetą Jo žemiškojo gyvenimo metu. Žmonės skaitė įvairias knygas, tačiau ir jų autoritetas skyrėsi (pavyzdžiui, Mozės Penkiaknygė ir padavimas apie jo paėmimą į dangų). Nors Judėjų padavimas sako, kad Senojo Testamento knygų sąrašas atsirado iškart po izraelitų grįžimo iš nelaisvės, knygnešio Ezros veiklos metu, tačiau tuo gana sunku patikėti: per daug laiko skiria Ezdą nuo pirmųjų kanoninių knygų sąrašų. Be to, mes turime Septuagintą, į kurią įtrauktos knygos, kurių nėra šiuolaikiniame žydų kanone: Tobito, Juditos, Išminties Saliamono, Siracido, Makabėjų ir kt.. Galima daryti išvadą, kad pas Judėjus pagrindinės šventosios knygos visur buvo vienodos, tačiau „papildomas sąrašas“ galėjo skirtis įvairiose bendruomenėse. Ir taip buvo maždaug iki pirmojo amžiaus pabaigos. „Jeruzalės šventykla buvo sugriauta, knygos tapo, iš esmės, pačia svarbiausia judėjų šventenybe, o, antra vertus, įvyko jų galutinis atskyrimas nuo krikščionių. Tegu tiek vieni, tiek kiti turėjo bendrą Įstatymą ir pranašus, tačiau krikščionys prie jų pridėjo savo pačių šventąsias knygas, kurių judėjai kategoriškai atsisakė pripažinti. Būtent I–II amžių sandūroje galutinai susiformavo judėjų kanonas“.

Senojo Testamento kanono nustatymas

Kanono sudarymo priežastys

Ankstyvieji krikščionys daugiausia naudojo Senąjį Testamentą krikščioniškojo tikėjimo pagrindams patvirtinti. II a. po Kr., po to, kai Marcionas atmetė Senąjį Testamentą, krikščionys pradėjo galvoti apie Senojo Testamento reikšmę ir jo kanonizavimą. Krikščionys taip pat buvo persekiojami ir žudomi už Šventojo Rašto knygų turėjimą. Dėl šių įvykių jiems kilo klausimas, už kurias knygas tiksliai verta mirti. Atsirandančios sektos ir įvairios erezijos, kurios siūlė savo knygas, paskatino sudaryti kanoninių knygų sąrašą. Juk ne visos knygos, kuriose buvo Jėzaus žodžiai, buvo Dievo įkvėptos. Rašto kanono sudarymui buvo šaukiami bažnyčios susirinkimai, bet taip pat dažnai atskiros bažnyčios pripažindavo vieną ar kitą knygą esant Dievo įkvėpta. Ir jei palyginsime knygų sąrašus, kuriuos sudarė krikščionys pirmaisiais amžiais, galime pamatyti tam tikrų skirtumų. Tačiau greičiausiai Bažnyčios Tėvai „siekė ne tiek duoti nedviprasmišką taisyklę visiems laikams, kiek nurodyti savo kaimenei, kurias knygas verta priimti kaip šventas, o kurių – ne“. Be to, Jėzus, remdamasis Raštu, niekada nepatikslino, kurios knygos priklauso Raštui, o kurios ne, nors Jis nagrinėjo daugybę ginčytinų klausimų. Vadinasi, Kristaus laikais nebuvo jokių esminių nesutarimų dėl Rašto sudėties. Pirmaisiais amžiais diskusijos vyko tik dėl kelių knygų, o šis sąrašas buvo patvirtintas maždaug 300 m.. Knyga galėjo patekti į Rašto kanoną tik po to, kai tikintieji, veikiami (įtakoje) Šventosios Dvasios, pripažino jos autoritetą, juk būtent jos veikimu buvo užrašytos Dievo įkvėptos knygos. Bet visgi galima giliau pažvelgti į kanono nustatymo istoriją krikščionybėje.

Kanono priėmimas pas Judėjus

Kadangi mes naudojamės judėjų Senojo Testamento kanonu, mums būtina žinoti, kaip jis buvo sudarytas. Vienas iš svarbių tekstų autoriteto ir svarbos suvokimo įvykių buvo judėjų karaliaus Jozijo reforma. Būtent jo valdymo laikais buvo rasta Įstatymo knyga (2 Kar 22, 8–13). Greičiausiai tai buvo Pakartoto Įstatymo knyga. Tiesa, kitų Penkiaknygės knygų redagavimas ir perrašymas tęsėsi iki Ezros ir Nehemijo reformos laikų, kuri taip pat suvaidino svarbų vaidmenį pripažįstant Įstatymo autoritetą judėjų gyvenime. Kitų knygų (Pranašų knygų ir kt.) autoritetas pradėjo augti Babilonijos nelaisvės metu ir po jos. Maždaug tuo metu buvo sudaryti vėlesni pranašų tekstai. Fariziejai, atėję iš Babilono, buvo griežtesni šventųjų tekstų sudėties atžvilgiu, ir greičiausiai būtent jie pradėjo stabilaus ir galutinio kanono sudarymo procesą judaizme. Dauguma rabinų, o anksčiau ir fariziejų, laikė šventais tik tuos tekstus, kurie buvo parašyti Ezros laikais ar anksčiau. Tačiau fariziejų siekis apriboti šventųjų knygų skaičių nebuvo besąlygiškas judėjų bendruomenėje. Kitos grupės galėjo pripažinti autoritetu ir didesnį tekstų skaičių, įskaitant ir tuos, kurie buvo parašyti ir po Ezros laikų. Po Šventyklos sugriovimo I a. po Kr. judaizme pradėjo dominuoti fariziejų judėjimas, kuris vėliau perėjo į rabinistinį judaizmą. Būtent fariziejai turėjo įtakos šventųjų knygų skaičiaus sumažinimui ir jų įtvirtinimui. Maždaug tuo metu Jamnijoje buvo įkurta religinė akademija. Apie 90 m. po Kr. ten susirinko Sinedrionas, kuris aptarė tolimesnį judėjų gyvenimą po Šventyklos sugriovimo. Yra manoma, kad šiame susitikime mokytojai nustatė judėjų Rašto kanoną. Tačiau nėra įrodymų, kad šiame susirinkime buvo priimtas galutinis sprendimas dėl kanono. Nors apskritai jie galėjo apriboti šventųjų knygų sudėtį. Nepaisant to, kanono uždarymo procesas judaizme prasideda I a. po Kr. pabaigoje ; tuo užsiėmė mokytojai, kurie laikė kanoninėmis tas knygas, kurios, jų manymu, buvo parašytos Ezros ir Nehemijo laikais ar anksčiau. Aiški nuoroda į 24 knygų kanoną atsiranda Babilonijos Talmudo traktato baraitoje II a. po Kr. pabaigoje. Pirmoje vietoje pagal šventumą pas judėjus buvo Tora. Rabino ir kai kurios kitos grupės taip pat laikė šventomis knygas iš skyriaus „Pranašai“, nors jų statusas buvo žemesnis nei Toros statusas. Požiūris į skyriaus „Raštai“ knygas buvo skirtingas. Kai kurios knygos buvo uždraustos viešai skaityti, tačiau ne visi rabinai šiuo klausimu laikėsi vienos nuomonės. Taigi tai įrodo, kad tuo metu kanonas nebuvo visiškai nustatytas.

Kai kurie Šv. Rašto kanoniškumo kriterijai judaizme

Galima išskirti pačius pagrindinius knygų kanoniškumo kriterijus judaizme, tokius kaip: data (ne vėliau nei Ezros laikai), kalba (tik tekstas, parašytas hebrajų kalba), parašymo vieta (tekstas turėjo būti parašytas Izraelyje). Nors ne visos Šv. Rašto knygos atitinka šiuos kriterijus. Greičiausiai buvo ir kitų sąlygų knygoms priimti į kanoną. Viena iš jų gali būti tokia: ar knygoje yra Dievo vardas? Nors Esteros knygoje nėra Dievo vardo, ji vis tiek įtraukta į kanoną. Galima daryti išvadą, kad jokių absoliučių knygų įtraukimo į judėjų kanoną kriterijų nebuvo.

Senojo Testamento kanono fiksavimas krikščionybėje

„Kadangi iki I a. po Kr. pabaigos krikščionybės ir judaizmo keliai išsiskyrė, Bažnyčia praktiškai nesirūpino kanoniniais klausimais kelis šimtmečius. Be to, dėl atsiskyrimo nuo sinagogos, ankstyvieji krikščionys nepatyrė judėjų ginčų dėl kanono įtakos, taip pat Senojo Testamento nepradėjo skirstyti į tris skyrius, kaip tai buvo padaryta žydų Biblijoje“. Rytuose lemiamą reikšmę kanono patvirtinimui turėjo 39-asis Atanazo Didžiojo „Apie šventes“ laiškas, parašytas 367 m., kuriame kalbama apie 22 Senojo Testamento knygas. Kirilas Jeruzalietis savo pamokymuose rekomenduoja naudotis Septuaginta, bet perspėja nebeskaityti „apokrifinių knygų“, t. y. tų, kurios nepriklauso 22 knygoms, priimtoms pas žydus. Maždaug tuo metu žodis „kanonas“ tapo uždaro šventųjų tekstų rinkinio terminu. Senojo Testamento kanono fiksavimo procesas vyko II a. – IV a. po Kr.. Kanono stabilizavimas baigiasi maždaug tuo pačiu metu, kai sprendžiami ir Naujojo Testamento kanono klausimai, t. y. imperatoriaus Konstantino valdymo metu. Vakaruose Senojo Testamento kanonas buvo traktuojamas plačiau. Augustinas mini daugybę nekanoninių tekstų, papildančių kanonines knygas (44 knygos). Jeronimas, priešingai, kalba apie 22 Senojo Testamento knygas (vėliau 24 knygas). Tačiau Augustino nuomonė pasirodo esanti lemiama. Šis knygų sąrašas buvo kanoniškai įtvirtintas Katalikų Bažnyčioje. Dėl ginčo su protestantais dėl Senojo Testamento kanono, Tridento susirinkimas paskelbė priimąs Šventąsias knygas ir Tradiciją, kuriais patvirtino ankstesnę Senojo Testamento knygų sudėtį Vulgatoje. „Reikia pastebėti, kad Bažnyčios susirinkimai, nagrinėję kanono klausimus, nenustatė, kurios knygos yra kanoninės, bet tik įtvirtino jau Bažnyčiose egzistavusią praktiką, t. y. paliudijo, ką Bažnyčia laiko autoritetingu. Pagrindiniai sprendimai buvo susiję su periferinėmis kanono dalimis ir sekė po ilgos knygų priėmimo (recepcijos) praktikos bažnytinėse bendruomenėse“. Vėliau, XVII–XVIII a., rusų ir graikų Bažnyčiose egzistavo tendencijos pripažinti kanoniškumą tik toms knygoms, kurios įeina į judėjų kanoną. Pavyzdžiui, patriarchas Kirilas Lukaris, veikiamas Reformacijos idėjų, pasiūlė atskirti nekanonines knygas, kurias jis pavadino apokrifais. Konstantinopolio ir Jeruzalės susirinkimai pripažino kanoną tokia sudėtimi, kurią priėmė Laodikėjos susirinkimas. Nekanoninės knygos, Kirilo Lukario pavadintos „apokrifais“, buvo pripažintos Šv. Rašto dalimi. Jos nėra kanoninės, bet naudingos, todėl neturi būti atmetamos. Reformacijos Bažnyčiose Senojo Testamento knygų kanonas buvo pripažintas toks, koks jis yra priimtas judaizme. Ciuricho Biblijos leidime nekanoninės knygos buvo išspausdintos atskirai nuo kanoninių, Liuterio vertimo leidiniuose jos pavadintos „apokrifais“. Vėliau protestantų aplinkoje nuspręsta jas visiškai pašalinti iš Biblijos sudėties. O 1826 m. gegužės 3 d. Londono Biblijos draugija priėmė sprendimą spausdinti Bibliją tik kanoninių knygų apimtimi.

Naujasis Testamentas

Naujojo Testamento, kaip Rašto, autoriteto pripažinimas

Dar gyviems esant apaštalams, jų parašyti tekstai buvo perduodami ir skaitomi bažnyčiose. Jie buvo perrašinėjami ir saugomi. Taigi, maždaug I–II a. su šiais tekstais buvo susipažinę daugelis Bažnyčios Tėvų, ir jie jau įgijo autoritetą. „Remiantis šiais pavyzdžiais, rodančiais, kad Romoje, Antiochijoje, Hieropolyje ir Smirnoje buvo žinomi daugelis Naujojo Testamento laiškų, galima sakyti, kad knygos, vėliau įtrauktos į Naujojo Testamento kanoną, iki šio laikotarpio jau buvo pakankamai plačiai paplitusios“. Nors tvirtinti, kad jos iš karto turėjo Dievo Žodžio statusą, negalime. Iš Bažnyčios Tėvų raštų matyti, kad nors šios knygos ir buvo autoritetingos, jos retai buvo sulyginamos su Rašto lygiu. Kai kurios krikščionių bendruomenės jau tuo metu bandė rinkti Naujojo Testamento knygas į rinkinius. Tai lėmė kelios priežastys:

Krikščionys norėjo turėti kartu kai kuriuos laiškus ir Evangelijas.

Augo kodeksų populiarumas.

Pamažu didėjo laiko periodų atskyrimas į apaštalų amžių ir dabartinį laiką.
Kai kurie įvykiai pradėjo keisti krikščionių supratimą apie Naujojo Testamento knygas. Jos pradeda įgyti Rašto statusą. Pavyzdžiui, vienas iš Bažnyčios Tėvų – Justinas – rašė apie Naujojo ir Senojo Testamentų knygų skaitymą susirinkimo metu, t. y. jos buvo sulyginamos. Taip pat citata iš kito Bažnyčios Tėvo – Dionisijaus – susirašinėjimo: „Nenuostabu, kad kai kurie bandė padirbti ir Viešpaties Raštą, jei kėsinosi pakenkti daug mažiau svarbiems raštams“ pabrėžia ne tik Naujojo Testamento knygų pripažinimą Raštu, bet ir jų atskyrimą nuo kitų vėlesnio laikotarpio krikščioniškų kūrinių. Kito Bažnyčios Tėvo – Irenėjaus Lioniečio (apie 130–200 m.) – citatos mums pasakoja apie ne tik Evangelijų, bet ir daugumos kitų Naujojo Testamento kūrinių pripažinimą. „Irenėjus pirmasis iš Tėvų be išimčių naudojo visą Naująjį Testamentą… Jis parodo Senojo ir Naujojo Testamentų vienybę. Skirtingai nei pirmtakai, Naująjį Testamentą jis cituoja dažniau nei Senąjį. Savo darbe Adversus Haereses (Prieš erezijas) jis pateikia 1075 fragmentus iš beveik visų Naujojo Testamento knygų“. Hipolitas Romietis taip pat suteikė vienodą autoritetą Senajam ir Naujajam Testamentams. T. y., mes matome, kad laikui bėgant (maždaug iki III a. pabaigos) Naujojo Testamento autoritetas išaugo iki Senojo Testamento lygio. Iki to laiko Bažnyčia praktiškai visur uždarė keturių Evangelijų kanoną. Likusi dauguma knygų buvo priimta kaip Raštas. Nors Naujojo Testamento kanonas dar nebuvo uždarytas. Reikia pastebėti, kad kartu su Naujojo Testamento knygomis buvo skaitoma ir apokrifinė literatūra. Skirtingose vietose ir skirtingu metu populiarumu naudojosi skirtingos knygos, bet nė viena iš jų nebuvo priimta daugumos Tėvų kaip Raštas. „Taigi, knygos, vėliau patekusios į Naujojo Testamento kanoną, dėl savo vidinės jėgos toliau užkariavo krikščionių autoritetą, nepaisant kitos literatūros konkurencijos ir eretikų iškraipymų“.

Kas paskatino Naujojo Testamento kanono formavimąsi?

Tam yra kelios priežastys:

Stiprus erezijų, ypač gnosticizmo, vystymasis.

Montanizmas, kurio pasekėjai pradėjo užrašinėti savo pagrindinių pranašų pranašystes. Tai paskatino plisti daugybę naujų raštų, nuo kurių Bažnyčia stengėsi apsisaugoti.

Valstybės persekiojimas. Kadangi tapo pavojinga saugoti Raštą, krikščionys norėjo tiksliai žinoti, ar knygos, kurias jie slepia bijodami mirties bausmės, tikrai yra kanoninės.

Žydų sinedriono atliktas Senojo Testamento kanono uždarymas Jamnijoje.
Taigi, veikiant šiems veiksniams, skirtingose vietose pradėta sudarinėti Naujojo Testamento kanono sąrašus.

Naujojo Testamento kanono knygų sąrašai

Pirmąjį savo sąrašą paskelbė eretikas Marcionas, kuris, pašalinęs „judėjų interpoliacijas“, pritaikė Raštą savo mokymui. Tai sukėlė audringą Bažnyčios reakciją ir pagreitino Naujojo Testamento kanono nustatymo procesą. Nors Marcionas pirmasis paskelbė savo sąrašą, tai nereiškia, kad sąrašas buvo vienintelis. Iki to laiko įvairūs NT kanono variantai jau egzistavo skirtingose bažnytinėse bendruomenėse. Tam tikros rūšies kanoną taip pat paskelbė Muratorius. Jame jis išvardija kanonines knygas ir pateikia joms kai kuriuos komentarus. Kitą knygų sąrašą, remiantis liudytojų balsų apskaičiavimu ir įvertinimu, sudarė Euzebijus. Paskutinis Naujojo Testamento kanono formavimo etapas yra jo pripažinimas bažnyčios susirinkimų metu. Atanazas (IV a. po Kr.) kiekvienais metais rašė laišką bažnyčioms ir vienuolynams, kuriame pranešdavo Velykų dieną ir Didžiojo pasninko pradžią. 39-asis laiškas apima knygų, įeinančių į Senojo ir Naujojo Testamentų kanoną, sąrašą. Jo nuomone, Naujasis Testamentas susidarė iš 27 kūrinių, kurie dabar sudaro šiuolaikinę Bibliją. Jis buvo pirmasis, paskelbęs Naujojo Testamento kanoną, sutampantį su šiuolaikine Biblija. Tačiau Rytuose krikščionys daug ilgiau sprendė, ar pripažinti antilegomenus, tad apskritai kanonas buvo priimtas iki VI a., ir visos Naujojo Testamento knygos iš esmės buvo skaitomos ir turėjo autoritetą, nors ir skirtingu laipsniu. Jeronimas – viena iš reikšmingų asmenybių Vakarų Bažnyčioje. Jis atliko Šventojo Rašto vertimą į lotynų kalbą – Vulgatą. Jis taip pat padėjo įrodyti kai kurių knygų, tokių kaip: Jono Apreiškimo, Jokūbo, 2-ojo Petro laiškų ir kt., autoritetą. Viename iš savo darbų jis išvardijo visus 27 Naujojo Testamento raštus, kaip šventų knygų sąrašą. Ne mažiau svarbų vaidmenį Vakarų Bažnyčioje atliko ir Augustinas, kuris parašė knygą „Apie krikščionių mokymą“, kurioje pateikė mūsų dabartinį Naujojo Testamento sąrašą, bet prieš šį sąrašą jis parašė, kad nors įvairiose bažnyčiose Naujojo Testamento knygos naudojasi skirtingu autoritetu, reikia pripažinti jų lygybę tarpusavyje. Toliau, veikiant Augustinui, šios 27 knygos kaip kanonas buvo priimtos trijuose vietiniuose susirinkimuose: Hipono (393 m.) ir dviejuose Kartaginos (397 m. ir 419 m.). „Kanono apibrėžimas prasideda tiesioginiu ir nedviprasmišku nurodymu: „Išskyrus kanoninius Raštus, niekas neturi būti skaitoma bažnyčioje dieviškojo Rašto vardu“. Tiesa, nors nuo šio momento 27 knygų kanonas buvo priimtas Lotynų Bažnyčios, ne visos krikščionių bendruomenės iš karto priėmė šį kanoną.

Apokrifai

Apokrifai – religinio turinio kūriniai, tačiau Bažnyčios nepripažinti Šventaisiais. Žodis „apokrifas“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „paslėptas, slaptas“. Pirmą kartą jį IV amžiuje pavartojo šventasis Jeronimas, pavadinęs „apokrifais“ keletą religinių kūrinių. Iš pradžių šis žodis buvo taikomas vienos krikščionių-gnostikų grupės kūriniams, siekusiems išlaikyti savo mokymą paslaptyje. Vėliau apokrifiniais pradėti vadinti ankstyvosios krikščionybės raštai, kurių Bažnyčia nepripažino Dievo įkvėptais.

Apokrifų atmetimo priežastys

„Jie turi istorinių ir geografinių netikslumų, taip pat daugybę anachronizmų“.

„Jie moko klaidingų pažiūrų ir palaiko apeigas, kurios skiriasi nuo Dievo įkvėpto Rašto“.

„Juose išvesti literatūriniai tipai ir yra dirbtinumo siužeto ir stiliaus, kurių nėra Rašte“.

„Jiems trūksta skiriamųjų bruožų, kurie autentiškus Raštus daro Dieviškaisiais, – tokių kaip pranašiška jėga, poetinis ir religinis jausmas“.

Naujojo Testamento apokrifų sąrašas

Apokrifinės evangelijos: Ebionitų, Hebrajų, Esenų, Ievos, Egipčionių, Marijos, Nikodemo, Petro, Pilypo, Oksirincho, Slaptoji Morkaus evangelija, Judo.

Apokrifinės vaikystės evangelijos: Arabašventojo Gelbėtojo vaikystės evangelija, Tomo vaikystės evangelija, Jokūbo Protoevangelija (Jokūbo istorija apie Marijos gimimą), Pseudo-Mato evangelija.

Apokrifiniai darbai: Armėnų padavimas apie apaštalą Baltramiejų, Andriejaus ir Matafijo darbai, apaštalo Baltramiejaus darbai, apaštalų Petro ir Andriejaus darbai, Jono darbai, Jono Teologo darbai, apaštalo Matafijo darbai, Pauliaus darbai, Pauliaus ir Teklės darbai, Tadėjo darbai, Pilypo darbai, Judo darbai, Tomo darbai, šv. apaštalo Pauliaus kankinystė, apaštalų Petro ir Pauliaus kančia, Simono Kifos mokymas Romos mieste ir kt..

Apokrifiniai laiškai: Pirmasis ir antrasis romėnų vyskupo Klemenso laiškai mergelėms, Pirmasis ir antrasis romėnų vyskupo Klemenso laiškai korintiečiams, apaštalo Barnabo laiškas, apaštalo Petro laiškas apaštalui Jokūbui, dvylikos apaštalų laiškas, laiškas Laodikiečiams, romėnų vyskupo Klemenso laiškas apaštalui Jokūbui, Trečiasis apaštalo Pauliaus laiškas korintiečiams, Dionisijaus Areopagito laiškai Dorotėjui, Jonui Teologui, Polikarpui, Sossipatrui, Timotiejui, Titui, Gajui Terapeutui.

Apokrifiniai apokalipsės: Petro apokalipsė, Petro apokalipsė (etiopų versija), Pauliaus apreiškimas, Jono Teologo apreiškimas (apokrifinis), Švenčiausiosios Dievo Motinos apreiškimas.

Senojo Testamento apokrifai

Saliamono psalmės, Dvylikos patriarchų testamentai, Etiopijos Henocho knyga, Slavų Henocho knyga, Sirijos ir Graikijos Barucho apokalipsės („Barucho regėjimas“), Mozės paėmimas į dangų, Jubiliejų knyga, Izaijo kankinystė, Jobo testamentas, Sibilės knygų judėjų skyriai, Izaijo regėjimas, Abraomo testamentas, Melchizedekas.

Išvados

Apibendrinant, galima pasakyti, kad kanono formavimasis nebuvo organizuotų Bažnyčios pastangų jį sukurti rezultatas. Tačiau mes taip pat negalime sakyti, kad jis susiformavo dėl kažkokio atsitiktinumo. Tai buvo ilgas ir sunkus procesas, kuriam vadovavo pati Dievo Dvasia.
Katryna Banel
Literatūra

* https://ru.wikisource.org/wiki/%D0%95%D0%AD%D0%91%D0%95/%D0%91%D0%B0%D1%80%D0%B0%D0%B9%D1%82%D0%B0
* https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%B8%D1%88%D0%BD%D0%B0
* https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%B0%D1%80%D0%BA%D0%B8%D0%BE%D0%BD
* https://www.bibleonline.ru/qa/167-bible-canon/
* https://www.gotquestions.org/Russian/Russian-Bible-canon.html
* https://www.gotquestions.org/Russian/Russian-canon-scripture.html
* https://www.gotquestions.org/Russian/Russian-canonicity-scriptural.html
* https://www.gotquestions.org/Russian/Russian-Bible-original.html
* https://azbyka.ru/kanon-biblejskij
* https://azbyka.ru/pravoslavie-ocherki-ucheniya-pravoslavnoj-cerkvi#n4
* https://azbyka.ru/otechnik/Aleksandr_Gorskij/obrazovanie-kanona-svjashhennyh-knig-novogo-zaveta/
* Džošas Makdauelas „Neginčijami liudijimai“
* Briusas M. Mecgeris „Naujojo Testamento kanonas. Kilmė, vystymasis, reikšmė.“