Biblijos doktrinos: Sekmininkiškas požiūris recenzija

Knygos autoriai: William W. Menzies ir Stanley M. Horton
Knygos pavadinimas: Biblijos doktrinos: Sekmininkiškas požiūris
Leidykla: Vilniaus teologijos koledžas
Išleidimo metai: 2005
Viso puslapių knygoje: 172
Perskaityta skyrių: 16
Nuo kurio, iki kurio puslapio buvo perskaityta knyga: nuo 1 iki 164 puslapio
Viso perskaitytų puslapių: 164 puslapiai

Koks knygos parašymo tikslas?
Kad krikščionys geriau pažintų Biblijos tiesas ir tas pažinimas juos apsaugotų nuo netikrų mokytojų ir klaidinančių doktrinų. Knygos autoriai tikslą pateikia tokiais žodžiais: „Greičiau, mūsų siekis – išryškinti biblinį pamatą ir šį pamatą sudarančių pagrindinių Biblijos tiesų pritaikymo būdus.“
Apibūdinkite knygos struktūrą (kaip ir iš kokių dalių ji yra sudaryta, kokia jos pateikimo forma)
Knyga prasideda nuo pratarmės ir įvado. Vėliau seka 16 skyrių: 1. Raštas yra įkvėptas 2. Vienas tikrasis Dievas 3. Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumas 4. Žmogaus nuopuolis 5. Žmogaus išgelbėjimas 6. Viešpaties nurodymai Bažnyčiai 7. Krikštas Šventojoje Dvasioje 8. Pirminis fizinis krikšto Šventojoje Dvasioje įrodymas 9. Pašventinimas 10. Bažnyčia ir jos misija 11. Tarnavimas 12. Dieviškas išgydymas 13. Palaimintoji viltis 14. Tūkstantį metų trunkantis Kristaus karaliavimas 15. Galutinis teismas 16. Naujas dangus ir nauja žemė.
Knyga baigiasi priedu, specialių terminų žodynu ir bibliografija.
Išnagrinėkite kiekvieną knygos dalį ir raskite pagrindinius tos dalies teiginius, parašykite kaip jie susiję su visos knygos struktūra ir turiniu.
Pirmame skyriuje kalbama apie Rašto įkvėptumą. Teigiama, kad yra trys pagrindinės religijos autoriteto rūšys: (1) žmogiškas mąstymas, (2) Bažnyčia ir (3) Dievo žodis. Dievo žodis pristatomas kaip pats patikimiausias autoritetas. Dievą galime pažinti per kūrinyją ir per sąžinę, tačiau tik Biblija mums pasakoja apie Dievo išgelbėjimo planą.
Šventoji Dvasia įkvėpė Biblijos autorius pasirinkti tinkamus žodžius Jos įkvėptoms mintims išreikšti. Todėl „autorių asmenybės bei jų savitas kalbinis žodynas aiškiai atsispindi jų parašytose knygose“. Šventoji Dvasiai ne tik įkvėpė Biblijos parašymą, bet Ji ir padeda ją suprasti. Biblija yra neklystanti, o visi tariami prieštaravimai dažniausiai atsiranda dėl per mažo įsigilinimo.
4 kriterijai, kuriais buvo vadovaujamasi sprendžiant ar įtraukti knygas į Šventąjį Raštą:
(1) Apaštališkumas: Knyga turėjo būti parašyta apaštalo arba artimo jo bendradarbio.
(2) Universalumas: Ar knyga buvo plačiai priimta bei naudojama bažnyčiose?
(3) Turinys: Ar knygos tema atitinka jau žinomą Šventą Raštą?
(4) Įkvėptumas: Ar knyga pasižymi tam tikru ypatingumu, kuris liudija apie jos dievišką įkvėptumą?
Dievas nori laiminti visas tautas, todėl svarbu Bibliją išversti į visas pasaulio kalbas. Svarbu pabrėžti, kad Dievas nori kiekvienam žmogui kalbėti jam suprantama kalba. Mozė savo ratus užrašė šnekamąja paprastų žmonių kalba, o ne egiptiečių hieroglifais. Jėzus kalbėjo ir mokė paprasta, kiekvienam suprantama kalba. Joje nebuvo jokių sudėtingų žodžių, kurių reikšmės reikėtų būtinai ieškoti žodyne. Bet tuo pačiu tai, ką Jis kalbėjo buvo labai gilu. Iš šios perspektyvos žvelgiant atrodo labai keista, kad būtent lotyniškoji Biblijos versija buvo taip plačiai naudojama, kai dauguma žmonių jau nebesuprato lotyniškai.
Antrasis knygos skyrius kalba apie vieną tikrąjį Dievą. Nors Dievas yra vienas, tačiau tai yra viena Esybė trijuose asmenyse. Šie asmenys yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nors tai atskiri asmenys, bet jie yra vienybės būsenoje. Jėzus Kristus būdamas ir tikras Dievas ir tikras žmogus, kartu yra ir Emanuelis, Dievas su mumis.
Visi žmonės gali nuvokti, kad Dievas egzistuoja. Juk jei yra kūrinyja turi būti ir Kūrėjas. Tačiau geriau Jį pažinti galime tik per Bibliją. Dievas Biblijoje pristatomas keliais vardais. Visi Dievo vardai turi reikšmes. Iš šių reikšmių sužinome, kad Dievas yra galingas, kūrybingas, rūpestingas, visagalis, amžinas, matantis, teisus, karalius, atpirkėjas, viešpats, beribis. Taip pat Dievas yra geras, šventas, teisus.
Dievą sudaro trys atskiros asmenybės, kurios yra pilnai dieviškos, tarpusavyje harmoningai susietos ir sudaro vieną Esybę. Trejybės asmenys atlieka skirtingus dalykus. Kūrimo darbas priskiriamas Dievui Tėvui, Sūnus įvykdo atpirkimo planą, o Šventoji Dvasia yra tarsi užstatas, garantuojantis mūsų būsimąjį palikimą.
Pagrindinės erezijos susijusios su neteisingu Trejybės suvokimu yra sabelijonybė ir arijonizmas. Sabelijonybė teigia, kad egzistuoja vienas Dievas viename asmenyje, kuris apsireiškia kaip Tėvas arba Sūnus arba Šventoji Dvasia. Arijonybė Sūnui ir Šventajai Dvasiai priskiria mažesnį dieviškumo lygį. Taip pat neigia amžiną Kristaus sūnystę ir teigia, kad Jis pradėjo egzistuoti kažkuriuo metu po Tėvo.
Trečiame knygos skyriuje kalbama apie Kristaus dieviškumą. Jėzus Kristus yra amžinas Dievo Sūnus. Jis ne tik Dievas, bet ir žmogus. Jėzus tarnavo žmonėms ir to mokė mokinius.
Krikščionybė nėra paremta žmogišku mąstymu ar vaizduote, bet istoriniais įvykiais ir istorine Asmenybe – Jėzumi. Jėzus yra Dievo pateptas Pranašas, Kunigas ir Karalius. Naujasis Testamentas Jėzų atskleidžia kaip pamokslininką, mokytoją, gydytoją. Jėzus buvo pranašas tikrąją to žodžio prasme, nes kalbėjo tik tai, ką buvo gavęs iš Tėvo (Jn 14, 24). Jis kalbėjo ir apie tai, kas bus ateityje.
Jėzus Kristus buvo ir kunigas ta prasme, kad atstovavo Dievą žmonėms, o žmones Dievui. Jis paaukojo Dievui Tėvui tyrą, tobulą, nenuodėmingą auką – patį save. Šia aukos pakanka sumokėti kainą už mus ir atleisti viso pasaulio nuodėmes.
Kristus nugyveno gyvenimą be nuodėmės ir paliko mums pavyzdį. Tačiau Jo mirtis svarbesnė. Visos keturios evangelijos didžiausią akcentą skiria Jo mirčiai. Savo mirtimi Jėzus nugalėjo mirtį, pragarą ir kapo galią. Svarbu pabrėžti, kad Jėzus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė. Šiuo įvykiu remiasi mūsų tikėjimas ir išgelbėjimas. Nors atsiranda įvairių aiškinimų apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, tačiau daugiau nei penkių šimtų žmonių liudijimas apie tai, kad jie matė prisikėlusį Jėzų yra svarus Jėzaus prisikėlimo įrodymas.
Prisikėlęs Jėzus galėjo valgyti ir Jo kūnas pasižymėjo kitomis savybėmis, kurios nėra žmonėms įprastos. Jis galėjo eiti kiaurai sienas, akimirksniu išnykti. Šis pavyzdys mums leidžia nors iš dalies suvokti kokius mes turėsime kūnus po prikėlimo iš numirusių, kai būsime šlovingai perkeisti.
Kristus po pakilimo dangun ir išaukštinimo, dabar sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir mus užtaria prieš Tėvą, Jis yra garantija, kad mums ten ruošiama vieta ir Jis mums atsiuntė Šventąją Dvasią kaip „kitą Guodėją“. Šiandien Jėzus yra prieinamas kiekvienam ir jau nebėra apribotas fiziniu pavidalu, kaip tai buvo Jo žemiško tarnavimo metu.
Ketvirtame skyriuje kalbama apie žmogaus nuopolį. Pradedama nuo žmonijos kilmės. Nei mokslas, nei kas kitas negali sugrįžti į pačią pradžią ir tiksliai nusakyti kaip viskas buvo sukurta. Mes tikime, kad mus sukūrė Dievas, nes taip teigia Biblija. Jei tikime ir Dievu ir Evoliucijos teorija, kyla labai daug sunkumų aiškinant Pradžios knygą. Tikrasis mokslas ir Biblija vienas kitam neprieštarauja. Žmogus buvo sukurtas su materialiu kūnu, bei nematerialia siela ir dvasia. Mūsų kūnai sąveikauja su išoriniu pasauliu. Nors mūsų kūno poreikiai patys iš savęs nėra netyri, bet mes neturime leisti, kad jie viešpatautų mūsų elgesiui. Mes turime daryti savo kūnus klusnius Dievo valios vykdymui.
Žmogų sudaro ne vien kūnas, bet ir siela, bei dvasia. Siela – tai žmogaus asmenybė, jo tikrasis „aš“. Sielą sudaro protas, emocijos ir valia. Savo dvasios pagalba mes bendraujame su dvasiniu pasauliu. Mūsų dvasia sugeba suvokti Dievą. Dvasią turi ir neatgimę žmonės, tačiau ji yra neveikli.
Mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Tai nereiškia, kad esame fiziškai panašūs į Dievą, bet kad Dievo atvaizdas mumyse susideda iš prigimtinio ir moralinio atvaizdo. Prigimtinis atvaizdas aprėpia intelektą, jautrumą, valią, o moralinis atvaizdas išreiškia tai, kad esame laisvi apsispręsti.
Dievas nesukūrė nei blogio, nei nuodėmės. Nuodėmė atsirado dėl piktnaudžiavimo laisve. Kai Dievas suteikė angelams ir žmonėms laisvą valią atsirado ir galimybė nusidėti. Be šios galimybės nebūtų tikrosios laisvės. Dėl Adomo nuodėmės visoje žmonijoje Dievo atvaizdas išsikreipė ir pasilpo. Akivaizdžiausiai nuodėmės pasekmės matome tame, kad Adomas su Ieva slepiasi nuo Dievo ir pradeda kaltinti kitus. Nuodėmė atskyrė Adomą ir Ievą nuo Dievo. Tą dieną jie dvasiškai mirė. Nuodėmė yra rimtas dalykas, nes atpildas už bet kurią nuodėmę yra mirtis. Pačios mintys, kurios mus veda į nuodėmę dar nėra nuodėmė, tačiau, tam, kad nenusidėtume mes turime joms nepaklusti.
Biblija daro skirtumą tarp nuodėmių, bet ji neskirsto jų į dideles ir mažas. Biblija nurodo skirtumą tarp sąmoningai ir nesąmoningai daromų nuodėmių. Senajame Testamente už nesąmoningas nuodėmes galima buvo paaukoti auką (Kun 4, 1 iki 5, 13), o už sąmoningas buvo skiriama mirties bausmė (Sk 15, 30-31). Mes turime rimtai žiūrėti į nuodėmę ir prisiminti, kad Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių (1 Jn 1, 7).
5-oji pamatinė tiesa yra apie žmogaus išgelbėjimą. Dievas žmonijos išgelbėjimo planą parengė dar prieš pasaulio sutvėrimą. Tai nebuvo kažkas nenumatyto ar neplanuoto. Norint suvokti ką padarė Kristus ant kryžiaus reikia geriau suprasti aukos sąvoką. Aukų atnašavimas buvo praktikuojamas dar daug šimtmečių iki Kristaus. Kadangi „atpildas už nuodėmę – mirtis“, todėl buvo žudomi gyvuliai, nes be kraujo praliejimo nėra atleidimo (Heb 9, 22). Jėzaus paaukojo save kaip tobulą auką ir tokiu būdu panaikino būtinybę nuolat kartoti gyvulių atnašavimą (Heb 9, 11-14). Dėl Jėzaus aukos mes galime stovėti priešais Dievą, o Jis gali į mus žiūrėti kaip į teisius žmones. Jėzus sumokėjo išpirką ne šėtonui, o Dievo teisingumui. Kristaus auka mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios. Šventoji Dvasia mums padeda nenusidėti.
Graikiškas žodis reiškianti atgailą, paraidžiui reiškia mąstymo pasikeitimą – pamatinį nuostatų pasikeitimą. Svarbu akcentuoti ne vien nusisukimą, bet ir atsisukimą. Mes ne tik nusigręžiame nuo nuodėmės, bet ir atsigręžiame į Dievą. Žmogus yra išteisinamas dovanai iš Dievo malonės per tikėjimą Kristaus permaldavimo auka. „Atsivertimas – tai nusigręžimas nuo nuodėmės ir atsigręžimas į Dievą; išteisinimas – tai paskelbimas, kad tikintis nusidėjėlis yra teisus prieš Dievą; na o atgimimas– tai jau tikras dieviško (Kristaus) gyvenimo perdavimas ką tik atsivertusiam žmogui“ (64 psl.).
Šeštame skyriuje rašoma apie Viešpaties nurodymus Bažnyčiai. Skyrius skirstomas į du smulkesnius poskyrius – apie vandens krikštą ir viešpaties vakarienę. Vandens krikštas simbolizuoja dvasinio gyvenimo pradžią. Nuo nuodėmių mus apvalo ne vandens krikštas, o Jėzaus Kristaus kraujas. Vandens krikštas nieko nereiškia žmogui, jei jis netiki ir nėra apvalytas Kristaus krauju. Vandens krikštas yra numatytas kaip vieša ceremonija, kurios metu išreiškiamas atviras žmogaus liudijimas, kad jis priėmė Jėzų Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį. Krikšto metu žmogus turi būti pilnai panardinamas į vandenį, nes jo panirimas simbolizuoja mirtį nuodėmei, o pakilimas iš vandens – naują gyvenimą Kristuje. Krikštas yra skirtas tik suaugusiems tikintiesiems.
Jėzus Kristus įsteigė Viešpaties vakarienę kai valgė su savo mokiniais likus kelioms valandoms iki Jo mirties ant kryžiaus. Viešpaties vakarienė turi primenančią reikšmę. Jos metu mes apmąstome Kristaus mirties reikšmę. „Reguliariai dalyvaudami Viešpaties vakarienėje mes vėl ir vėl susitapatiname su Kristumi Jo mirtyje, prisimindami, jog Jis mirė ir prisikėlė, kad mes turėtume pergalę prieš nuodėmę ir vengtume bet kokio blogio (žr. 1 Tes 5,22)“ (70 psl.). Viešpaties vakarienė skelbia naująją sandorą ir uždeda mums atsakomybę. Mes turime saugotis, kad nedalyvautume joje „nevertai“.
7-as skyrius kalba apie Krikštą Šventojoje Dvasioje. Jis skirtas suteikti jėgą tarnavimui. Žmogus gali būti atgimęs, bet nebūti pakrikštytas Šventojoje Dvasioje. Apie tai nėra daug rašoma Naujajame Testamente, nes tuo metu tai buvo įprastas visų to amžiaus tikinčiųjų dvasinis patyrimas. Šventoji Dvasia yra tarsi garantija to, ką mes vėliau gausime žymiai didesniu mastu. Šis krikštas nėra nei užtarnaujamas, nei užsidirbamas. Tai Dievo dovana. Jis įgyjamas aktyviu, paklusniu tikėjimu.
Aštuntoji pamatinė tiesa – pirminis fizinis krikšto Šventojoje Dvasioje įrodymas. Visi žmonės, kurie Sekminių dieną prisipildė Šventąja Dvasia pradėjo kalbėti kitomis kalbomis. Kalbėjimas kitomis kalbomis yra pirminis fizinis krikšto Šventojoje Dvasioje įrodymas. Kalbėjimas kalbomis nėra vien tik ženklas, kad žmogus yra pakrikštytas Šventojoje Dvasioje. Ši dovana ugdo krikščionį maldoje. „Tikintieji yra krikštijami Dvasioje ne dėl jų asmeninės vertės, bet siekiant suteikti jiems sugebėjimo nuolankiai tarnauti ir dar prasmingiau gyventi“ (84 psl.). Yra įmanoma turėti Šventąją Dvasią ir atlikti daug puikių darbų dėl Dievo ir nebūti pakrikštytam Dvasioje.
9-ame skyriuje kalbama apie pasišventimą. „Pašventinimas vyksta tikinčiajame tuomet, kai jis pripažįsta savo susitapatinimą su Kristumi Jo mirtyje ir prisikėlime bei tikėjimu kasdien mąsto apie šią sąjungą, visus savo sugebėjimus nuolatos pavesdamas Šventosios Dvasios viešpatavimui (Rom. 6,1-11 ir 13 eil.; 8,1-2,13; Gal. 2,20; Fil. 2,12-13; 1Pt. 1,5)“ (88 psl.). Pasišventimas yra pozicinis ir momentalus ir kartu praktinis ir progresuojantis. Visi graikiški ir hebrajiški žodžiai reiškiantys pasišventimą ar šventumą yra susiję su atskyrimo sąvoka. Dievas nori atskirti žmones sau, naudoti juos tarnavime ir daryti juos panašius į save.
Teisumas – dieviško įstatymo atitikimas. Šventumas – dieviškos prigimties atitikimas. Krikščionys turi daryti praktinius žingsnius, kurie padėtų atsiskirti nuo pikto ir atsigręžti į Dievą. Tai ne pasirinkimas, o būtinybė.
Krikščionys yra pašventinami kai tik Dievas juos išgelbsti. Jie šventi ne todėl, kad yra pranašesni, bet dėl to, kad eina teisinga linkme. Brandūs krikščionys turi būti kantrūs su neseniai įtikėjusiais. Tikrąjį tobulumą ženklina troškimas tobulėti. Krikščionys pasiekia pergales Šventąja Dvasia marindami kūniškus darbus. Jei krikščionis nusideda, jis turi nedelsdamas atgailauti ir gali būti tikras, kad Dievas jam atleido ir jam nereikia sielvartauti dėl savo nesėkmių.
10-ta pamatinė tiesa kalba apie Bažnyčią ir jos misiją. „Bažnyčia – tai Kristaus Kūnas, kuriame Dievas apsigyveno per Šventąją Dvasią (Dievo buveinė), ir kuriam skirtas dieviškas paskyrimas – įvykdyti Didįjį pavedimą. Kiekvienas tikintysis, gimęs iš Dvasios, yra sudedamoji „iškilmingojo sambūrio“ ir „danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios“ dalis (Ef. 1,22-23; 2,22; Heb. 12,23)“ (96 psl.). Žodis „bažnyčia“ kilęs nuo graikiško žodžio reiškiančio susirinkimą. Biblijoje žodis „bažnyčia“ turi dvi reikšmes. Pirmoji kalba apie vietinę bendruomenę. O antroji – apie visus tikinčiuosius. Biblija apie Kristų kalba kaip apie Bažnyčios galvą, o Bažnyčią kaip Kristaus kūną. Per Bažnyčią Kristaus pasireiškimas pasaulyje tampa matomas. Bažnyčia Biblijoje taip pat vaizduojama kaip tiesos stulpas ir atrama, Dievo namai arba šeima, Dievo pastatas iš kurio tikimasi vaisiaus. Bažnyčia yra tik Dievo karalystės dalis. Ji pasireiškia per Bažnyčią. Dievas pasirinko Bažnyčią kaip įrankį savo tikslams pasaulyje pasiekti. Pirminis Bažnyčios uždavinys yra evangelizacija. Antrasis – tarnavimas Dievui. Visas žmogaus gyvenimas turėtų būti padėkos Dievui išraiška. Nors Dvasios dovanos yra suteikiamos tikintiesiems atskirai, jos yra skirtos visai Bažnyčiai, kaip vieningam kūnui. Trečioji Bažnyčios paskirtis – „statyti šventųjų (pasišventusių tikinčiųjų) bendruomenę, dvasiškai auginti ir puoselėti tikinčiuosius taip, kad jie taptų panašūs į Kristaus Atvaizdą“ (103 psl.).
11-oje temoje kalbama apie tarnavimą. Pirmieji krikščionys neįkurdavo organizacinių struktūrų tol, kol jų neprireikdavo. Pavyzdžiui diakonų nebuvo, kol jų neprireikė. Apaštališkoje bažnyčioje egzistavo dvi pagrindinės tarnavimų rūšys – susijusios su kelionėmis ir vietinės reikšmės.
Trys išskirtiniai apaštališko tarnavimo bruožai: juos išrinko prisikėlęs Viešpats Jėzus; jiems buvo patikėtas ypatingas vaidmuo plečiant Bažnyčią ir papildant Šventąjį Raštą; jų tarnavimas pasižymėjo ženklais ir stebuklais.
Išgelbėjimas yra daug daugiau nei vien tik pabėgimas nuo pragaro, tai vartai į gyvenimo pilnatvę ir naudingą veiklą Dievo karalystėje. Visi tikintieji yra pašaukti tarnauti Dievui. Dievo tarnai neturi siekti šlovės, valdžios ar privilegijų. „Atvirkščiai, visa, ką jie daro, turi pasižymėti meile, ištikimybe, nuolankiu patarnavimu, atsidavimu Viešpačiui ir savo artimui, o Dievas pasirūpins jų išaukštinimu, jei tokia bus Jo valia“ (112 psl.).
12 skyriuje rašoma apie dievišką išgydymą. Per nuodėmę į žmonijos gyvenimą atėjo liga ir mirtis. Prie nuodėmę šių dalykų nebuvo. Nors liga yra nuodėmės pasekmė apskritai, tačiau negalime sakyti, kad jei konkretus žmogus serga, tai dėl to, kad nusidėjo. Ligų ir mirties autorius yra velnias.
Senovės graikai ir kiti pagonys į kūną žvelgė kaip į sielos „kalėjimą“. Bibliniu požiūriu žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla. Todėl negalima į savo kūnus žvelgti kaip į kažką blogo. Mums reikalingi kūnai, kad vykdytume Dievo valią ir Dievas yra suinteresuotas mūsų kūnų gerbūviu. Tačiau tai nereiškia, kad mes patys neturime rūpintis savo sveikata. Juk ir Jėzus liepdavo savo mokiniams atsitraukti nuo minių ir ilsėtis (Morkaus 6, 31). Dieviškas išgydymas neapsaugo ir nuo senėjimo proceso. Svarbu suprasti, kad gydo Dievas, o ne molis, rankų uždėjimas ar kitos priemonės. Vienas ligas ir negalias sukelia demonai, kitas – ne. Dieviškasis išgydymas liudija apie Dievo jėgą ir meilę.
13-ta pamatinė tiesa. Palaimintoji viltis. Mes turime viltį, kad gyvensime po mirties ir turėsime dvasinius kūnus. Kai ateis Taikos Kunigaikštis pasibaigs sielvartai, priešiškumo sudarkytas gyvenimas. Iki to laiko pati teisingiausia tikinčiojo laikysena yra budėjimas. Jėzus sugrįš asmeniškai, netikėtai, šlovėje. Jis ateis tam, kad pasiimtų savuosius pas save. Bažnyčios paėmimas įvyks netikėtai. Jėzus krikščionis apsaugos nuo ateinančios rūstybės – Didžiojo suspaudimo. Nėra žinoma kada Jėzus sugrįš, todėl pasaulio pabaigos datos neturėtų būti nustatomos.
14-tame skyriuje kalbama apie tūkstantį metų truksiantį Kristaus karaliavimą. Jėzus ateis kaip galingas nugalėtojas ir valdys geležine lazda. Amžių pabaigoje užeis sunkūs laikai, todėl krikščionims bus sunku gyventi. Egzistuoja daug požiūrių į Tūkstantmetę karalystę. Tik primileniumo požiūris pripažįsta Izraelio valstybės atstatymą ir pažodžiui aiškina pranašystes apie taiką bei palaiminimą, kuriuos jau seniai išpranašavo Izaijas ir kiti pranašai. Tūkstantmetis bus nuostabus laikotarpis. Jo metu pasaulis bus perkeistas ir bus panašus į Edeno sodą iki žmonijos nuopolio.
15-tame skyriuje rašoma apie galutinį teismą. Mirtis yra dvasios atsiskyrimas nuo kūno (Jn 11, 11). Tai atpildas už nuodėmę. Visi miršta, nes visi nusidėjo (Rom 6, 23). „Kristus nugalėjo mirtį ir anuliavo jos pasekmes savo galingu triumfu ant kryžiaus (2 Tim 1,10). Vienok, iki pat paskutiniųjų įvykių išsipildymo, kiekvienas žmogus – tikintysis ir netikintysis – pavaldus mirčiai. Kristaus pergalės esmė tame, kad mirtis daugiau jau nebėra tikinčiojo gyvenimo pabaiga“ (149 psl.). Tarpinėje būsenoje tarp mirties ir kūno prikėlimo žmogus yra sąmoningas. „Apaštalas Paulius, mąstydamas apie mirtį, nurodė, jog mirti – reiškia iškart persikelti į Viešpaties buvimą (Fil. 1,21-24)“ (149 psl.). Pragaro egzistavimas tik parodo Dievo šventumą. Jis nebūtų šventas, jei nebūtų sukūręs vietos tiems, kurie pasirinko maištauti prieš Jį.
Kristaus teismo krasė skirta tik tikintiems. Jo metu nebus teisiama už nuodėmes, o bus apdovanojama už tikinčiojo tinkamą galimybių ir energijos panaudojimą jo gyvenimo žemėje metu. Krikščionių darbai bus ištirti Dievo teismo ugnimi. Bus ypatingai teisiami širdžių motyvai (1 Kor 13, 3).
Ugnies ežeras niekuomet nebuvo skirtas žmonėms, o velniui ir jo angelams. Ugnies ežero liepsnos yra amžinos, nesibaigiančios. Dievas nenori, kad nors vienas žmogus pražūtų, bet kad visi atgailautų.
16-oji pamatinė tiesa kalba apie naują dangų ir naują žemę. Biblijoje rašoma apie tris dangus. Pirmasis – žemės rutulį supanti atmosfera (Dan 7, 13). Antrasis – žvaigždžių dangus (Pr. 1, 14-18). Trečiasis – ten kur yra Dievo sostas, bei mirusių tikinčiųjų namai ( 2 Kor 5, 8). Žemė ir dangus bus sunaikinti ir sukurtas naujas dangus bei žemė. Tikintieji jau iki tol turės naujus kūnus, todėl tai jiems nepakenks. Naujoje žemėje bus ir Naujoji Jeruzalė. Joje daugiau nebus jokio išsiskyrimo. Nebus mirties ir to, ką ji atneša. Šiame mieste nebus šventyklos, o visas miestas bus pripildytas Dievo šlove ir Jo buvimu. Mums nereikės nei saulės, nei mėnulio, nes Kristus bus šviesos ir energijos šaltinis, bei perdavėjas. Mes būsime ribotos ir priklausomos būtybės ir mums reikės Dievo.
Ką galite pasakyti apie knygos parašymo stilių (kalbą)?
Knyga nėra iš tų, kurią tiesiog skaitytum savo malonumui. Temos gana rimtos, tačiau knygos parašymo stilius pakankamai aiškus ir įdomus. Knygoje dažnai pristatomi ne vien tik sekmininkiškas požiūris, bet ir kiti. Kartais tekste galima rasti sudėtingų žodžių, kurie apsunkina teksto skaitymą. Pavyzdžiui „koegzistencija“ ir pan.
Kokią naują ir svarbią informaciją įgijote perskaitę tekstą?
Buvo įdomu paskaityti apie Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimo atsiradimo istoriją. Anksčiau nesuprasdavau kodėl ši vertimas vadinasi būtent taip.
Svarbu suvokti kokią didelę atsakomybę neša Biblijos vertėjai. Vos vienas neteisingai išverstas žodis gali turėti dideles pasekmes. Pavyzdžiui jei nėra akcentuojama, kad graikiškas žodis baptizo reiškia „panardinti“, tai gali vesti prie įvairių apeigų, kuriose žmogus nebus pilnai panardinamas į vandenį, o tik apšlakstomas.
Nors tai jau žinojau anksčiau, bet svarbu prisiminti, kad pranašas nebūtinai yra vien tas, kuris pasako kas įvyks ateityje, bet tas, kuris kalba Dievo vardu.
Anksčiau maniau, kad sąvoką „prigimtinė nuodėmė“ vartoja tik katalikai. Pasirodo klydau (53 psl.).
Su kokiais autoriaus (autorių) teiginiu nesutinkate? Kodėl? Pagrįskite Biblija.
„Galbūt trumpas žvilgterėjimas į Kristaus prisikėlusį kūną leidžia mums nors šiek tiek pamatyti, kokie bus mūsų pašlovinti kūnai galutiniame tikinčiųjų prisikėlime iš numirusiųjų, kuomet mes visi būsime šlovingai perkeisti (žr. 1 Kor. 15, 51).“ (42 psl.) Nesutinku ne su autoriumi, bet su lietuvišku vertimu. Pavartotas terminas „tikinčiųjų prisikėlime“. Manau, kad teisingiau būtų rašyti prikėlime, o ne prisikėlime. Sangrąžos dalelytė -si čia reiškia, kad mes patys prisikelsime, nors tiesa yra ta, kad mes būsime prikelti. Jei mirusieji būtų galėję patys prisikelti kada nori, gal jau būtų tą ir padarę. O kalbant apie Jėzų, teisinga vartoti ir prikėlimo ir prisikėlimo sąvokas, nes Jėzus kaip žmogus buvo prikeltas (Rom 6, 4; 8, 34), o kaip Dievas – prisikėlė (1 Kor 15, 4).
„Ji paėmė vaisių, valgė jį ir davė jį savo vyrui, greičiausiai įtikindama jį panašiai svarstyti, kas atvedė ją prie nuodėmės.“ (53 psl.) Iš šio teiginio atrodo, kad Ieva nusidėjo tuo, kad įtikino Adomą panašiai svarstyti kaip ji svarstė po pokalbio su žalčiu. Manau, kad Ieva labiausiai nusidėjo darydama tai, kas buvo Dievo uždrausta – valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio (Pr 2, 17). Biblijoje niekur nėra minima, kad Ieva kur nors Adomą įtikinėjo. Tiesiog parašyta, kad ji valgė ir davė savo vyrui (Pr 3, 6). Aš esu labiau linkęs tikėti, nors to ir negaliu pagrįsti Raštu, kad Adomas rinkosi valgyti uždraustą vaisių, nes norėjo būti kartu su Ieva. Jis rinkosi moterį vietoj Dievo. Kiekvienam vyrui svarbu pasimokyti iš šio pasakojimo ir nedaryti panašios klaidos kaip Adomas.
„Ruošdamasis iškeliauti dangun, Jis ypač kruopščiai stengėsi apmokyti savo mokinius, kuriems pavedė įsteigti Bažnyčią ir būti jos dalimi, t.y. įsteigti dangaus piliečių bendruomenę (Mt. 16,18-19; 18,17-20; Ef. 2,19; Fil. 3,20).“ (97 psl.) Man atrodo, kad Bažnyčią įsteigė Jėzus Kristus, o ne pavedė tai padaryti savo mokiniams. Juk parašyta „…Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).
Kokiems autoriaus (autorių) teiginiams pritariate? Kodėl? Pagrįskite Biblija.
„Netikėjimas ir troškimas išaukštinti savąjį aš buvo jų nuodėmės esmė.“ (54 psl.) Pritariu šiam teiginiui ir manau, kad jis labai svarbus. Pati didžiausia žmonijos problema yra nuodėmė, todėl svarbu žinoti kas prie jos veda. Apie tikėjimo svarbą daug kalbama laiške Hebrajams (Heb 11, 6). Ir Jėzus įspėja, kad jei netikėsime Juo, mirsime savo nuodėmėse (Jn 8, 24). O Ieva valgė uždraustą vaisių, kai žalčiui pavyko ją įtikinti, kad ji nemirs, o bus kaip dievai. Tai rodo jos troškimą save išaukštinti ir kartu nepasitikėjimą Dievu, netikėjimą, kad jis nori jai geriausio. Save išaukštinti taip pat norėjo ir velnias (Iz 14, 12-15). Todėl visiems žmonėms reikia saugotis netikėjimo ir noro save išaukštinti.
„Biblinė krikščionybė nėra ritualų ar sakramentų religija. Sakramentalizmas – tai įsitikinimas, kad ypatinga malonė dovanojama tiems, kurie dalyvauja tam tikruose priskirtuose ritualuose. Šio požiūrio paprastai laikosi sakramentinės bažnyčios, teigiančios, jog malonę gauna bet kuris žmogus,nesvarbu ar jis turi, ar neturi aktyvų tikėjimą – jam tik tereikia atlikti apeigas. Nors Naujasis Testamentas priskiria dvi apeigas tikintiesiems, dalyvaujantys juose neužsitarnauja jokio ypatingo nuopelno. Šios dvi ceremonijos turi būti vertinamos kaip tam tikrų dalykų priminimai. Mechaninis šių veiksmų atlikimas neturi jokios gelbstinčios jėgos; palaiminimą gauna tik tie, kurie turi teisingą širdį.“ (67 psl.) Pritariu šiai minčiai. Dievas ieško tikro santykio su žmogumi. Jis nenori, kad mes vien atliktume ritualus, o gyventume visą likusį gyvenimą be Dievo. Dievas nori viso mūsų gyvenimo, kad atiduotumėm Jam visas savo gyvenimo sritis. Jis nori, kad mes Jį pažintume (Oz 6, 6).
„Žinodami, jog Biblija moko apie visų tikinčiųjų kunigystę, mes netikime, jog tarp tikinčiojo ir Kristaus turi tarpininkauti kunigas ar ganytojas taip, tarsi tikintysis pats negalėtų tiesiogiai ateiti pas Kristų. Jėzus yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos.“ (109 psl.) Nėra jokio kito tarpininko tarp Dievo ir žmonių tik Jėzus Kristus. (1 Tim 2, 5)
Ar autorius (autoriai) pasiekė savąjį tikslą? Paaiškinkite savo atsakymą.
Manau, kad pavyko iš dalies. Ne dėl to, kad knyga būtų prastai parašyta, o dėl to, kad tikslas yra pernelyg abstraktus ir sunku pamatuoti ar jis buvo pasiektas ar ne. Knygos autoriams gerai pavyko supažindinti su Biblinėmis tiesomis, bet juk kiekvieną temą galima išplėsti ir prirašyta dar daugiau puslapių nei buvo parašyta („knygų rašymui nebus galo“ Ekl 12, 12). Na, o nuo klaidingų doktrinų gali apsaugoti tik jei pats studijuosi ir suprasi teisingas doktrinas.
Ką iš perskaitytos knygos praktiškai pritaikysite savo gyvenime?
Stengsiuosi kalbėti ir rašyti šiuolaikine, žmonėms suprantama kalba.
Ar šią knygą rekomenduotumėte kitiems studentams? Trumpai pagrįskite savo atsakymą.
Šią knygą rekomenduočiau visiems sekmininkams, nes joje pristatomos pagrindinės krikščioniško tikėjimo tiesos. Skaitant knygą labiausiai kliūdavo tokie žodžiai kaip „greičiausiai“, „turbūt“ ir pan. Suprantu, kad Biblijos mokymas nėra lengvai suprantamas, bet tokioje knygoje kaip ši, kurioje aprašomos pagrindinės doktrinos, norėjosi teiginių su didesniu užtikrintumu.
Aurimas Gudas