Dievas visada kalbasi prieš veikdamas

Pasaulis kuriame gyvename yra pilnas žmonių ir jo sukurtų darbų.

Žmogus su savo veikla taip retai palieka mūsų regos lauką, jog gali pasirodyt, jog jis ir yra galutinė realybė. Galima imti manyti, kad nėra nieko daugiau šiame pasaulyje, kaip tik šios žemės šeimininkas – žmogus.

Kur yra Dievas, jei visa ką matau tai žmogų su jo darbais, – mintis, kuri vis išlenda į dienos šviesą. Ypatingai, kai prispaudžia sunkūs laikai ir tikrai nepamaišytų pagalba iš aukščiau.

Žinoma, galime pagalvoti, kiek blogio būtų sustabdyta, kiek širdgėlų būtų nuraminta, kiek klaidų būtų išvengta, jei Dievas būtų akivaizdesnis pasaulyje.

Ir mes būtume teisūs.

Jei nuomojame bute gyventų ir jo šeimininkas, tai daugelis nuomininkų būtų tvarkingesni, mandagesni vienas kitam, mažiau pyktųsi ir gerai pagalvotų prieš kaldami vinį į sieną.

Tačiau butų ar namų savininkai kartu su nuomininkais negyvena.

Jie yra.

Jie niekur nedingo.

Jie, sakykime taip, davė mums laisvę. Kad uždarę nuomojamų namų duris mes galėtume būti savimi.

Dievas vis dar šios žemės šeimininkas

Šis pasaulis mums, pasakykime taip, yra išnuomotas.

Tai nereiškia, kad Jo nėra.

Jis yra visa persmelkianti Dvasia.

Ir Jis yra realus. Tačiau tik tiems, kurie yra jautrūs šios Dvasios artumui ir pripažįsta, kad patys yra Dievo turtų prievaizdai, o ne savininkai.

Biblijoje, Senajame Testamente, yra užrašytas pasakojimas, kaip Dievas, žmogaus pavidalu aplanko Abraomą.

Tiesa pasakius, Abraomą aplankė trys svečiai – Dievas ir du angelai.

Susitikimas kiek netikėtas, nes Dievas elgiasi lyg žmogus ir yra pakeliui į Sodomos miestą, kad patikrintų ar gandai apie jame vykstančia baisenybės yra pagrįsti.

Žinios pasitvirtino.

Ir, jei skaitytume istoriją toliau, tai sužinotume, jog dviems Dievo pasiuntiniams apsistojus pas Abraomo sūnėną Lotą, vakare susirinko miesto vyrai ir paklausė:

Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti.

Pradžios 19,5

Panašu, kad Sodomoje buvo toks įprotis, taip susipažinti su miesto svečiais.

Ir jei dar jums neaišku, ką reiškia žodis pažinti, tai biblijoje šis žodis yra naudojamas kalbant apie lyginę sueitį.

Baisu.

Tačiau ne palaidas gyvenimas buvo Sodomos didžiausia problema.

Pranašo Ezekielio knygoje yra rašoma:

Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui.

Ezekielio 16,49

Sodomoje žmonių tarpusavio santykiai subyrėjo. Ir būtent išdidumas ir nejautrumas skatino žmones be saiko ieškoti malonumo  bei išplovė pačius pamatus ant kurių miestas galėjo tvirtai stovėti.

Atėjo metas Dievui įsikišti.

Tačiau prieš įsikišdamas Dievas nusprendė susitikti su Abraomu.

Biblijoje aprašomas judviejų, Dievo ir Abraomo pokalbis.

Dialogas prasideda tokiu Dievo vidiniu monologu:

VIEŠPATS mąstė: „Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui“.

Pradžios 18,17.19

Dievas neprivalėjo niekam nieko pasakoti.

Tačiau, Jis norėjo, kad apie Jo ketinimus būtų žinoma.

Dievas sako Aš išsirinkau Abraomą. Originalo kalboje šis žodis yra pažinti. Tai tas pats, kurį naudoja ir Sodomos gyventojai, kalbėdami apie lytinį aktą. Šis žodis yra naudojamas kalbant ne tik apie fizinį intymumą, bet ir apie artimą, draugišką santykį. Taigi, Dievas kalba apie Abraomą, kaip artimą draugą, ir, nejaugi Jis nuo jo, nuo savo draugo, slėps savo ketinimus.

Kodėl? Nes išsirinko Abraomą, kad jis mokytų savo vaikus laikytis Viešpaties kelio. Na, o kaip Abraomas mokys savo vaikus ir vaikų vaikus, jei pats nesupras Dievo veikimo.

Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne ­ sužinosiu.

Pradžios 18,20.21

Dievas elgiasi labai žmogiškai, atrodytų. Jis, lyg koks šeimininkas išgirsta gandus apie savo nuosavybę ir, atsiliepdamas, eina pažiūrėti. Jis eina patikrinti. Jis neketina kažko imtis, pirmiausia, neišsiaiškinęs visos padėties.

Tai pamatęs, Abraomas įsidrąsina:

Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų kartu su nedorėliu pražudysi teisųjį?”

Pradžios 18,23

Žinant kokia buvo Sodomos moralinė padėtis, galima būtų tikėtis raginimo bausmę įgyvendinti greičiau. Tačiau Abraomas kviečia Dievą neskubėti ir viską gerai apmąstyti. Jis nerimauja ne dėl to, kad Dievas nieko nedaro, dėl plintančio blogio. Jis pergyvena, kad Dievas gali padaryti per daug.

Šis Abraomo pokalbis su Dievu tampa ne mažiau svarbiu nei vėliau įvykęs teismas Sodomos ir Gomoros miestams.

Dievo klausti ne tik reikia, bet ir būtina.

Dievas tikisi, kad žmonės domėsis, o ne priims visa kas vyksta, kaip Dievo valią, tos valios nesuprasdami.

Dievas leidžia Abraomui kalbėti:

Jei mieste, – tęsia Abraomas, – rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum dėl penkiasdešimt mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos šios vietos“.

Pradžios 18,24-26

Abraomui rūpi ne tik tikslo įgyvendinimas, bet ir priemonės jį pasiekti.

Pasaulio istorija, yra sutepta karų, persekiojimų ir žudynių, kai vardan kilnaus tikslo buvo daromi didžiausi baisumai.

Nejaugi Dievas elgsis panašiai?

Abraomas žino apie Sodomą ir Gomorą.

Tačiau žinodamas Dievo charakterį, jis nesupranta, kaip Dievui gali nerūpėti priemonės, kuriomis jis ketina spręsti susidariusią problemą. 

Argi visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai? – klausė Abraomas.

Nieko nėra savaimė suprantamo – toks užrašas buvo ant mano viršininko stalo. Ir pačią pirmą mano darbo dieną, jis priminė, kad tikisi iš manę klausimų, atgalinio ryšio ir domėjimosi tuo, kas vyksta.

Taigi, Abraomas klausia, nes jam neaišku. Jis nuolankiai nenuleidžia akių, nes su Dievu nepasiginčysi ir su Jo valia nepakovosi.

Dievas reaguoja ramiai. Net gi, palankiai. Jis neskubėdamas šnekučiuojasi su savo draugu, kuris yra lėtas suprasti.

Negalvokime, kad Dievą mūsų klausimai trikdo.

Atminkime, Dievas yra kantrus ir lėtas pykti.

Jis niekada neatstums to, kuris eina, klausia, atvirauja.

Dievas su savo tarnu susitinka išvakarėse labai reikšmingo įvykio, kai ugnis kris ant Sodomos ir Gomoros, ir kalbasi apie susidariusią situaciją.

Keista Dievą tokį matyti.

Tačiau Dievas toks yra.

Sodoma ir Gomora bei kiti drastiški Dievo įsikišimo į žmogaus istoriją epizodai yra kraštutinės priemonės, liudijančios Dievo bandymus suvaržyti blogio plitimą.

Dažniausiai Dievas ateina pokalbiui, tikėdamasis dialogo.

Sodomos gyventojai šį dialogą nutraukė. Jų išdidumas juos apakino ir jie pradėjo skaudinti vienas kitą. Jie pripildė miestą ir jo apylinkes iškrypimais, kurie žalojo Dievo kūrybą. 

Dievas negalėjo ilgiau stovėti nuošalyje.

Šis pasakojimas apie Abraomo susitikimą su Dievu mums liudija, kad Dievas, pirmiausia yra pokalbio partneris.

Jis yra Dvasia raginanti mus elgtis tinkamai.

Jis yra sąžinės balsas mūsų širdyse kviečiantis ieškoti tiesos.

Jis yra Draugas, kuris tikisi, kad mes domėsimės, klausime ir bandysime suprasti.

Jis yra Šeimininkas, kuris tikisi, kad žmonės supras sutarties sąlygas ir jų laikysis tyra širdimi. Jis visada kalbasi prieš veikdamas.

Kasdienė mana. Pastorius Mindaugas Pikūnas