Paklusti Dievui
Biblijoje, Pradžios knygos 22-ame skyriuje, yra užrašyta įspūdinga istorija apie tėvą, sūnų ir paklusnumą. Jos įžangą galima būtų apibendrinti taip – Dievas pasirodo Abraomui ir sako:
Imk savo sūnų.
Savo vienturtį sūnų.
Izaoką, kurį myli.
Eik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau parodysiu.
Toks Dievo paliepimas skamba drastiškai ir iš karto prikausto skaitytojų dėmesį.
Tačiau jis ir kai ką primena.
Prieš keletą dešimtmečių, kai Abraomas dar gyveno savo tėvo namuose, Dievas taip į jį kreipėsi.
Eik iš savo gimtojo krašto.
Savo tėvo namų.
Į kraštą, kurį tau parodysi. (Pradžios 12)
Panašumus tarp šių dviejų istorijų sunku ignoruoti.
Dievas kviečia Abraomą palikti savo tėvo namus.
Po daugybės metų, Dievas pakvies Abraomą palikti ir savo sūnų.
Ar gali būti, kad gyvenime yra daugiau nei vienas kvietimas sekti Dievu?
Ar gali būti, kad gyvenime yra daugiau nei vienas išsižadėjimas to, kas brangu?
Tą lemtingą dieną, Abraomas buvo pakviestas palikti tėvo namus ir palikti visą praeitį sau už nugaros.
Dievas kvietė Abraomą naujai ateičiai.
Abraomas turėjo išmokti gyventi savarankiškai.
Jis turėjo išmokti naujų įpročių ir dar giliau pasitikėti Dievu nepažįstamoje aplinkoje.
Nebuvo lengva.
Tačiau Abraomas ryžosi paklusti ir, nors klupdamas, ėjo į priekį.
Dievas jam pažadėjo sukurti ateitį. Pažadėjo palikuonį ir privilegiją tapti tautos tėvu.
Dėl šios ateities Abraomas paliko viską.
Tačiau atėjo metas, kai reikėjo paaukoti ir savo ateitį – dabar Dievas kvietė paaukoti Izaoką, vienintelę ateities viziją.
Biblijoje, Abraomo gyvenimo istorijai yra skiriama nemažai vietos. Todėl yra nesunku pastebėti, kad gavęs iš Dievo pažadą sukurti jam šviesią ir viltingą ateitį, patriarchas neatsispyrė gundymui imtis iniciatyvos pačiam kurti tą ateitį.
Pradžioje, Abraomui, galimai, buvo nesunku palikti tėvo namus ir patikėti Dievo pažadu palaiminti, nes jis jau turėjo planą.
Kadangi jie negalėjo susilaukti vaikų, abraomo plane buvo trys galimi ateities variantai:
- Sūnėnas Lotas bus jo paveldėtojas ir palikuonis.
- Tarnas Eliazaras galėjo būti paveldėtojas.
- Vergės sūnus Išmaelis bus paveldėtojas.
Tačiau visi jo planai žlugo:
A. Lotas nusprendžia atsiskirti pradėti savarankišką gyvenimą.
B. Eliazarui Dievas pasako ‘Ne’.
C. Išmaelį Abraomas yra priverstas išsiųsti iš savo šeimos…
Visos Abraomo susikurtos ateities garantijos buvo Dievo atmestos, nes planas buvo padovanoti Abraomui sūnų, Izaoką.
Dievas žinojo, KAIP tai padaryti.
O Abraomui sunkiai sekėsi laukti KADA Jis tai padarys.
Buvo nelengvi dešimtmečiai, bet klupdamas ir kildamas, Abraomas sulaukė Dievo dovanos – sūnaus.
Sulaukęs palikuonio, Abraomas galėjo būti ramus.
Jis ir jo šeima turėjo ateitį.
Tačiau, vos tik Abraomas apsiprato su šia mintimi, Dievas paprašė paaukoti ir sūnų.
Dievas prašo Abraomo paaukoti visą savo ateitį.
Ir Abraomas paklūsta.
Atrodo, kad nebus kada atsipalaiduoti.
Ar bus kada nors ramybė nuo Dievo prašymų?
Norisi susikurti savotišką oazę, kurioje galima būtų pagyventi ilgiau, gal net visą likusį gyvenimą.
Tačiau ne vienas suklumpa, kai mūsų kuriamą ramią idilę sutrikdo Dievas su savo kvietimu eiti toliau.
Taip, Jėzus kalbėjo, aš atėjau duoti ramybės.
Tačiau turime skaityti toliau, nes Jėzus priduria ne taip, kaip pasaulis ją duoda.
Ramybė mūsų širdyje turi būti ne dėl to,
- kad dabar esame saugūs,
- kad pasirūpinome ateitimi,
- kad mums patinka kuriamas ateities scenarijus.
- kad susitaupėme senatvei
- užauginome gerus vaikus
- dirbame ir dirbsime gerus darbus.
Ramybė turi ateiti, kai gyvename taikoje su Dievui ir paklūstame Jam neturėdami širdyje prisirišimų didesnių nei Jis.
Dievas nori būti pirmas, nes tik taip gali mus laiminti.
Ar negalėtų Jis palaiminti ir taip, nebūtinai išskirtas kaip pirmas? Juk sako, kad myli?
Galėtų.
Tačiau kiekviena tokia palaima tik dar labiau atitolintų nuo siekiamos palaimos, nes kėsintųsi tapti galutiniu tikslu.
Mes taptume panašūs į išpuikusius vaikus, kurie laimingi tol, kol gauna.
Paklusnumas Dievui palaiko mūsų širdis minkštas.
Jis leidžia mums mėgautis Dievo teikiamomis palaimomis, netampant nuo jų priklausomais bei rasti didžiausią pasitenkinimą Dieve, kai ateitimi rūpinasi Jis.
Kokią ateities viziją turite jūs?
Ar ji neleidžia jums paklusti Dievui šiandien?
Jei ne, tada ši vizija galimai tapo jūsų dievu, kurį reikia paaukoti.
Dievas pažadėjo Abraomui ateitį.
Ta ateitis įsigyvendinti galėjo tik einant paklusnumo keliu.
Abraomas nesustojo.
Jis buvo tikras piligrimas.
Jis tikėjo, kad kiekviena gera dovana ateina iš aukštybių, ir kad Dievas liks ištikimas savo pažadui padovanoti jam ateitį.
Jis pakluso.
Ir kai Izaokas prie aukuro paklausė savo tėvo, o kur auka Dievui, Abraomas atsakė: ‘Dievas pasirūpins’.
‘Dievas pasirūpins’, toks turi būti kiekvieno tikinčiojo gyvenimo moto.
Tačiau ir ne tik tai.
Privalome paklusti.
Tik taip Dievas gali mus laiminti.
Jei mes turime SAVO ateities viziją, kurios negalime palikti, kurios negali pajudinti net Dievas, vadinasi jau tapome dievai, kurie bandome kurti palaimą savo gyvenime. Ir jei tokie esame, tai tikėjimas Aukščiausiuoju jau nereikalingas ir net gi trukdo.
Bet kokie mes dievai?
Pasaulio istorija ir mūsų pačių gyvenimai yra vaizdingas liudijimas, kaip sunkiai mums sekasi tais dievais būti ir pasirūpinti savo pačių gyvenimais, jau nekalbant apie visą pasaulį.
Abraomas pasirinko nesivadovauti savo paties išmintimi
Jis pasirinko paklusti Dievui ir pasitikėti, kad Dievas nemeluoja.
Jis sutiko pašalinti bet kokias kliūtis ir pasitikėti Dievu.
Ir jis neklydo.
Dievas pasirūpino.
Abraomas išsaugojo tikėjimą.
O Dievas pažadėjo išsaugoti Abraomą ir jo šeimą.
Kasdienė mana. Pastorius Mindaugas Pikūnas
Naujausi komentarai: