Dievas mums link tik gero

Biblijoje, pirmosios Karalių knygos 22-ajame skyriuje yra aprašomas vienas įdomus, gal net komiškas, įvykis. Pasiklausykite:

Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio. Bet trečiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių. Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi nežinote, kad Ramot Gileadas priklauso mums, bet mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankų.“ Jis klausė Juozapato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot Gileado?“ ­ „Aš darysiu, ką tu darysi, ­ atsakė Juozapatas, ­ mano kariai ­ tavo kariai, mano arkliai ­ tavo arkliai.“

Bet Juozapatas dar paprašė Izraelio karaliaus: „Pirma prašau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio.“ Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, tarė jiems: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot Gileadą, ar susilaikyti?“ ­ „Žygiuok, ­ atsakė jie, ­ nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas.“ Bet Juozapatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“ Izraelio karalius Juozapatui atsakė: „Dar yra vienas, per kurį galėtume atsiklausti VIEŠPATIES ­ Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę.“ ­

1 Karalių 22,1-8

Žavi karalių tarpusavio atvirumas.

Bet ar pastebėjote, kad nors Judo karalius yra minimas vardu,  Izraelio karalius lieka neįvardintas.

Iš konteksto yra aišku, kad čia yra kalbama apie karalių Achabą. Tačiau kodėl taip ir nepasakius?

Kodėl taip yra, bus aišku pabaigoje istorijos, kurios pradžioje yra pasakojama, kai Achabas nori sulaužyti taikos sutartį su Aramo karaliumi.

Achabas pasikviečia į pagalbą Judo karalių Juozapatą, kuris sutinka padėti.

Achabas, kaip įpratęs ruošiasi kovai.

Juozapatas, kaip įpratęs, nori sužinoti, kokia yra Dievo valia.

Achabas ruošiasi kovai, nes jau žino ką jam dievai pasakys.

Jis turi net 400 motyvatorių ir įkvėpėjų, kurie visi kaip vienas sako tai, ką karalius nori išgirsti ir visi vieningai ragina karalių eiti kovą ir nugalėti.

Juozapatu paklausus „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“ Achabas atsakė: „Dar yra vienas, per kurį galėtume atsiklausti VIEŠPATIES ­ Imlos sūnus Michėjas, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nepranašauja man gero, vien tik nelaimę.“ ­

Achabui nepatinka Dievas, kuris trukdo gauti tai, ką jis nori ir parodo jam ribas.

Toliau skaitydami istoriją sužinome, jog Michėjas perspėjo karalių nesivelti į karinį konfliktą – nes jis žus.

O karalius tai traktuoja, kaip blogą žinią, nes NORI eiti į kovą.

Štai čia matome pavojų prisirišimo prieš savo valią, nes gera žinia iš Dievo galo būti  priimta, kaip blogis.

Dievas dalinasi savo valia. Tačiau žmogus irgi ją, valią, turi.

Kuri valia nugalės?

Visa tai vyko prieš gerus 2800 metų.

Tačiau, bėgant amžiams žmogaus prigimtis nepasikeitė. Kintant kultūrai ir kontekstui, žmogiška prigimtis liko ta pati. Mes ir toliau norime girdėti tai, kas patinka. Mes renkamės į ką įsiklausome ir kam užkemšame ausis.

Tačiau pasakojimas apie kovai besirengiančius karalius čia nesibaigia.

Toliau yra rašoma, kaip

Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas nužygiavo į Ramot Gileadą. Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais.“ Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tik su Izraelio karaliumi.“ Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai tikrai Izraelio karalius.“ Jie pasuko kovoti su juo. Bet Juozapatui surikus savo kovos šūkį, kovos vežimų vadai pamatė, kad tai ne Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti. Tačiau vienas vyras įtempė iš akies lanką ir netyčiomis pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Šis tarė savo vežėjui: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas.“ Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo palaikomas kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis mirė. Saulei leidžiantis, stovykloje pasigirdo: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“

Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje.

1Karalių 22,29-37

Jau žinome, kad karalius Achabas nori eiti kariauti.

Tačiau mūšio dieną jis persirengia paprasto kario drabužiais, nenorėdamas rizikuoti ir imdamasis papildomų saugumo priemonių.

Dabar darosi aišku, kodėl šiame pasakojime yra neminimas jo vardas.

Izraelio karalius saugosi. Jis nori, lyg ir likti nuošalyje.

Achabas yra puikus pavyzdys žmogaus, kuris atmeta Dievo valią, tačiau yra kamuojamas nerimo dėl savo valios patikimumo.

Būtų buvę žymiai geriau, klausti Dievo patarimo, jį išgirsti ir juo vadovautis. Tačiau tam reiktų pripažinti savo ribotumą ir pavesti save aukštesnei galiai.

Išdidžiam žmogui tai yra tolygu mirčiai.

Karalius norėjo gyventi.

Ir Biblioje Achabas yra vaizduojamas kaip tas, kuris žengė per gyvenimą, tikėdamasis kažkaip praslysti. Matyt vis vildamasis, kad jo pasirinkimų pasekmės jo kažkaip neprigaus.

Achabas toks buvo toks ne tik tą lemtingą mūšio dieną.

Toks buvo ir jo vadovavimo stilius.

Jis neleido Dievui būti vadovu, tačiau mielai likdavo savo žmonos šešėlyje.

Jis su malonumu likdavo nuošalyje jei tik reiškė, kad galės gauti tai ko nori.

Achabas yra panašus į tuos, kurie tikisi, kad atsakomybė už veiksmus bus mažesnė, jei jie nestovės priekyje. Tikriausiai teko girdėti apie žmonės kurie apgailestaudami porina apie tai, kad tai čia vadovai priėmė tokį sprendimą, kad čia žmona taip norėjo, kad čia kaimynai susimokė ir taip toliau ir panašiai.

Suprantu, kad kai kuriems sprendimams mes neturime ir netrėsime įtakos.

Bet ar ne bus taip, kad dažnai tyliai džiaugiamės netinkamų sprendimų vaisiais ir viliamės, kad mūsų atsakomybė yra mažesnė, nes ne mes juos priėmėme.

Tačiau Dievo karalystėje visi neša vienodą atsakomybę už savo pasirinkimus, priklausomai nuo įtakos ir galios, kuri jiems yra patikėta. Niekas negali naudotis blogiu savo naudai ir tikėtis, kad atsakomybė už tokį elgesį juos aplenks. Dora yra dora ir tiesa yra tiesa – nepriklausomai nuo to, kokios jūsų pareigos darbe, vieta visuomenėje ar jūsų šeimyninė padėtis.

Izraelio karalius Achabas buvo drąsus vyras, tačiau turėjo prisiimti atsakomybę už tai, kas vyko jo aplinkoje. Tačiau jis mėgo persirengti kitų rūbais ir nemėgo kad jo vardas būtų minimas sprendimų ataskaitose.

Dievo akys apžvelgia visą žemę.

Pavojinga save guosti mintimi, kad pasekmės už blogį mūsų sielai bus mažesnės, jei mes nekrisime į akis.

Jėzų nukryžiuoti atidavęs Pilotas, tikėjosi, kad nusiplovęs rankas, nusimes ir atsakomybę.

Jam nepavyko.

Kaip ir nepavyko Achabui.

Juos dar šiame gyvenime suėdė nuodėmės virusas.

Nuodėmė visada, kaip parazitas sieks sunaikinti savo nešiotoją, nesvarbu ar jis stovi maištininkų priešakyje ar slepiasi už jų nugarų.

Todėl ramiau ir saugiau yra gyventi sekant ne savo, o Dievo valia.

Dievas mums link tik gero.

Ir gaila, kad daugelis mieliau mirs nei tą gėrį priima.

Kasdienė mana. Pastorius Mindaugas Pikūnas