Dievo tyla

Elie Wiesel, Rumunijos žydas, rašytojas, politinis veikėjas ir Nobelio premijos laureatas, savo išgyvenimus Aušvico ir Bukenvaldo koncentracijos stovyklose aprašė kūrinyje Naktis, kuriame išgalvotas personažas Eliezaras, greičiausiai paties autoriaus atspindys, yra atskiriamas nuo mamos ir sesės ir kartu su tėvu išgyvena nežmoniškus sunkumus bandydami išgyventi.

Vaikas, mokytas pagal žydų tradiciją, tačiau matydamas visus karo žiaurumus suabejoja savo tikėjimu ir ištaria: ‘Kodėl turėčiau laiminti Jo vardą. Amžinasis, Visatos Viešpats, Visagalis ir baimę keliantis, tyli. Už ką man būti dėkingam?’

Panašūs žodžiai gali ištrūkti iš lūpų ir nebūtinai išgyvenant karo baisumus.

Gyvenimo kartumą ir neteisingumą galime patirti ir, iš pirmo žvilgsnio, įprastose kasdienėse situacijose.

Ir gali nuskambėti kiek keistai, tačiau tokių klausimų nevengia ir Biblijos autoriai. Jie aprašo situacijas, kuriose žmonės išgyvena sunkumus kylančius iš tariamos Dievo tylos.

Kaip pavyzdį, galima būtų paminėti Teisėjų knygoje (19 sk.) minimą pasakojimą apie levitą ir sugulovę.

Jau vien tai, kad šioje istorijoje yra kalbama apie dvasininką ir jo neteisėtus santykius su moterimi, gali sukelti abejonių apie jos vietą Biblijoje.

Tačiau pasibjaurėjimą kelia ne tai.

Šiame pasakojime ausį rėžia vyrų nejautrumas priešingai lyčiai, kuris galų gale atveda prie tragiškos kulminacijos – moteris, išprievartauta grupės niekšų, miršta be jokių liudininkų.

Skamba kaip košmaras, bylojantis apie žmogaus bjaurumą.

Bet sunkiausiai yra paaiškinti šio pasakojimo vietą Biblioje ir tai, kad Dievas pasakojime net nėra minimas.

Dievo tyla yra spengianti.

Tokios istorijos kaip ši, apnuogina pasaulį. Be jokių pagražinimų jis atrodo žiaurus ir negailestingas.

Ir tokie pasakojimai be vilties į pagalbą, užuojautą ir į teisingumo atstatymo galimybės, kelia nusivylimą šiuo pasauliu ir skausmingas abejones apie Dievo įsitraukimą.

Ir toks pasakojimas yra ne vienas.

Pirma biblijoje aprašyta žmogžudystė taip pat, buvo įgyvendinta be fizinių liudininkų.

Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“

Kainas apsibarė su savo broliu Abeliu. Kai jie buvo laukuose, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį. Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“­ „Nežinau! Argi aš savo brolio sargas?!“ ­ atsakė jis. O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!

Pradžios 4,1-10

Sunku skaityti apie neapykantą apie brolių.

Ir sunku suprasti Dievo, atrodytų, pasyvumą.

Tačiau šis pasikartojantis motyvas, kad Dievas neskuba kištis į žmonių tarpusavio santykius, sudaro galimybę prielaidai, jog tai vyksta neatsitiktinai.

Valdžią turintiems yra įprasta užsiimti cenzūra ir pasakojimuose apie save palikti tik tai, kas stiprina jų valdžią ir piešia juos geroje šviesoje.

Bet Bibliniuose pasakojimuose mes to nematome.

Dievas nesistengia gludinti aštrių kampų, neskuba rodyti savo galios ir leidžia įvykiams tekėti sava vaga.

Pasakojimas apie Kaina ir Abelį yra kartu lengvai suprantamas, nes panašūs scenarijai atsikartoja kasdien visame pasaulyje. Šis pasakojimas yra ir unikalus, nes leidžia pamatyti Dievo veikimą bei Jo poziciją ir pasitarnauja kaip pavyzdys aiškinant visa, kas nutinka tolimesniuose Biblijos pasakojimuose. Kitos istorijos yra aprašytos tikintis, kad skaitytojas jau yra susipažinęs su Biblijos mokymu ir įsisavino jos pamokas.

Taigi, istorijoje apie Kainą ir Abelį, matome Dievą įsikišant prieš pat nelaimę ir tuoj po jos.

Kai Dievo paklaustas Kur tavo brolis Abelis?, Kainas atsako Argi aš savo brolio sargas?, kyla natūralus klausimas, kas už ką yra atsakingas.

Prisimenant, Adomo žodžius, suvalgius uždrausto vaisiaus,  Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau (Pradžios 3,12) peršasi išvada, kad už viską reikėtų kaltinti Dievą. Jis yra už viską atsakingas.

Tačiau šiame pasakojime apie brolius, Dievas ateina, kaip perspėjantis sąžinės balsas, kaip šventoji Dvasia besibeldžianti į žmogaus širdį. Jis ateina ir kaip liudytojas, kuris pastebi ir vertina visa, kas vyksta žmonių gyvenimuose. Ir Jis neketina paminti žmogaus teisės į laisvą pasirinkimą. 

Todėl skaitant visas kitas Biblijos istorijas mes galime tikėtis panašaus elgesio modelio – Dievo dvasia kalbėjo ir į jau minėto levito, jo moters ir kitų pasakojimo dalyvių širdis. Tačiau jie, kaip ir Kainas, buvo nusprendę siekti savo, nepaisant to balso jų širdyje.

Biblijoje galime rasti ne tik mūsų kasdienybėje dažnai sutinkamas panašias žiaurias istorijas, bet ir įrankius KAIP reikėtų šias istorijas vertinti bei jas suprasti.

Kaino žmogžudystė atrodo tobula.

Ji buvo įgyvendinta be liudininkų.

Tačiau Dievas matė

Dievas kalbėjo Kainui  „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!

Pradžios 4,1-10

Abelio kraujas, simboliškai, kaip ir jau minėtos nužudytos moters kraujas šaukiasi teisingumo ir neliks užmarštyje.

Praėjus nemažai laiko, Jėzus, kalbėdamas savo amžininkams, ištarė tokius žodžius:

‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio sutvėrimo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventovės.’ Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.

Luko 11,49-51

Jėzus kalba apie tai, jog bus atlyginta už žmonių pasirinkimus.

Bus diena, kai Dievas nušluostys visas ašaras ir atstatys teisingumą.

Dabar mes turime gyventi tikėjimu ir pasitikėjimu, jog Dievas viską mato, stebi ir nepailsdamas darbuojasi dėl kiekvieno.

Ateis laikas, kai Dievas pakils iš savo sosto ir tada kiekvienas liežuvis išpažins, jog Jis yra Viešpats.

Iki tos šlovingos Dienos, Dievo Dvasia švelniai ragina kiekvieną palikti platų kelią ir rinktis siaurą meilės ir teisingumo taką.

Tačiau atpildo už teisumą ir nuodėmę nebūtinai reikia laukti tik atėjus Dievo karalystei su šlove ir galia.

Kainas pasirinko neapykantos ir pavydo kelią ir jo prakeikimas buvo jo paties širdies užmačių įgyvendinimas.

Nužudęs brolį, jis kalbėjo:

Per daug didelė man bausmė, negaliu jos pakelti!

Pradžios 4,13

Pačios rimčiausios pasirinkimų pasekmės žmogui yra ne tame, ką Dievas jiems padarys, o ką jie padarys patys sau.

Pasaulis yra sudėtingas, žinoma.

Atrodo, kad neteisingumas klesti.

Kur yra Dievas? – iš daugelio lūpų ir širdžių iškyla šauksmas.

Ir dažnai liks tik tikėti, kad Dievui rūpi, kad Jis yra šalia ir aktyviai dalyvauja kreipdamas žmogaus žingsnius, nors Jo veikimo fizine akimi nebus įmanoma pastebėti.

Ir gali kilti noras, kad Dievas prisiimtų daugiau atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų pasaulyje.

Bet gal atsakomybė, pirmiausia, yra žmogaus pareiga.

Žmogus turi priimti atsakomybę už savo gyvenimą nejausdamas jokios baimės iš išorės.

Jei taip. Jei esame dori, nes priešingai elgtis mus varžo baimė didesnės už mus jėgos. Tada tai nėra dorybė.

Tikrasis charakteris atsiskleidžia, kai elgiamės taip, kaip norime be jokios baimės susilaukti bausmės.

Tikroji dora kyla iš širdies, kuri elgiasi su meile ir teisingumu, nes tai vertina.

Ir pagal tai, ką ji vertina galiausiai bus įvertintas ir pats žmogus.

Dievas įgyvendins teisingumą.

Tačiau iki tos galutinio teismo dienos, mes esame kviečiami tą teisingumą pamilti ir juo gyventi.

Kasdienė mana. Pastorius Mindaugas Pikūnas