Gerimantas Gaigalas Emocijos ir aš. Kaip suvaldyti jausmų jūrą savo viduje?

Jaunimo kodas

Jis jau yra parašęs net septynias knygas ir tikiu, kad jų bus dar daugiau. Jis – pamokslininkas, trijų vaikų tėtis, ir šiandien išgirsime, ką Gerimantas turi pasidalinti apie labai svarbią temą – tai, su kuo mes visi susiduriame ir kartais mums trūksta išminties, kaip tai suvaldyti, kad gyventume visavertį gyvenimą.

Taigi, sveikas, Gerimantai.

– Sveiki.

Pirmasis klausimas, kurį gavome iš jaunimo, yra: kaip Dievas mato emocingumą ir koks Kūrėjo tikslas emocijoms?

Be abejo, labai jaunatviška tema. Emocijos dažniausiai yra pagrindinis visų žmonių, o ypač jaunų žmonių, gyvenimo variklis. Jei pažvelgtume į pasaulį, viskas nukreipta į tai, kad būtų patenkintos emocijos, kad patirtume kuo gražesnių ir gilesnių emocijų. Kodėl mes turime emocijas? Atsakymas labai paprastas – nes jų turi Dievas. Pradžios knygoje parašyta, kad Dievas sukūrė žmogų pagal Savo atvaizdą.

Visa Biblija pilna pavyzdžių, kad Dievas turi visą emocijų paletę: Jis juokiasi, rūstauja, liūdi, džiaugiasi, mėgaujasi. Jei paieškos sistemoje įvesime „Dievo emocijos Biblijoje“, rasime begalę pavyzdžių. Dievas sukūrė žmogų pagal Save, kad žmogus galėtų jausti tai, ką jaučia Dievas. Emocijos žmogui duotos kaip milžiniškas palaiminimas. Gyvenimas be emocijų būtų labai sunkus.

Dievo pirminis tikslas buvo palaiminti žmogų taip, kad jis jaustų tai, ką jaučia Dievas. Edeno sode Adomo ir Ievos jausmai buvo „prilipę“ prie Dvasios – jie jautė tai, ką jaučia Dievas. Tačiau, deja, po nuopolio, kai atėjo gyvatė ir pasiūlė žmogui tapti didesniu už Dievą, žmogaus emocijos atsiskyrė nuo Šaltinio ir tapo iškreiptos. Pirmoji emocija, kurią žmogus pajuto, buvo baimė. O po jos atėjo visa likusi iškreiptų emocijų paletė.

Emocijos tapo priklausomos nuo kitų šaltinių. Kaip anksčiau esu sakęs – jei emocijos prisiliečia prie šalto, jos jaučia šaltį, jei prie šilto – jaučia šilumą. Edeno sode jos prisikabino prie nuodėmės ir pagundų. Todėl žmogus šiandien, nors ir ieško laimės per narkotikus, alkoholį, seksą ar kitus dalykus, lieka nelaimingas. Jo emocijos – „prikabintos“ prie nuodėmės.

Bet Jėzus atėjo, atgimdė mus Savo Dvasia ir davė mums naują Šaltinį – tarsi „šiltą sieną“, prie kurios galime priglusti dvasia. Ir tada galime vėl pradėti jausti kitaip – jausti meilę, džiaugsmą, kuris nėra žemiškas, jausti dvasinius dalykus. Bet svarbu suprasti: šios emocijos nėra gyvenimo variklis – jos yra pasekmė, palaiminimas, kylantis iš gyvenimo Dvasioje.

Todėl jauniems žmonėms dažnai kyla klausimų: kaip valdyti emocijas? Kokia jų vieta? Biblijoje matome, kad jų vieta nėra centrinė. Emocijos – ne šeimininkas, o palaimintas tarnas. Jėzus ir pats Dievas parodė, kad valdydami emocijas pasiekiame didesnių dalykų. Kristus turėjo suvaldyti baimę, nerimą ir liūdesį mirties akivaizdoje Getsemanės sode. Dievui nebuvo malonu matyti Savo Sūnų mirštant, bet Jis suvaldė šias emocijas vardan vėlesnio džiaugsmo. Emocijos duotos palaiminimui, bet jos neturi mūsų valdyti.

Deja, netikintis pasaulis leidžia emocijoms tapti šeimininkėmis, kurios kankina žmones. Didžioji dalis nelaimių, nusikaltimų, net ligų kyla dėl emocinio disbalanso. Todėl labai svarbu suprasti emocijų prigimtį, jų vietą ir kaip jos gali mums tarnauti.

– Iš tiesų įdomu girdėti, kad Dievas pats yra emocingas, nes dažnai manome, kad emocijos – blogos. Gerimantas minėjo, kad ir Dievui teko suvaldyti emocijas atiduodant Savo Sūnų Jėzų ant kryžiaus dėl aukštesnio gėrio. Tad kaipgi valdyti emocijas – apie tai klausysimės po dainos.

Tęsiame laidą Jaunimo kodas. Netgi išsibalansuoja mūsų imuninė sistema… Taigi, Gerimantai, dar vienas klausimas iš jaunuolio: kaip išmokti valdyti savo emocijas, kai jaučiame stresą?

Be abejo, labai geras klausimas. Labai dažnai krikščionys bando ignoruoti emocijas arba pasiekti tokį būvį, kai jų nebelieka. Tačiau gyvenime patirsime tiek gerų, tiek blogų emocijų. Todėl jų suvaldymas, gebėjimas gyventi Dvasioje – būtinas.

Iš Biblijos ir Evangelijos pavyzdžių matome, kad didžiausios Dievo tarnų klaidos įvyko tada, kai jie nesuvaldė emocijų. Karalius Saulius turėjo didžiulius Dievo pažadus, bet nesuvaldė žmonių baimės – ir prarado karalystę.

Taip pat girdime teiginį, kad žmogus yra tarsi daržovė – ką jaučia, tuo ir gyvena. Bet Jėzus aiškiai sako: „Tenebūna jūsų širdys išsigandusios. Tikėkite Dievu, tikėkite ir Manimi.“ Tai reiškia, kad emocijas galima nugalėti.

Krikščionis turi vieną iš svarbiausių dovanų – antgamtinę Šventąją Dvasią. Mes gavome ne baimės, bet meilės, jėgos ir savitvardos Dvasią. Tai reiškia, kad turime antgamtinį sugebėjimą pasakyti „ne“ netinkamoms emocijoms. Emocijos Biblijoje dažnai lyginamos su bangomis – jos kyla, krinta, bet mūsų elgesys neturi nuo jų priklausyti. Jokūbo laiške sakoma, kad žmogus, kuris yra nepastovus, tegul nesitiki gauti ką nors iš Dievo – ne dėl to, kad Dievas nenori duoti, bet dėl to, kad pats žmogus svyruoja.

Vienas iš dalykų, padedančių suvaldyti emocijas, – tikslas. Pavyzdžiui, sportininkai dėl prizo ištveria daug: treniruotes, skausmą, apribojimus. Apaštalas Paulius sako – jie kovoja dėl laikino prizo, o mes – dėl amžino.

Jausmų suvaldymas – ne tikslas, o priemonė. Kai mūsų širdis uždega troškimas pažinti Kristų ir sekti Juo, mumyse išlaisvinama Šventosios Dvasios jėga.

Krikščionis nėra daržovė. Mes turime stuburą – Dvasią, kuri ugdo, brandina ir leidžia pasakyti „ne“. Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį.“ Ir tai reiškia, kad galime nugalėti ir emocijas – per tikėjimą. Ne tai, kad jų nebus, bet mes žinosime: už jų slypi kažkas geresnio. Kaip Kristus nugalėjo mirtį ir Getsemanės spaudimą, matydamas džiaugsmą – išgelbėtus milijonus. Ir Jis paliko pavyzdį mums.

Pergalės mokomasi – per mažus sprendimus. Pergalė buityje padeda laimėti mūšį darbe, santykiuose. Dievas duoda jėgų šiose situacijose.

---

Tad jei šiandien jautiesi pavargęs, nusivylęs, bijai – sakyk: „Dieve, dėkoju, kad Tavo Dvasia manyje gali nugalėti šias emocijas.“ Ir kai ištari tai tikėjimu – tikėjimas išlaisvina Dievo jėgą. Kai sakai: „Aš nemyliu, bet tikiu, kad Tu myli per mane“ – tai ir yra Dievo pergalė.

– Kaip gražiai pasakyta. Dažnai bandome viską pasiekti savo jėgomis – bet suprantame, kad kartais nesuvaldome net savo minčių, emocijų. Tik Dievo Dvasia mus iš tiesų išmoko gyventi kitaip.

Dar vienas klausimas, kurį turime – ką daryti su sunkiomis emocijomis, pavyzdžiui, pykčiu, pavydu, nusivylimu, nuoskauda?

Puikus klausimas. Biblijoje parašyta: „Bažnyčia yra kaip kūnas – jei viena dalis kenčia, kenčia visas kūnas.“ Mes, kaip Kristaus Kūnas, esame kviečiami ne tik pasidžiaugti džiaugsme, bet ir panešti vieni kitų naštas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus serga depresija, nerimu ar panikos atakomis, jis nėra mažiau tikintis. Tiesiog jam šiuo metu sunku. Kaip fizinės ligos, taip ir emocinės – jas reikia suprasti ir padėti žmogui.

Kartais žmogus ateina ir sako: „Aš pavargau, aš pyktas.“ Ar jis mažiau tikintis? Ne. Netgi Dievas sako: „Būkite pikti, bet nenusidėkite.“ Pyktis pats savaime nėra nuodėmė – svarbu, ką su juo darai.

Jeigu emocijos tampa nuodėmės priežastimi, tada jos tampa problema. Bet jei atvirai jas neši pas Dievą, pas kitus tikinčiuosius – tai tampa gydančiu procesu. Emocijos – kaip „signalai“, kurie rodo vidinę būseną. Jos padeda mums pažinti save.

Todėl patarimas būtų toks: neignoruoti, bet atpažinti, išsakyti Dievui, ieškoti pagalbos. Net Jėzus pasakė: „Man liūdna mirtinai.“ Tai parodo, kad Jis ne slėpė, bet išreiškė emociją. Ir mums duota tokia pat teisė – būti nuoširdiems prieš Dievą.

Kai emocijos atnešamos į šviesą, jos praranda savo galią. Tamsa traukiasi. Ir tai yra gydantis, atnaujinantis procesas.

– Labai gilūs ir padrąsinantys žodžiai. Labai ačiū, Gerimantai, kad buvai su mumis. Tikiu, kad daugelis jaunuolių išgirdo vilties, tikėjimo ir patarimų, kaip eiti pirmyn. Tegul Dievas laimina tave ir tavo tarnystę.

– Ačiū. Laiminu visus, kurie klausėsi. Linkiu gyventi iš Dievo Dvasios – ir patirti Jo džiaugsmą, kuris viršija visas žemiškas emocijas.

Šaltinis: laida „Jaunimo kodas“.