Išgelbėjimo džiaugsmas

Vienoje iš psalmių skaitome Izraelio karaliaus Dovydo maldos žodžius: Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane (Psalmių knygos 51 skyriaus 12 eilutė).

Ši karaliaus malda rodo, kad jis prarado kažką labai vertingo. Kaip tai atsitiko?

Karalius paniekino Kūrėjo žodžius ir labai bjauriai pasielgė. Dovydas žinojo Dievo įsakymus negeisk savo artimo žmonos ir nesvetimauk, bet jiems nepakluso ir, pasidavęs geismui, sugulė su savo ištikimo pavaldinio žmona. Jos vyras tuo metu kovojo karo lauke. Moteris pastojo, o karalius, norėdamas išvengti gėdos, pasinaudojo savo padėtimi ir „pasirūpino“, kad jos vyras žūtų kare. Žuvusio kario našlę karalius paėmė sau į žmonas, ir atrodė, jog viskas išsisprendė, bet Dievui tai nepatiko.

Pas karalių atėjo pranašas ir papasakojo nutikimą apie du žmones – vieną turtingą, turintį daug avių bei galvijų, o kitą vargšą, turintį tik vieną avytę, augusią kartu su jo vaikais. Turtingasis, norėdamas pavaišinti svečią, pagailėjo savo avių ir liepė paskersti vienintelę beturčio avelę. Dovydas, išklausęs pranašo pasakojimą, pasipiktino gailesčio neparodžiusiu turtuoliu, bet išgirdo jam skirtą ištarmę: „Tu esi tas žmogus.“ Tuomet Dievas davė karaliui pamatyti visą jo poelgio bjaurumą.

Šventasis Raštas mums nieko nesako, kaip Dovydas jautėsi iki pranašo atėjimo. Sėkmingai paslėpta nuodėmė suteikė nusiraminimą, ir tuo metu karalius turbūt neatkreipė dėmesio į prarastą išgelbėjimo džiaugsmą. Tačiau pranašo ištarti Dievo žodžiai apšvietė aptemusią Dovydo sielą, ir jis sudužo Kūrėjo akivaizdoje. Iš jo širdies išsiliejo atgailos psalmė.

Jau daugelį šimtmečių ši psalmė kalba tikintiesiems, kaip atrandamas prarastas išgelbėjimo džiaugsmas, kuris turėtų būti kiekvieno krikščionio skiriamasis bruožas.

Dievo dovanotas išgelbėjimas neįsivaizduojamai didingas. Mes labai menkai matome savo nuopuolio gylį ir dieviško išgelbėjimo šlovę. Žodžiai, jog Dievas Sūnus buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes, kad išpirktų mus iš amžinos pražūties, tampa įprasta religine fraze, nepasiekiančia mūsų sielos gelmių.

Prisiminkime Viešpaties Jėzaus žodžius, kuriuos Jis pasakė mokiniams prieš savo mirtį, paskutinės vakarienės metu: Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims (Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 22 eilutė).

Gabrielius Lukošius

Šaltinis: Evangelija.lt