Jėzaus veidas: Didis religijos vadovas?

Ar teiginys „didis religijos vadovas“ geriausiai apibūdina Jėzų Kristų? Neįtikėtina, bet Jėzus niekada nelaikė savęs religiniu vadovu. Jis nesivėlė į religinę politiką, nesiūlė ambicingų reformų ir beveik visą laiką tarnavo už to meto nusistovėjusių religijos rėmų.

Kai kas nors sulygina Jėzų su kokiu nors iškiliu religiniu vadovu, paaiškėja ryškūs skirtumai. Ravis Zacharijas, augęs induizmo kultūroje, studijavo pasaulio religijas ir atrado esminius skirtumus tarp Jėzaus Kristaus ir kitų religijų pradininkų: „Kad ir kaip bežiūrėtume į jų teiginius, mes neišvengiamai prieiname išvadą, jog jie yra mokytojai, akcentuojantys savo mokymą arba rodantys tam tikrą kelią. Visur išryškėja instrukcijos kaip gyventi. Tu neasigręži į Zaratustrą, tu tiesiog klausai Zaratustros. Ne Buda tave išlaisvina, bet tave instruktuoja Kilnios Tiesos. Ne Mahometas tave keičia, o Korano grožis įkalbinėja. Priešingai Jėzus – Jis ne tik mokė ir detaliai aiškino savo žinią, tačiau su ja ir tapatino Save.“(4)

Zacharijaus teiginį daug kartų patvirtina ta pati evangelijose aprašoma Jėzaus žinia – „Ateikite pas mane“, „Sekite manimi“, „Pakluskite man“. Ar tai reiškia, kad Jėzus buvo savanaudis egoistas? Žinoma, ne! Priešingai, Jo visas gyvenimas ir tarnystė buvo nukreipta į žmones ir jų poreikius, ypač tų, kurie kentė skausmą ir buvo nuskriausti. Jo tarnystė išsiskyrė nuolankumu, užuojauta ir atleidimu. Tuo pačiu Jėzus davė aiškiai visiems suprasti, kad Jis yra siųstas Dievo ir turi galią atleisti nuodėmes. Būtent šis teiginys įsiutino religinius vadovus.

Nė vienas kitas didžiųjų religijų pradininkų niekada nepareiškė turįs galią atleisti nuodėmes. Tačiau toks Jėzaus pareiškimas, išskiriantis Jį iš kitų, nebuvo vienintelis. Knygos „Didžiausios pasaulio religijos“ autorius Hustonas Smithas rašo: „Tik du žmonės taip nustebino savo amžininkus, kad jie klausinėjo – Kas jis toks? Tai Jėzus ir Buda. Abiejų atsakymai į šį klausimą buvo visiškai priešingi. Buda nedviprasmiškai sakė, kad jis yra paprastas žmogus, ne dievas, tarsi numatydamas, kad žmonės ims jį garbinti. Tuo tarpu Jėzus teigė esąs dieviškas.“ (5)

Ar Jėzus buvo tik didis moralės mokytojas?
Beveik visi mokslininkai pripažįsta, kad Jėzus buvo didis moralės mokytojas. Jo nuostabų poveikį žmonių moralei pripažino ir kitų religijų atstovai. Žydų mokslininkas Joshepas Klauseris savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ užrašė: „Visuotinai pripažinta, jog Kristus mokė tyriausios ir tauriausios etikos, kuri nustumia į šešėlį išmintingiausių senovės mąstytojų moralės mokymus ir principus.“(1)

Jėzaus Kalno pamokslas laikomas aukščiausio laipsnio iš visų kada išsakytų mokymų apie žmonių etiką. Šiandien mums visiems žinomos „lygios teisės“ yra ne kas kita, kaip Jėzaus mokymo išdava. Istorikas Willis Durantas sakė apie Jėzų: „Jis gyveno ir atkakliai kovojo už lygias teises“; moderniaisiais laikais Jis būtų buvęs ištremtas į Sibirą.“Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas“ – šis Jėzaus teiginys apverčia aukštyn kojomis visą politinę išmintį ir blaivų protą.” (2)

Kai kurie tikėdami, kad Jėzus buvo tik didis moralės normų mokytojas, bandė atskirti Jėzaus etikos mokymą nuo Jo teiginių apie save patį. Vienas iš tokių žmonių buvo Amerikos prezidentas Thomas Jeffersonas, kuris buvo užkietėjęs racionalistas. Kartą Baltuosiuose rūmuose jis ant stalo pasidėjo du Naujojo testamento egzempliorius, liniuotę, skustuvą ir pluoštą popieriaus. Per keletą naktų, išpjaudamas ir klijuodamas atskiras Biblijos vietas į savo puslapius, gavo trumpą knygelę ir pavadino ją „Jėzaus iš Nazareto filosofija“. Pašalinęs visas Rašto eilutes, kurios nurodo į dieviškąją Jėzaus prigimtį, Jeffersonas sukūrė Jėzų, kuris buvo nei daugiau, nei mažiau, bet tik geras etikos vadovas. (3)

Po JAV Nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo kupinas pasitikėjimo prezidentas Jeffersonas norėjo iškarpyti tokį Jėzų, koks atitiko jo paties pažiūras. Jam patiko Jėzaus etikos ir moralės mokymas, tačiau Jeffersonas atmetė Jo stebuklus ir dievybės tvirtinimus.

Nepriklausomybės deklaracijos atmintinėje Jeffersono žodžiai nurodo į Jėzaus mokymą, kad kiekvienas asmuo yra toks pat svarbus Dievui neatsižvelgiant į lytį, rasę ar socialinę padėtį. Įžymus dokumentas byloja štai ką: „Mes laikome akivaizdžia tiesa, jog visi žmonės sukurti lygūs ir turi tam tikrų Kūrėjo jiems suteiktų Teisių.“

Visa tame yra didelis logikos prieštaravimas. Jeffersonas visais atžvilgiais buvo genialus, bet jis nesugebėjo pamatyti svarbiausios tiesos (dauguma iš mūsų paprastų mirtingųjų tai praleidome taip pat) – jeigu Jėzus mokė, kad Jis yra Dievas, gali atleisti nuodėmes ir yra visatos bendrakūrėjas, tai Jis negali būti tik didis moralės mokytojas.

Be to, jeigu Jėzus melavo apie save patį, Jis jokiu būdu negalėtų būti didis moralės mokytojas. Dėl šios priežasties kai kurie tiesiog laiko Jėzų didžiu religijos vadovu.

Straipsnis verstas iš žurnalo „Y-Jesus“ („Kodėl Jėzus“).

Autoriai Larry Chapman, Rick James ir Eric Stanford.

Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Dikšaitis.

© Bright Media Foundation and B&L; Publications, 2006.
www.y-zine.com
www.y-jesus.com