Sėkmės troškimas

Mūsų greitai besikeičiančiame pasaulyje žmogui labai svarbi išorinė sėkmė. Gavai prestižinį darbą – sėkmė, „padarei“ pirmą milijoną – sėkmė, atsidūrei masinės informacijos priemonių centre – sėkmė. Šis sėkmės troškimas, noras išgarsėti įaugo giliai į žmogaus sąmonę kaip kažkokia nevaldoma, nežabota pabaisa.

Kaip pinigai daugina pinigus, taip ir sėkmė dirba sau. Pakvietė į radiją, televiziją, paėmė interviu laikraščiui, paprašė kur nors kalbėti, – dosniai sumokėjo… ir sustiprino žmoguje troškimą siekti gerovės dar labiau. Beaugantis troškimas gimdo nepasotinamą godumą, bet netrukus paaiškėja, kad nei sėkmė, nei šlovė, nei pinigai, nei materialinė gerovė neatneša žmogui pasitenkinimo. Pasirodo, kad žmogus tampa patenkintas ir pasitenkinęs ne tada, kai turi viską, bet kai liaujasi troškęs dar daugiau.

Pažįstu pastorių, kurio brolis milijonierius. Jis turi didelį namą su elektronine apsaugos sistema, namų tvarkytojus, sodininką, įvažiavimas į jo teritoriją kontroliuojamas užkardo. Tačiau šis milijonierius labai nelaimingas. Jis kenčia nuo neišgydomos ligos, neturi vilties ateičiai. O jo brolis džiaugiasi Viešpatyje ir nieko geresnio netrokšta.

Gal kas nors paprieštaraus, kad tai pavienis atvejis. Tačiau Vakarų spauda praneša apie daugybę nelaimingų piniguočių, persisotinusių gyvenimu ir nežinančių, ką su juo daryti. Kiek įžymių kino, estrados, sporto žvaigždžių, karališkosios šeimos narių kenčia nuo narkotikų ir alkoholio priklausomybės nematydami prasmės žemiškajame egzistavime. Jie gydosi pačiose brangiausiose pasaulio klinikose, pas garsius profesorius, negaili pinigų sveikatai atstatyti, kad vėl kristų į pagundos bedugnę ir patvirtintų žinomą Biblijos eilutę „…kad šuo grįžta prie savo vėmalo…“.

Kaip teigia amerikiečių radijo pamokslininkas Čarlzas Svindolas, už pinigus galima nusipirkti: vaistus, bet ne sveikatą; pažįstamus, bet ne draugus; produktus, bet ne apetitą; gyvenamąjį namą, bet ne šeimos židinį; partnerį, bet ne meilę. Argi ne todėl tarp pertekusių sėkmės ir šlovės žmonių, skyrybų procentas toks didelis?

Viename žurnale populiari kino aktorė pranešė apie tai, kad rado „tikrąją“ meilę ir kad tekės ketvirtąjį kartą, – trokštamos laimės įsikūnijimas. Susidomėjęs skaitytojas, mėgaudamasis išpaikintos asmenybės prisipažinimo smulkmenomis, bando nuspėti ne įvyksiančių pompastiškų vedybų datą, o neišvengiamą skyrybų procesą. Ypač pasibjaurėtina, kai greta baltai apsirėdžiusios „nuotakos“, stovi jaunikis, ne tik jaunesnis už ją, bet bendraamžis jos vaikams. Pranešimas apie tai, kad ši meilė tikra, – tai melas arba paguodžiantis savęs apgaudinėjimas.

Visa tai tik parodo, koks žmogus nelaimingas, nors turėtų patirti tikrąjį džiaugsmą. „…Kad palikai savo pirmąją meilę“, – sako mums Šv. Raštas (Apreiškimo Jonui 2, 4). Pats Dievas iš Biblijos puslapių kalba žmogui apie tai, kas turi būti jo pirmoji meilė. Žmogus, kuriam pirmoji meilė yra Dievas, brangins jaunystės nesuterštą tyrą jausmą, dovanotą Kūrėjo.

Gal kas nors pasakys, kad tai paklydę žmonės, bet juk daugelis iš jų gyvena normalų gyvenimą, turi nuosavas vilas, jachtas, teniso kortus. Gyvena pagal tokį patį principą, kaip ir atletas, kuris nori būti stiprus, moteris – gražesnė, o turtingas trokšta dar labiau praturtėti. Tačiau Dievas trokšta, kad mes „turtėtume gerais darbais“, t. y. kad turtėtume dvasiškai, o ne materialiai. Beje, tai nereiškia, kad turime atsisakyti reikalingų daiktų, be kurių sunku išgyventi kasdieniame gyvenime – daiktų, lengvinančių buitį, taupančių brangų laiką. Daiktai turi mums tarnauti, bet negalime leisti, kad jie mus pavergtų. Užuot gausinę turtus, geriau panaudokime turimas lėšas išmintingam tarnavimui. Gerasis samarietis nebūtų galėjęs padėti nelaimingajam, jei nebūtų turėjęs pinigų slaugymui. Pinigai jam nebuvo pirmoje vietoje. Galima neabejoti, jog žmogaus, „kraunančio turtus sau“, sielą užvaldys Mamona. „Kas myli sidabrą, niekad nepasitenkins sidabru“ (Ekleziasto 5, 9).

Garsaus banko reklamoje sakoma: „Pinigai – ne blogis, viskas priklauso nuo to, kieno jie kišenėje“. Iš dalies tai tiesa. Kai kurie dosniai aukoja labdarai. Kai kurie aukoja Dievo darbams, tačiau tai, kad pinigai nėra blogis sako ir žmogiškoji išmintis. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su pinigais. Štai ką sako Dievo išmintis: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie jų geisdami nuklydo nuo tikėjimo…“ (1 Timotiejui 6, 10).

Saliamonas, valdęs nesuskaičiuojamus turtus, septynerius metus statė Jeruzalės šventyklą, bet kai tik ją pastatė, pradėjo statyti sau rūmus dukart didesnius už šventyklą ir statė juos 13 metų. 700 žmonų ir 300 sugulovių nukreipė karaliaus širdį ir… „jis nusigręžė nuo savo Viešpaties“ (1 Karalių 11, 9). Saliamonas buvo Dievo išrinktasis, saugomas Viešpaties, bet… neatsilaikė. Kaip einantysis į lombardą įkeičia brangų daiktą, kad paskui jį išpirktų, taip ir siekiantysis praturtėti įkeičia savo sielą. Įkeistą vertybę dar galima išpirkti, o kaip dėl sielos? Velnias – gudrus gundytojas, laiko tvirtai įsikibęs. Už pinigus galima nusipirkti brangiausią daiktą žemėje, bet nenusipirksi net paties mažiausio turto danguje.

Kartą prie britų pamokslininko Sperdženo priėjo jaunuolis ir tarė: „Nekenčiu jūsų krikščionių, jūsų religija jų nedžiugina. Juos nuolat ištinka bėdos, jie skundžiasi ir aimanuoja.“
„Mano bičiuli, eime su manimi“, – atsakė Sperdženas, – aplankysime vieną iš tokių aimanuojančių krikščionių“ – ir nusivedė jį pas netoliese vargingai gyvenančią krikščionę senutę. Kambaryje buvo drėgna ir šalta. Senutė sėdėjo prie užgesusio židinio ir dejavo nuo sąnarių skausmo. „Štai šis džentelmenas, – kreipėsi į ją Sperdženas, – turi viską, ką jam gali pasiūlyti gyvenimas, – jaunystę, jėgą, sveikatą, turtą, bet neturi Dievo. Sakykite, ar norėtumėte su juo pasikeisti vietomis?“ Senutė, dar kartą sudejavusi iš skausmo, pažvelgė į lankytoją ir kreipdamasi į Sperdženą sušuko: „Su juo?!“ Jos klausimo tonas nekėlė abejonės dėl atsakymo.
„Trokšti sėkmės, mano drauge, – ieškok Kristaus. Pats buvimas su Kristumi – su niekuo nepalyginama sėkmė“. „Viešpats tebūna su tavimi, kad tau sektųsi“ (1 Kronikų 22, 11).

Brangus skaitytojau, ar tu priklausai žmonėms, priėmusiems Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją, siūlantį nesuskaičiuojamus dangaus lobius, ar žmonėms, kurie kaip tas jaunuolis žavisi sidabro skambėjimu…? „Dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. Juk nieko neatsinešame į šį pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime“ (1 Timotiejui 6, 6–7). Dar truputis laiko – ir visa, ką žmogus vargdamas įsigijo, visa, ką šiandieną taip brangina ir didžiuojasi, iškris iš rankų, kai Viešpats, rodęs malonę ir kantrybę, pareikš : „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką sukrovei?“ (Luko 12, 20).

Žmogutis pasaulin ateina,
Rankeles į kumštelius sugniaužęs,
Tarsi sutalpinti juose mėgina
Viską, ką laikas jam žada.

Tvirtai atsistojęs ant kojų,
Jis viliojamas pasaulio,
Lekia paskui gėrybes,
Paskui Mamoną ir tuštybes.

Slegiamas gyvenimo naštos,
Kartais vos velka kojas,
Kovodamas ima iš gyvenimo
Viską, ką imti įmanoma.

O kai kartu su juo,
Viskas nuskrieja vėjais,
Palieka jis pasaulį,
Atgniaužtomis rankomis.

Aleksandras Sibiliovas
Versta iš žurnalo „Vera i žizn“ 2004/6.
Vertė Regina Vasiliauskienė.