John Piper Apsaugoti nuo Klestėjimo evangelijos

Neseniai gavome tokį laišką: Pastoriau Džonai, kaip jūs praktiškai ir jautriai elgtumėtės su mylimais žmonėmis, kurie nuklydo nuo tikrosios Evangelijos prie charizmatinės „klestėjimo evangelijos“?

Aš atvykau iš Malaizijos, buvau ir Singapūre, kur klesti „klestėjimo evangelija“. Suprantu, kad 2 laiške Timotiejui (2 Tim 4, 3) Paulius kalbėjo, jog ateis tokios dienos kaip dabar, kai žmonės rinksis klausyti mokytojų, pataikaujančių jų aistroms.
Bet ką daryti, jei ta kryptimi pasuka tavo artimi draugai ir šeimos nariai, kuriuos be galo myli? Mokyti juos ar mylėti, priekaištauti ar barti?

Tarnystės mokausi Melburne, bet vieną dieną, Dievui panorėjus, grįšiu į Singapūrą, tapsiu pastoriumi ten ir pamokslausiu. Žinau, kad Paulius ragina pamokslauti laiku ir nelaiku, ragina būti pasiruošusiam barti, drausti ir raginti. Kaip tai daryti visuomenėje, kurioje taip išplitusi „klestėjimo evangelija“?

Kaip tik vakar rašiau straipsnį, kad dabar yra ir geriausi, ir blogiausi laikai. Paminėjau, kad vienas iš įrodymų, jog dabar yra blogiausi laikai, ir yra vadinamoji klestėjimo evangelija.
Aš parašiau: „Esu matęs, kaip iškyla milžiniškos bažnyčios ir tarnavimai, skelbiantys neturtingoms tautoms klestėjimo evangeliją, sušvelnindami Biblijos mokymą apie kančią ir sumenkindami šlovingą Evangeliją iki žmogiškoje pasaulėžiūroje įsišaknijusios žemišką gerovę, o ne Golgotos šlovę skelbiančios žinios.“
Toks buvo mano užrašytas sakinys, ir jame telpa trys kritiškos pastabos, į kurias ir norėčiau atkreipti dėmesį.

Pirmoji klestėjimo evangelijos problema:

Klestėjimo evangelija sumenkina visą Bibliją persmelkusį mokymą, kad mums teks kentėti. 1 Petro laiške skaitome: Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera (1 Pt 4, 19). Ir čia kalbama tai ne tik apie kentėjimus dėl persekiojimų, bet ir apie tai, kad patirsime ir kūną alinančias kančias dėl ligų, juk parašyta: Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 22–23). Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina (2 Kor 4, 16).

Taigi bažnyčias, kuriose skelbiama ši „evangelija“, lankantys krikščionys yra visiškai nepasiruošę gyvenimui, kokį jiems ruošia Dievas. Ir tai labai tragiška.
Visiškai normalu, kad laišką man parašęs žmogus rūpinasi savo šeima ir nori rasti būdą, kaip padėti jiems šiuos dalykus perprasti.

Norėčiau pateikti dar vieną pavyzdį. Mano žmona šį rudenį vyksta į Afriką. Ji jau trečią kartą vyksta ten su tarnavimu, kuris dovanoja vežimėlius neįgaliesiems, galintiems šiek tiek šliaužti ar visiškai namuose įkalintiems žmonėms.
Tie neįgaliųjų vežimėliai pakeičia daugelio jų gyvenimą.

Vieną dieną kalbėjomės apie partnerius, galinčius padėti šiam tarnavimui. Mano žmona pastebėjo, kad didieji klestėjimą skelbiantys tarnavimai padeda labai nežymiai, nes neįgalūs žmonės vežimėlyje juos trikdo…

Taigi, pirmas mano rūpestis – tai dėl biblinės kentėjimo teologijos, kuri labai padėtų žmonėms, susidūrus su tuo, kas neišvengiamai ateina į mūsų gyvenimą, sumenkinimas.

Antras dalykas – klestėjimo evangelija sumenkina šlovingąją Evangeliją iki žemišką gerovę skelbiančios žinios. Tačiau pagrindinė Naujajame Testamente minima Evangelijos dovana yra ne žemiška gerovė, bet susitaikymo su Dievu džiaugsmas ir amžinasis džiaugsmas Jo sosto dešinėje per Jėzų Kristų: „Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius.” (Ps 16, 11)

Ir net jei gyvenimas šioje žemėje gerėtų, Naujojo Testamento požiūriu tai yra palyginti nereikšmingas dalykas.

Taip, vienąkart naujojoje žemėje išauš nuostabi diena, kai viskas taps šlovinga, tačiau tai nėra esminė Evangelijos atomazga, palyginus su visais kitais dalykais, minimais Naujajame Testamente. Esminė šio pasaulio problema – Dievas pyksta ant savo kūrinių, kurie sukilo prieš Jį, bet geriausia iš visų gerų naujienų yra tai, jog per Kristų Dievas sumanė numalšinti savo pyktį ir tapti mūsų turtu, o ne baime.
Taigi skelbiamas klestėjimas viską iškreipia: šalutiniai ir galimi Evangelijos padariniai skelbiami kaip pagrindiniai,
nors iš tikrųjų jie tokie nėra.

Matau ir trečią problemą – klestėjimo mokytojai iškreipia išganymo esmę:
jie visada akcentuoja, kad galime turėti tikėjimą, atnešantį gausą ir turtus, o ne tikėjimą šlovingu Kristaus darbu, kad Jis mirė ir prisikėlė, kad prisiimtų kaltę už mūsų nuodėmes ir numalšintų Dievo rūstybę.

Tad šioj vietoj ypač susimąstykite.

Štai ką patarčiau žmogui, atsiuntusiam šį klausimą ir sumaniusiam kalbėti apie tai su savo šeima ar draugais:
pirma, pripažinkite ir pasidžiaukite, jog jie yra teisūs, tikėdami, kad Dievas iš tiesų nori sveikatos ir gerovės savo vaikams. Dievas atsiuntė Jėzų į pasaulį ne tam, kad jie amžinai liūdėtų, bet tam, kad jie galėtų amžinai džiaugtis, kad būtų nušluostytos visos jų ašaros (Apr 21, 4).
Tačiau paklauskite, kada, jų nuomone, tai turėtų įvykti. Ar šis nuostabus pažadas išsipildys čia, žemėje, mūsų laikais? Ar visgi Biblija moko, kad Dievas gelbsti mus etapais, ir kad ši žemiška kelionė, nuo atsivertimo iki pašlovinimo, yra be galo varginanti?
Jei visgi mėginsite įtikinti artimuosius, siūlyčiau pabrėžti, kad šioje žemėje viskam yra savas laikas (praradimams, laimei, nelaimei, liūdesiui, džiaugsmui, atsistatymui, ligoms, bėdoms ir tt…), o ne tai, kad nuo įtikėjimo dabar visada mes būsime sveiki, turtingi, klęstintis ir laimingi Dieve.
Kaip minėjau, amžina laimė ir klęstėjimas mums yra pažadėtas amžinybėje. (Apr. 21:4)

Antra, kalbėkitės su artimaisiais apie tai, kad didžiausias mūsų turtas yra pats Dievas, o ne Jo dovanos. Pavyzdžiui, pasitelkite Raštą:
„Ką aš turiu danguje? Ir žemėje aš trokštu tik Tavęs. Kai kūnas ir širdis sunyksta, Dievas yra mano širdies stiprybė ir mano dalis per amžius” (Ps 73, 25–26).
Aptarkite ir eilutes iš Habakuko pranašystės, kurias mes su Noele citavome per savo vestuves:
„Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių ir alyvmedžių, nors laukai neduotų derliaus, garduose dingtų avys ir ožkos ir nebūtų gyvulių tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu!”. (Hab 3, 17–18)

Tai yra svetima, klestėjimą skelbiančių pamokslininkų mąstysenai, nes eilutė trykšta džiaugsmu, nors joje kalbama apie praradimus.

Trečia, paklauskite savo namiškių, ar jie gali mylėti žmones su negalia? Ar neįgalūs žmonės bendruomenėje jų netrikdo?

O gal tai, kad jie jais rūpinasi, kaip tik yra Kristaus meilės ženklai?

Ar tai, kad žmonės, net ir būdami neįgalūs, džiaugiasi Dievo šlovės viltimi, o ne gailisi ir pyksta ant Dievo, neliudija apie didį tų žmonių tikėjimą?
Argi tai ne šlovingas tikėjimas?

Ketvirta, paklauskite, apie kokius, jų nuomone, kentėjimus kalbama Biblijoje, dėl kokių kentėjimų tikintieji įspėjami?
Jei jie sako: „Na, Biblijoje kalbama apie persekiojimus. Nėra rašoma, kad turėsime kentėti dėl ligų…“, tada nurodykite eilutes, kuriose kalbama ir apie gendantį, ir irstantį kūną. Paklauskite, ką jie apie tai mano.
Kaip atrodo pamažu gendantis ir irstantis kūnas? Ar į tai neįeina negalavimai ir ligos?

Klestėjimo mokytojai sumenkina visus kentėjimus, ne tik neišvengiamus persekiojimus.

Penkta, papasakokite apie be galo daug kentėjusius didžius ir įspūdingai Dievo naudotus šventuosius.

Šešta, tokiems pokalbiams reikia pasiruošti. Tad atsiklauskite savo tėvų, brolių ir seserų, su kuriais ketinate kalbėtis šiais kontroversiškais klausimais, ar jie sutinka kalbėtis apie šiuos dalykus. Susitarkite, kada tam skirsite laiko, kad jie tai žinotų ir nebūtų netikėtai užklupti, nustebę, ir jiems nereikėtų gintis. Žinau daugybę atvejų, kai mes spontaniškai bandome sėti savo idėjas, bet dažniausiai tam būna netinkamas metas. Taigi reikėtų tiesiog paprašyti leidimo ir susitarti dėl tinkamo laiko.

Septintas ir paskutinis dalykas, kurį patarčiau, – melskitės.
Melskitės, kad Dievas atvertų žmonių, su kuriais ketinate kalbėti, akis ir jie atrastų džiaugsmą kentėjimuose, kuriuos patiriame dabar, o ateityje, kai ateis Kristus, tada visi nepaprastai džiaugsimės visokeriopa gerove ir klestėjimu.

Dievo Žodis sako:
„Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu”. (1 Pt 4, 13)

Iš http://www.desiringgod.org vertė Jurga Domarkaitė