Keturios žvakės

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo.
Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalbasi.

Pirmoji sakė: „Aš esu ramybė
Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti.
Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti!“
Ir šios žvakės liepsnelė užgeso.

Antroji sakė: „Aš esu tikėjimas
Deja, esu niekam nereikalinga.
Žmonės nenori nieko apie mane žinoti,
todėl nėra prasmės man toliau degti.”
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę.

Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo:„Aš esu meilė
Nebeturiu jėgų ilgiau degti.
Žmonės manęs nevertina ir nesupranta.
Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai –
savo artimųjų.”
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso.

Staiga … Į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko:

„Ką darote! Jūs turite degti –
aš bijau tamsos!”

Tai ištaręs pravirko.
Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:

„Nebijok ir neverk!
Kol aš degu, visuomet galime uždegti
ir kitas tris žvakes:

Aš esu „Viltis”
Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.

Mūsų širdyse tegul niekada neužgęsta viltis…
…ir kiekvienas mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis,
savo Viltimi visada galintis vėl uždegti

Tikėjimą, Ramybę ir Meilę!

—

Beviltiškai sergančią mergaitę išgelbėjo jos draugas, senas dailininkas, nupiešęs ant lango gebenės lapą. Mergaitė šventai tikėjo, jog gyvens tik tol, kol medis nebus visai plikas. Lapai nukrito, liko tik vienas. Kiekvieną rytą jis suteikdavo mergaitei naujos dienos viltį – neįmanomai mažą ir neįmanomai tvirtą.

Kartais nebūna geresnių vaistų už viltį ir tikėjimą…