Krikščioniškasis biblijos Kanonas

Ankstyvieji bažnyčios įkūrėjai
Kai kurie krikščionys yra suerzinti fakto, kad Dievas niekur nesurašė papunkčiui 66 knygų, įeinančių į Bibliją. Dauguma tikinčiųjų geriausiu atveju turi tik menką supratimą apie tai, kaip atsirado bažnyčia ir ką mes vadiname Šventojo Rašto Kanonu. Netgi įgijus daugiau informacijos, kai kurie tikintieji jaučiasi nepatogiai dėl Naujojo Testamento Kanono užbaigimo proceso. Nors daugeliui tai atrodė atsitiktinis, kiek per ilgai užtrukęs procesas.

Be to, ar kalbant su Jehovos liudytoju, ar su liberaliu teologu, ar su Naujojo amžiaus atstovu, krikščionys neišvengiamai susiduria su klausimais apie Biblijos, kaip Dievo atskleisto Pasaulio, tęstinumą, atitikimą ir tikslumą.

Todėl mes ir svarstysime Šventojo Rašto doktrinos vystymąsi Bažnyčios laiku. Kaip gi bažnyčia nuspendė, kurios knygos turi būti įtrauktos į Naująjį Testamentą? Ši diskusija bus apie tai, kaip Kanonas buvo pripažintas ir apie įvairius kelius, kuriais teologai vaizdavo Bibliją po Kanono pripažinimo.

Periodas, kuris sekė tuojau po Apaštalų yra žinomas kaip Bažnyčios įkūrėjų periodas. Dauguma šių vyrų vaikščiojo su Apaštalais ir buvo tiesiogiai jų mokomi. Pavyzdžiui, yra manoma, kad Polikarpas ir Papijas buvo Apaštalo Jono mokiniai. Doktrinos autoritetas šiuo periodu rėmėsi dviem šaltiniais – Senuoju Testamentu (ST) ir Apaštalų eiliškumu, galėjusių vienam iš apaštalų perduoti tiesioginę asociaciją – ir taip iki Kristaus. Net jei Naujojo Testamento Kanonas buvo raštiškas, jis vis dar nebuvo laikomas kaip atskiras pagrindinių knygos dalių ekvivalentas Senajam Testamentui (ST). Yra bendros nuorodos į šešis bažnyčios vadovus: Barnabą, Hermą, Romos Klemensą, Polikarpą, Papiją ir Igną (Berkhof, The History of Christian Doctrines, 37) . Net jei šiems vyrams ir trūko šiuolaikinių teologų techninio išprusimo, jų laiškai patvirtino Apaštalų mokymą ir iš anksto teikia doktrininį ryšį Naujajam Testamentui.

Kanonas
Krikščionybė buvo tiesiog smulkus judėjimas. Minėti bažnyčios įkūrėjai, dažniausiai ankstyvosios bažnyčios vyresnieji ir vyskupai, buvo sunaikinti praktiniais sumetimais, įvykus naujiems perversmams dėl krikščioniško gyvenimo. Be to, Jehovos liudytojai, teigdami, kad ankstyvoji bažnyčia neturi specialios/formalios Trejybės teologijos, iš dalies yra teisūs. Nebuvo nei laiko, nei būtinybės sutelkti dėmesį ties šiuo klausimu. Kita vertus, krikščionys tvirtai tikėjo, kad Jėzus buvo ir Dievas, ir Šventoji Dvasia, bet jie dar turėjo išaiškinti problemas, kurios galėjo iškilti bandant paaiškinti tiesą, užfiksuotą laiškuose.
Ankstyvieji bažnyčios įkūrėjai net neabejojo, kad Senasis Testamentas yra autoritetingas šaltinis, dažnai savo pratarmėse cituodami „Taip pasakė Dievas“ ir pan. Dėl to kai kuriais klausimais jie buvo linkę būti gana moralistiški ir netgi legalistiški. Kadangi NT Kanonas dar nebuvo susiformavęs, jie atsižvelgė ir citavo/rėmėsi darbais, išplaukusiais iš krikščionių tradicijos. Hermo, Barnabo, Didachės ir 1 bei 2 Klemenso knygos buvo labai vertinamos (Hannah, Lecture Notes for the History of Doctrine, 2.2). Belkhofas apie šiuos ankstyvuosius bažnyčios vadovus rašo: „Jiems krikščionybė pirmiausia buvo ne žinių įgijimas, bet naujo paklusnumo Dievui principas“(Berkhof, History of the Christian Church, 39).
Nors šie ankstyvieji Bažnyčios įkūrėjai, atrodytų, yra gana menkai pasirengę atsilaikyti prieš visas nesuprantamas krikščioniško tikėjimo išvadas ateinančioms kartoms, tačiau jie formuoja doktrininę sąsają su Apaštalais (ir tokiu būdu su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi), lygiai taip pat kaip ir augančio įsipareigojimo Šventojo Rašto Kanonui liudijimą, kuris taps NT. Romos Klemensas pirmajame amžiuje pasakė: „Atidžiai žiūrėkite į Šventąjį Raštą, kuris yra Šventosios Dvasios tikrasis išsireiškimas“. (Geisler, Decide For Yourself, 11).

Apologetai
Po ankstyvųjų Bažnyčios įkūrėjų ateina Apologetų ir Teologų era, apytikriai apimanti II, III ir IV amžius. Tai laikotarpis, kai Bažnyčia pradeda žengti pirmuosius žingsnius link būsimos „tikėjimo taisyklės“ ar Kanono nustatymo.

Šiuo periodu tiek vidinės, tiek išorinės jėgos pastūmėjo Bažnyčią susisteminti abi šias doktrinas ir jų apreiškimo vaizdą. Šis susisteminimas buvo kaip savigyna prieš erezijas, priešingas Apaštalų tikėjimui.

Ebionitizmas sužmogino Jėzų ir atmetė Pauliaus laiškus, sukeldamas daugiau žydišką nei krikščionišką tikėjimą.

Gnosticizmas mėgino sujungti Rytų teosofiją , helenistinę filosofiją ir krikščionybę į naują religiją, kuri įsivaizdavo, kad fizinis sutvėrimas yra blogis, o Kristus – dangiškoji būtybė, turinti paslaptingas žinias mums pamokyti. Senojo Testamento Dievą jie dažnai vaizduodavo menkesnį nei Naujajame Testamente.

Markionas ir jo judėjimas taip pat išskyrė Senojo ir Naujojo Testamentų Dievus, į Paulių ir Luką nurodydamas tik kaip į rašytojus, kurie tikrai suprato Kristaus Evangeliją. (Berkhof, History of Christian Doctrine, 54).

Montanas, reaguodamas į gnostiką, užbaigė tvirtindamas, kad jis ir du kiti buvo nauji pranašai, siūlantys aukščiausią ir tiksliausią apreiškimą iš Dievo. Nors jie iš esmės buvo ortodoksai, šlovino kančią ir legalistinį asketizmą, kuris lėmė jų atskyrimą nuo bažnyčios.

Nors Atanazas, remdamasis NT tekstais, nevartojo termino kanonas iki IV amžiaus, buvo ir ankstesnių bandymų surinkti priimtinas/tinkamas knygas.

Muratorinis Kanonas įtraukė visas Biblijos knygas, išskyrus 1 Jono , 1 ir 2 Petro, Hebrajų ir Jokūbo apie 180 m. po. Kr. (Hannah, Notes, 2.5). Ireniejus, Liono vyskupas, pamini visas knygas, išskyrus Judo, 2 Petro, Jokūbo, Filemono, 2 ir 3 Jono ir Apreiškimą Jonui. Sirų Kanono versija iš III amžiaus neįtraukia Apreiškimo Jonui knygos.

Turėtų būti pažymėta, kad nors šie ankstyvųjų bažnyčių lyderiai nesutarė, kokios knygos turi būti įtrauktos į kanoną, jie buvo pakankamai įsitikinę, kad jos buvo įkvėptos Dievo. Ireniejus savo veikale „Prieš Erezijas” tvirtina, kad „Raštai yra tikrai tobuli, nes jie parašyti pagal Dievo (Jėzaus) ir Jo Dvasios Žodį“ (Geisler, Decide For Yourself, 12).

Apie ketvirtą amžių, daugelis knygų, buvusių didelėje pagarboje pradėjo dingti iš akiračio, o apokrifiniai raštai buvo laikomi mažiau įkvėptais.

IV amžiuje ir Rytuose ir Vakaruose buvo sutelktos pastangos sudaryti autoritetinę Kanono kolekciją. 365 m. Atanazas iš Aleksandrijos įtraukė pilnas dvidešimt septynias Naujojo Testamento knygas, kurios pagal jį buvo „vienintelis išgelbėjimo šaltinis ir autentiškas Evangelijos religijos mokymas“ (Hannah, Notes, 2.6).

Tuo metu kai Atanazas atstovauja Rytinę bažnyčią, Jeronimas yra jo kolega Vakaruose. 394 m. Jeronimas parašė Paulinui, Nolos vyskupui laišką, išvardindamas tik 39 ST knygas ir dabartines 27 NT knygas. Tai buvo 382 m., kai vyskupai Damaskas ir Jeronimas dirbo su lotynų tekstu standartizuodami Raštą. Gauta Vulgata buvo naudojamasi visame krikščioniškame pasaulyje. Sinode (dvasiškių susirinkime) Kartaginoje 397 m. ir 418 m. buvo patvirtintos mūsų dabartinės dvidešimt septynios NT knygos.

Kriterijai, kurie apibrėžė knygų kanoniškumą, buvo Šventosios Dvasios vidinis liudijimas visumoje, specifiškai Apaštalų kilmės ar jų pritarimo, taip pat knygų panaudojimo Bažnyčioje vidinis turinys, dvasinis ir moralinis efektas ir ankstyvosios Bažnyčios požiūris į jas.

Viduramžių ir Reformacijos bažnyčia
IV a. Augustinas išreiškė savo tikėjimą pažodiniu visuminiu Rašto įkvėpimu, taip pat kaip tai darė Justinas Kankinys II a. Tai reiškė, kad kiekviena Rašto dalis iki pat atskirų žodžių, buvo pasirinkta Dievo, kad žmonės rašytojai juos užrašytų. Bet visgi klausimas apie tai, kas turėtų įeiti į Kanoną, nebuvo visiškai išspręstas. Augustinas įtraukė Išminties knygą į kanoną, manydamas, kad Septuaginta arba graikų ST tekstas, o ne žydų originalas buvo įkvėptas. Bažnyčios įkūrėjai buvo įsitikinę, jog Raštai buvo įkvėpti, bet jie vis negalėjo susitarti, kuris gi tekstas turi būti įtrauktas.

VII ir VIII a. buvo bažnyčios lyderiai, kurie pridėdavo arba atimdavo ką nors iš tekstų sąrašo. Gregorijus Didysis pridėjo Tobijaus ir Išminties knygas bei 15 paminėtų laiškų, o ne 14. Damasko Jonas, pirmasis krikščionių teologas, kuris bandė pilnai sistematizuoti teologiją, atmetė apokrifinius raštus, bet pridėjo Apaštalų konstituciją bei 1 ir 2 Klemenso knygas prie NT. Vienas istorikas rašo, kad „XIV a. pabaigoje aplinkybės nebebuvo tokios progresyvios kaip galėjo būti IV pabaigoje“ (Hannah, Notes, 3.3). Tas pats istorikas rašo, jog nors mes ir būtume pritrenkti esant aplinkybėms šiandien, šių dienų katalikybė daug stipriau remiasi į bažnyčios autoritetą ir tradicijas negu į autoritetinį Kanoną. Taigi Romos katalikybė nepriėmė svarstomos problemos kaip vertos dėmesio.
Klausimas apie Bažnyčios autoriteto ištakas yra priskiriamas didžiajam mūšiui, kuris vyko tarp Romos katalikų bažnyčios ir Protestantų reformatų. 1545 metais Katalikų bažnyčios iniciatyva buvo sušaukta miesto Taryba kaip atsakas į protestantų erezijas. Kaip įprasta, katalikai savo poziciją gynė remdamiesi Bažnyčios hierarchijos suteiktais įgaliojimais. Buvo siūlyta visas Jeronimo Biblijos verstas knygas laikyti vienodos kanoninės vertės (nors pats Jeronimas atskyrė apokrifines knygas nuo kitų), kad jo vertimas būtų pripažintas Bažnyčios. Taryba pripažino Šventąjį Raštą kaip autoritetingą tradicijos įrodymą.
Reformatai buvo priversti susidurti su kanono ištakomis. Užuot laikęsi Bažnyčios autoriteto, Liuteris kartu su reformatais susikoncentravo ties pagrindiniu liudininku – Šventąją Dvasia. Liuteris turėjo problemų su šiomis keturiomis knygomis: Jono, (…), Hebrajų, Apreiškimo. Jas jis patalpino antroje pozicijoje, kartu su likusiomis, neišimdamas jų visiškai. Jonas Kalvinas taip pat ginčijosi dėl Šventosios Dvasios liudijimų (Hannah, Užrašai, 3.7). Kitaip tariant, tai yra pats Dievas, per Šventąją Dvasią, kuri užtikrina teksto perdavimą per amžius, o ne žmogaus ar Katalikų bažnyčios grupelės pastangomis. Kalvinas rėmėsi Šventojo Rašto autoritetu, per Šventąją Dvasią bei tikru pamaldumu. Jis rašė per savo paskaitų ciklus.
Tegul tai būna laikoma patvirtinimu, kad tie, kurie yra mokomi Šventosios Dvasios, besąlygiškai priimtų Šventąjį Raštą, tą Šventąjį Raštą, kuris neša įrodymą, malonę, o ne paklusimą ar įvairius argumentus, bet turintį visišką nuteisinimą su kuriuo privalome pasiekti Šventosios Dvasios liudijimą. Jis mus apšviečia, kad nebūtume ne tik tikintys ar kitų teisėjai, kadangi Šventasis Raštas yra iš Dievo, bet kaip yra pasitikima vyresniojo nuosprendžiu, taip turime jaustis užtikrinti, kad Raštas yra mums duotas, tarpininkaujant žmonėms buvo užrašyti žodžiai iš Dievo burnos.
Jis teigia: „Mes prašome ne įrodymų ar tikimybių, į kuriuos galėtume atremti savo samprotavimus, bet mes siūlome pajungti savo protą ir samprotavimus, kurie viršija įvertinimus“.

Dabartiniai požiūriai
Prieš Reformaciją ankstyvoji bažnyčia dar nebuvo suvienyta, tačiau knygos jau buvo priskirtos kanonui. Krikščionys buvo įsitikinę, kad tos knygos yra Dievo įkvėptos, ir kad jose yra Geroji Žinia (evangelija) apie tai, kad Dievas nori bendrauti su žūstančiu pasauliu. Po Reformacijos buvo visiškai sutikta su tuo, kad tos knygos yra kanoninės, tačiau iškilo dar kitas klausimas, ar buvo jos įkvėptos? Ar jos buvo Dievo įkvėptos, kaip tai yra rašoma 2 laiške Timotiejui 3:16? Iš kur kilo ši abejonė? Kilo didžiulė sumaištis tarp vyrų ir moterų, mąstant apie visatos prigimtį, žmogaus ir Dievo santykį. Po reformatų pasaulis pradėjo keisti požiūrį nuo krikščioniškojo į panteistinį ar net natūralistinį.

Galilėjus ir Francis Bakonas padėjo modernaus mokslo pamatus, jų sėkmė davė progą kitiems pasinaudoti empirine metodologija atsakant į filosofinius ir teologinius klausimus.

Rene Dekartas (1596-1650), vienas iš tikinčiųjų, savo ieškojimų kelią pradėjo nuo abejonių, manydamas egzistuojąs tam, kad užduotų įvairius klausimus. Savo visas abejones jis baigė patvirtindamas tuo, kad Dievas yra, kad jis egzistuoja ne vien tik per racionalius atradimus (Hannah, Užrašai, 4.2). Kiti, besiremiantys ta pačia sistema, priėjo kitokios išvados.

Spinoza (1633-1677) pasidavė į panteizmą, teigdamas, kad viskas yra Dievas. Liebnicas (1646-1716) prie viso to dar pridėjo, kad yra neįmanoma įgyti žinių apie religiją, studijuojant istoriją.

Tomas Hobis (1588-1679) žengė kitą žingsnį dėl supratimo apie tiesos atskleidimą. Jis bandė sukurti naują filosofiją naudodamas tik priežasties ir jutimo percepciją, atmetė mintį, kad Dievas galėjo palikti gilų pėdsaką žmogaus mintyse apie patį Dievą.

Kitas didelis žingsnis buvo žengtas Emanuelio Kanto (1724-1804). Jis bandė apsaugoti krikščionis nuo mokslo ir įvairių priežasčių radimo atakų, atskyrė žinias apie Dievą ir dvasią nuo fenomenalaus pasaulio. Pirma buvo nežinomybė, paskui atsirado žinomybė. Krikščionybė buvo sumenkinta iki moralės, kuri yra žmonių nežinomybės šaltinis. 1800-ieji atsinešė Kanto atsiskyrimą nuo teologinės tiesos. Vokiečių teologai vadovavosi Kanto sukurtu pagrindu, kad žmogus yra reikšmingas šaltinis, o Dievas tik nežinomybė.

Frederikas Šeirmacheris (1768-1834) pakeitė bažnyčios reikšmę į religinį jausmą, o išgelbėjimą per malonę į savianalizę. Šventasis Raštas turi mums autoritetą tik tada, kai jaučiame jam religinius jausmus. Tikėjimas, kuris veda į tuos religinius jausmus gali kilti iš kito šaltinio, nepriklausomai nuo Šventojo Rašto.

Deividas Štrausas (1808-1874) galutinai sugriovė ankstesnius požiūrius į Šventąjį Raštą. Jis patvirtino natūralistinį pasaulinį požiūrį taip paneigdamas tikrąją Šventojo Rašto supernatūralią reikšmę. Knygoje „Jėzaus gyvenimas“ jis galutinai paneigia visas tradicines nuostatas apie Jėzų ir Jo apaštalus, pavadindamas Kristaus Prisikėlimą „nieko daugiau nei mitas“ (Hannah, Užrašai, 4.5). Štrausas prisiekinėja, kad jei Jėzus Naujajame Testamente kalbėjosi su Savimi, tai įrodo, kad buvo išprotėjęs. Pabaigoje Štrausas teigia, kad visa ta istorija, kurią mes žinome apie Kristų yra sufabrikuota tų asmenų, kuriems buvo palanku, kad Jėzus taptų Mesiju. Štrauso darbai ir šiandien būtų puikus pagrindas žmonių atakoms siekiant paneigti NT autentiškumą, net ir šiomis dienomis bandant rasti menkiausių neatitikimų tekste, siekiant rasti „tikrą Jėzų istorijoje“.

Kas dabar?
Vienoje apžvalgoje rašoma apie tai, kaip krikščionių Raštų kanonas pasikeitė ir dabar yra interpretuojamas, mes matome visiškai kitokį paveikslą nei jis buvo prieš daugelį metų Vakarų civilizacijoje. Prieš du tūkstančius metų žmonės vaikščiojo kartu su Kristumi, jie turėjo galimybę pajusti Jo Dieviškumo ranką. Dievas per Šventąją Dvasią įkvėpė daugelį iš tų žmonių aprašyti viską ką jie patyrė ir ką Dievas padarė, norėdamas išgelbėti žmoniją nuo pražūties. Šis tekstas, aprašantis Apaštalų veiklą pasaulyje, yra pripažintas kaip krikščionybės paplitimo po pasaulį istorija. XVI a. Reformacijai atmetus tradicijas, daugiausia susijusias su Romos katalikų bažnyčia, prasidėjo Šventojo Rašto autorystės neigimas. Vėliau, Švietimo amžiuje, buvo stengtasi atgaivinti apsireiškimo galimybę, siekiant panaikinti žmogiškąjį pradą ir įspraudžiant į rėmus tai, kas moksliškai įmanoma. Tai buvo Modernizmo pradžia, stengimasis atsakyti į visus klausimus neliečiant Dievo.

Karai ir kiti siaubingi dvidešimtame amžiuje nutikę dalykai, daugeliui žmonių sugriovė pasitikėjimą žmogaus sugebėjimu likti neutraliu nuo viso to kas nutiko, atskirti nuo mokslo savo problemas ir sugebėjimą suvokti tiesą. Viso to rezultatas – daugelis atstūmė modernizmą ir visas su mokslu susietas mintis, ir priėmė postmodernizmą, kuris neigia galimybę išlikti neutraliems, beieškant tiesos, kuri gali būti atrasta bet kur ir kiekviename iš mūsų. Šiuo atveju mes likome vieni su savo patirtimi ir tiesa. Tai reiškia, kad tiesa daugiau nebeegzistuoja. Ką tai reiškia teologams, kurie tiki postmodernizmo pabaiga? Vienas teologas rašo: „Šiuo metu nėra bendro sutarimo kas tai yra teologija. (…) Didžioji mūsų dalis yra linkusi abejoti prieš ką nors pasirinkdami“ (Robertas H. Kingas, Kriščioniška teologija: jos tradicijų ir užduočių įvadas,1-2).

Patys teologai ginčijasi, ar krikščioniška teologija gali remtis metafizika ar istorija. Kitaip tariant, nei žmonių pastangos, bandant paaiškinti gamtos reiškinius, nei istoriniai įrašai, įskaitant ir Bibliją, negali mums duoti tikro teologinio pagrindo. Mes turime puikią situaciją, modernių teologų pastangomis kalbėti apie teologiją be jokių žinių apie Dievą ir Jo ryšį su Jo kūriniais. Nenuostabu, kad modernieji teologai mato Krišną ir Dzen Budizmą tarp kitų Pietietiškų tradicijų kaip galimybę integruotis į krikščionybę ar bent į krikščioniškąją etiką. Šios tradicijos neturi istorinių šaknų ir nuolat neigia bet kokį ryšį su racionaliais apmąstymais, nebent tik pabrėžiant klausinėjimą kaip tokį (Kingas. Krikščioniška teologija, 27).

Jei asmenys kartą atsisakė priimti įkvėpimą, kuris ateina iš Biblijos, jie yra paliekami tarp moralės rinkinių be jokio pagrindo. Praeitis mums parodė, kad prarasti kultūros reikšmingumą trunka ilgiau nei praeina viena karta. Kaip tada mes žinome, kad krikščionybė yra tikra? Viljamas Lainas Kreigas, knygoje „Apgalvotas tikėjimas“ pabrėžia tam tikrus aspektus. Būdami tikintieji, mes žinome, kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, ir kad evangelijos skelbiama žinia yra tikra, nes mes turime Šventosios Dvasios liudijimą. Mes skelbiame netinkintiesiems, kad visa tai yra sistemiškai suderinta. Tikėjimą padarome tikrą naudodamiesi istorijos liudijimu bei filosofiniais įrankiais. Nežiūrint to, Šventoji Dvasia suminkština širdis ir kviečia vyrus ir moteris patikėti Dievu ir Biblija.

Apie autorių
Donas Clossonas įgijo B.S. Pietų Ilinojaus universitete, M.S. įgijo Ilinojaus valstijos universitete ir M.A. Biblijos studijose Dalaso Teologinėje Seminarijoje. Jis buvo valstybinės mokyklos mokytojas ir administratorius prieš tapdamas Tyrimų Tarnystės mokslininku. Jis yra generalinis redaktorius tokių leidinių kaip: Vaikai, Klasės, Dabartinis švietimas. Jam galima parašyti šiuo adresu: dclosson@probe.org.

www.probe.org
Copyright (C) 1996-2006 Probe Ministries