Bažnyčios pradžia

Kada prasidėjo Bažnyčia? Atrodo, jog tai labai paprastas klausimas, tačiau yra daug skirtingų požiūrių.

Kai kurie žmonės mano, kad ji prasidėjo Edeno sode nuo Adomo ir Ievos. Kiti teigia, kad Bažnyčios pradžią būtų galima skelbti nuo Dievo sandoros su Abraomu. Dar kiti sako, kad Bažnyčia prasidėjo nuo Jono Krikštytojo ir ankstyvosios Kristaus tarnystės žemėje laikų. Labiausiai paplitusi nuomonė, kad Bažnyčia atsirado Sekminių dieną. Tačiau yra žmonių, kurie su tuo nesutinka teigdami, kad ji prasidėjo po Sekminių dienos per apaštalo Pauliaus tarnystę.

Tai kur gi slypi tiesa? Kas yra teisus, o kas klysta?

Biblija aiškiai atsako į klausimą, kada skelbtina Bažnyčios pradžia. Šis klausimas yra labai svarbus, nes daro įtaką kitiems tikėjimo mokymams. Antrame laiške Timotiejui 2, 15 apaštalas Paulius mums sako, kad stengtumės uoliai studijuoti Dievo Žodį, kad „pasirodyti Dievui tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, tiksliai perteikiančiu tiesos žodį“.

Taigi kartu pastudijuokime Dievo Žodį, kad galėtume atsakyti į klausimą dėl Bažnyčios pradžios. Biblija aiškiai pateikia konkrečią Bažnyčios gimimo datą – Sekminių dieną. Panagrinėkime šešias priežastis iš Biblijos, kodėl tai yra tiesa.

1. Kristaus kraujas
Pirmas požymis, nurodantis, kad Bažnyčia prasidėjo Sekminių dieną, yra Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujas, kuris buvo pralietas už krikščionių bendruomenę. Ar galėjo būti Bažnyčia iki Kristaus kraujo praliejimo? Biblija skelbia: „NE!“ Žmonės, kurie laikosi požiūrio, jog Bažnyčia prasidėjo prieš Kristui praliejant savo kraują, teigia, kad surinkimas galėjo egzistuoti prieš Kristui atliekant sutaikinimo darbą ant kryžiaus. Biblija aiškiai moko, kad tai yra neįmanoma.

Apaštalų darbų 20, 28 Paulius sako Efezo vyresniesiems, kad jie „ganytų Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju“. Graikų kalbos žodis „peripoieo“, išverstas kaip „įsigijo“ pažodžiui reiškia „įsigyti, nusipirkti“. Todėl Bažnyčia negalėjo būti nei „įsigyta“, nei „nupirkta“ kol Golgotoje nebuvo pralietas Kristaus kraujas! Kaip gi tada Bažnyčia galėjo egzistuoti prieš Kristaus kryžių? Bažnyčia taip pat vadinama „Kristaus nuotaka“. Savo krauju Kristus sumokėjo išpirką už savo nuotaką. Todėl tvirtinti, kad Bažnyčia prasidėjo prieš sumokant kraują kaip išpirką, būtų tolygu sakyti, jog Bažnyčia gali egzistuoti ir be Golgotoje atlikto atperkančio mūsų Viešpaties darbo!

2. Kristaus įžengimas į dangų
Antra priežastis tikėti, jog Bažnyčia atsirado Sekminių dieną, yra ta, jog visa tai įvyko po Viešpaties įžengimo į dangų ir atsisėdimo Tėvo dešinėje. Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Viešpaties Jėzaus mirties ir prisikėlimo Jis pakilo į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje (Apaštalų darbai 1 sk.).

Laiške efeziečiams randame du svarbius dalykus apie Kristaus įžengimą į dangų ir Bažnyčios pradžią.

Pirma, įžengęs į dangų (Laiškas efeziečiams 1, 20-23), Kristus tapo Bažnyčios Galva. Jeigu surinkimas būtų egzistavęs prieš Jo įžengimą, jis būtų buvęs kaip kūnas be galvos arba, kitaip sakant, būtų be vadovo. Tik po Viešpaties grįžimo į dangų Tėvas suteikė Jam valdžią tapti Bažnyčios vadovu.

Kitą paaiškinimą dėl Kristaus įžengimo į dangų ir Bažnyčios pradžios matome Laiške efeziečiams 4, 7-12. Tik po savo įžengimo Kristus davė žmonėms dovanų (8 eil.), kad „išlavintų šventuosius“ bei „Kristaus kūno ugdymui“ (11-12 eil.) („Kristaus kūnas“ ir Bažnyčia yra sinonimai. Žr. Laiškas efeziečiams 1, 22-23; Laiškas kolosiečiams 1, 18).

Taigi jeigu Bažnyčia būtų egzistavusi prieš Kristui įžengiant į dangų, tuomet ji nebūtų turėjusi nei Galvos nei jos veiklai reikalingų dvasinių dovanų.

Žymus teologas dr. Ch.Ryrie pateikia galutinę išvadą dėl antrosios priežasties: „Jeigu būtų įmanoma įsivaizduoti, kad Kristaus kūnas egzistavo prieš Kristaus įžengimą į dangų, tai šis kūnas būtų be dovanų ir neveiksnus. [Bažnyčios] laikotarpio išskirtinumas yra tame, jog Bažnyčia buvo pastatyta ant Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų“. 1 Bažnyčia savo egzistenciją žemėje pradėjo tik po Kristaus įžengimo į dangų.

3. Kristaus mokymas
Trečia priežastis, dėl kurios Bažnyčia prasidėjo Sekminių dieną – mūsų Viešpaties mokymas, užrašytas Evangelijoje pagal Matą 16, 18. Kristus sako savo mokiniams: „Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės”. Jeigu Kristus būtų pasakęs: „Ant šios uolos Aš statau savo bažnyčią”, tuomet mūsų diskusija būtų baigta ir požiūris liktų neįrodytas. Tai reikštų, kad Bažnyčia jau egzistavo dar Kristaus gyvenimo žemėje laikais. Tačiau Jis pasakė: „Aš pastatysiu savo bažnyčią”, nurodydamas į ateities įvykį. Graikų kalbos tekstas įrodo, kad šis vertimas yra tikslus.

Kai kas mano, jog Kristaus teiginys Evangelijoje pagal Matą 16, 18 reiškia, kad Jis turėjo pastatyti savo Bažnyčią tarnystės žemėje metu. Pasak jų, sakyti, kad Bažnyčia prasidėjo Sekminių dieną, reiškia sakyti, kad ji prasidėjo nuo Šventosios Dvasios, o ne nuo Kristaus. Tačiau toks požiūris sumenkina kitus Kristaus darbus, daromus jau po Jo įžengimo į dangų. Pavyzdžiui, kaip tada dėl Kristaus pažado: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu” (Laiškas hebrajams 13, 5) ir „Štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Evangelija pagal Matą 28, 20)? Ar Kristus dabar turi būti šalia mūsų savo kūne, kad šie pažadai galėtų išpildyti? Aišku, kad ne. Šiuos pažadus Jis vykdo per nuolatinį savo Šventosios Dvasios buvimą tikinčiajame.

Dar vienas pavyzdys yra Apaštalų darbų 1, 2, kai po savo įžengimo į dangų Jėzus „per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų“. Kas davė apaštalams įsakymus? Kristus davė įsakymus per Šventąją Dvasią. Kaip Kristus pradėjo savo Bažnyčia ir kaip Jis ją šiandien stato? Tokiu pačiu būdu kaip ir įvykdo savo pažadus, kad „niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“, taip davė įsakymus apaštalams – per savo Šventąją Dvasią, trečiąjį Dievo Trejybės asmenį.

Grįždami prie Laiško efeziečiams 4, 11-12, matome, jog šiandien Bažnyčia yra statoma per žmones, kurie per Šventąją Dvasią gavo dovanas šiam darbui atlikti. Prisiminkime, kad būtent Kristus „davė žmonėms dovanų“ (Laiškas efeziečiams 4, 8). Koks buvo šių dovanų tikslas? „Kristaus kūno ugdymui” (Laiškas efeziečiams 4, 12). Graikų kalbos žodis „oikodome“, išverstas kaip „ugdyti“, pažodžiui reiškia „statybų procesą arba statymą“. Kristus „stato“ savo Bažnyčią per žmones, kuriems Jis davė dovanų per savo Šventąją Dvasią. Taigi šios dovanos buvo duotos tik po Kristaus įžengimo į dangų (Laiškas efeziečiams 4, 8).

Remiantis Kristaus žodžiais Evangelijoje pagal Matą 16, 18, galime teigti, kad tuo metu dar nebuvo Bažnyčios, nes Jis kalbėjo apie ateitį. Tuomet kada tai įvyko? Kaip jau aptarėme, tai įvyko po to, kai Kristus savo krauju sumokėjo ant kryžiaus išpirkos kainą, kad įsigytų Bažnyčią. Vėliau Jis buvo paimtas į dangų, atsisėdo Tėvo dešinėje, gavo visą valdžią Bažnyčiai, atsiuntė Savo Dvasią ir suteikė savo žmonėms dovanų. Tai įvyko Sekminių dieną. Ne Šv. Dvasiai, ir ne apdovanotiems bei Kristaus naudojamiems žmonėms atitenka garbė. Visa garbė atitenka Bažnyčios Galvai – Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris vadovauja, veda, nukreipia ir įgalina Bažnyčią veikti. Tai Jo darbas per mus.

4. Žodžių „Bažnyčia” ir „Kūnas” vartojimas Biblijoje
Ketvirta mūsų nagrinėjama Bažnyčios pradžios Sekminių dieną priežastis yra žodžių „bažnyčia” ir „kūnas” vartojimas Naujajame Testamente. Prieš Sekminių dieną žodžiai „bažnyčia” ir „kūnas” niekada nebuvo vartojami, norint apibūdinti konkretaus tikinčiųjų Jėzumi Kristumi grupės susirinkimo.*** Žodis „bažnyčia” yra graikų kalbos žodis „ekklesia”. Mes jau matėme, kad Evangelijoje pagal Matą 16, 18 jis yra panaudotas būsimajame laike. Taip pat jis yra pavartotas Evangelijoje pagal Matą 18, 17, kur Kristus moko apie Bažnyčios drausmę. Evangelijoje pagal Matą 18, 17 Kristus duoda savo mokiniams nurodymus dėl Bažnyčios drausmės. Evangelijoje pagal Matą 16, 18 Kristus kalba apie ateities įvykį. Akivaizdu, kad Evangelijoje pagal Matą 18, 17 Kristus nesikreipia į konkretų tikinčiųjų kūną ir neduoda nurodymų bažnyčiai, kuri dar tik gims vėliau, Sekminių dieną. Išskyrus šias dvi vietas Evangelijoje pagal Matą, šis žodis iki Sekminių dienos niekur nėra pavartotas apibūdinti egzistuojančią tikinčiųjų grupę.

Tačiau po Sekminių dienos graikų žodis „ekklesia” Naujajame testamente yra pavartotas 112 kartų ir daugeliu atvejų apibūdina konkrečioje vietovėje egzistuojančią krikščionių bendruomenę. Jeigu Bažnyčia būtų egzistavusi iki Sekminių dienos, nejaugi tuomet Biblijoje kur nors nebūtų pavartotas žodis „ekklesia”, nurodantis į jau egzistuojančią konkrečią krikščionių bendruomenę? Labai svarų argumentą galima rasti Evangelijoje pagal Luką bei Apaštalų darbų knygoje. Aprašydamas Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą Lukas evangelijoje nė karto nevartoja žodžio „bažnyčia”. Tačiau po Sekminių Apaštalų darbų knygoje šį žodį jis pavartoja 22 kartus. Apaštalų Darbų knygoje jis skirtingai vadina tikinčiuosius, kurie susirinkdavo prieš ir po Sekminių dienos. Atkreipkite dėmesį, kad Apaštalų darbuose, Lukas Kristaus mokinių susitikimą prieš Sekminių dieną vadina „susirinkimu“ (Apaštalų darbai 1, 4), bet nevadina jų „ekklesia” – bažnyčia. Šis žodis, pavartotas Apaštalų darbuose 1, 4 graikų kalboje yra „sunalizo” ir reiškia „susirinkti kartu, susitikti“. Apaštalų darbų 1, 15 Petras nestovi bažnyčioje „ekklesia“, o tarp susirinkusių „brolių“. Atminkite, jog kartu su Petru buvo 120 tikinčiųjų Jėzumi Kristumi. Lukui būtų buvę lengviau parašyti „ekklesia”, tačiau Šv. Dvasia jį vedė užrašyti „tarp brolių”.

Žodis „ekklesia“ pirmą kartą po Sekminių (Apaštalų darbai 2, 47) yra paminėtas apibūdinti tikinčiųjų grupę. Šis faktas leidžia dr. M.Eriksonui, žymiam teologui ir „Krikščionių teologijos” autoriui, daryti išvadą, kad „labai svarbus yra faktas, jog savo evangelijoje Lukas nė karto nevartoja žodžio „ekklesia”, tačiau Apaštalų darbuose tai daro dvidešimt keturis kartus. Matyt, jis negalvojo, kad Bažnyčia egzistavo iki laikotarpio, aprašyto Apaštalų darbuose… Darome išvadą, jog Bažnyčia atsirado Sekminių dieną”. 2

5. Naujoji Sandora
Penktoji priežastis, nurodanti į Bažnyčios pradžią Sekminių dieną, yra Naujoji sandora. Kristus tapo „pavaldus įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje” (Laiškas galatams 4, 4-5). Kristus pasakė: „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti” (Evangelija pagal Matą 5, 17). Mūsų Viešpats gimė ir gyveno būdamas pavaldus Mozės įstatymui, kad galėtų tobulai įvykdyti visus jo reikalavimus ir teisėtai prisiimti bausmę už mūsų visų padarytas nuodėmes.

Laiške hebrajams labai aiškiai parodytas skirtumas tarp Senosios ir Naujosios sandoros. Čia taip pat aiškiai nurodoma Naujosios sandoros pradžia. Laiške hebrajams 9, 15-17 rašoma, kad „Naujosios Sandoros tarpininkas” pirma turėjo mirti, nes „kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį” (16 eil.). O tai reiškia, kad Naujoji Sandora prasidėjo tik po Kristaus mirties, kuomet buvo pralietas Naujosios Sandoros kraujas už daugelį nuodėmėms atleisti (Evangelija pagal Matą 26, 27-28).

Jeigu tikėti, kad Bažnyčia atsirado Kristaus tarnystės žemėje laikais, tuomet iškyla keletas klausimų. Pirmas, ar mes tuo teigiame, jog Bažnyčia prasidėjo Senosios Sandoros laikais? Antras, ar nėra prasmės tikėti, kad Bažnyčia prasidėjo naujojoje eroje, malonės epochoje?

6. Krikštas Šventąja Dvasia
Šeštasis argumentas, bylojantis, kad Bažnyčia prasidėjo Sekminių dieną, yra stipriausias iš visų. Kas tiki, kad Bažnyčia atsirado prieš Sekminių dieną, moko, jog krikščionių bendruomenė gali egzistuoti ir be krikšto Dvasios, kuria Kristus pakrikštija tikintįjį išgelbėjimo akimirką. Evangelijoje pagal Joną 14, 20 Kristus sako savo mokiniams: „Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse“. „Aš jumyse“ nurodo į tai, kad Šventoji Dvasia apsigyvena tikinčiajame, o „jūs manyje“ – į krikštą Dvasia. Kristus krikštija tikintįjį Šv. Dvasia į savo kūną. Abu šie veiksmai vyksta išgelbėjimo metu. Krikštas Dvasia yra atsakymas į Viešpaties maldą: „Kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse.” (Evangelija pagal Joną 17, 21). Iki šio momento Jono 17 skyriuje, prieš pat Kristaus mirtį Golgotoje, mokiniai dar nebuvo „viena”!

Pirmame laiške Korintiečiams 12, 13 rašoma: „Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną…ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“. Atkreipkite dėmesį į labai aiškų mokymą, kad per krikštą Dvasia mes tampome „vienu kūnu“. Paulius rašo Korinto tikintiesiems apie 55 m. po Kr., praėjus apie 20 metų po Sekminių dienos. Krikštas Dvasia yra Kristaus pažadas Jo mokiniams (Apaštalų darbai 1, 5), kurį Jis išpildė po savo įžengimo į dangų Sekminių dieną (Apaštalų darbai 2, 33). Taip pat šis pažadas yra skirtas kiekvienam tikinčiajam Jėzumi Kristumi šiandien. Štai kodėl Paulius rašo Galatijos bažnyčioms: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!” (Laiškas galatams 3, 27-28). Koks krikštas padarė juos viena? Kas patalpino tikintįjį į Kristų? Ar vandens krikštas? Ne, tai buvo Kristaus darbas, kai Jis krikštija tikintįjį Šventąja Dvasia į savo kūną.

Galiausiai, apžvelkime Pauliaus mokymą Laiške efeziečiams 5, 30-32. Paulius moko apie kūno narių vienybę Kristuje. „Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų”. Mes esame viena tarpusavyje ir viena Viešpatyje. Iš tiesų „tai didelė paslaptis, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią.“ Iš kur tikintysis gavo teisę tapti „Jo kūno nariais, iš Jo kūno ir kaulų”? Atsakymas yra Laiške efeziečiams 2, 15-16: „kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką… Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių.” Taigi pirmiausia turėjo būti atliktas darbas ant kryžiaus ir tik po to – vienybė. Prieš pasiekiant vienybę, turėjo būti įvykdytas Tėvo pažadas, o pažadas negalėjo būti įvykdytas prieš Kristaus įžengimą į dangų. Sekminių diena yra Kristaus ant kryžiaus atlikto darbo ir Jo įžengimo į dangų bei atsisėdimo Tėvo dešinėje, rezultatas. Per krikštą Šventąja Dvasia, Viešpats pagimdė savo Bažnyčią, padarydamas ją viena su Tėvu, su Savimi ir kiekvieną tikintįjį suvienydamas su kitais krikščionimis per tai, ką mes vadiname krikštu, Dvasia.

Dr. Ch.Ryrie rašo: „Kitaip sakant, Sekminių dieną žmonės pirmą kartą tapo Kristaus kūno dalimi. Atsižvelgiant į tai, jog Bažnyčia yra Kristaus kūnas (Laiškas kolosiečiams 1, 18), ji negalėjo prasidėti prieš Sekminių dieną. Taigi Sekminių diena yra Bažnyčios pradžia”. 3 Kas moko, kad Bažnyčia atsirado prieš Sekminių dieną, nesupranta kokį didį darbą atliko Kristus, kad Kristaus kūne būtų „Dvasios vienybė” (Laiškas efeziečiams 4, 3).

Baigiamosios mintys
Vienas iš naudojamų argumentų paremti požiūriui, kad Bažnyčia atsirado prieš Sekminių dieną, yra nuoroda iš Apaštalų darbų 2, 41: „…ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų”. Šio požiūrio šalininkai teigia, jog tai yra įrodymas, nes kaip galima kažką pridėti prie tai, ko nėra? Žvelgiant iš jų pusės, atrodo, kad tai nebloga mintis. Tačiau, remiantis Biblija, šį argumentą galima nesunkiai atremti.

Visų pirma, Bažnyčia nebuvo formuojama ir nesivystė tam tikrą laikotarpį. Ji gimė akimirksniu. Dr. Tysonas apie Bažnyčią rašo: “Ji nebuvo ,suformuota’, ji ,gimė’. Bažnyčios gimimas yra užrašytas Apaštalų darbų 2, 2-4. Čia mes skaitome apie „smarkų ūžesį” ir „ugnies liežuvius” (2-3 eil.), o 4 eilutėje „visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios”. Tai buvo momentas, kai jie buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia, akimirka, kai mokiniai tapo „vienu kūnu”. Tai buvo Naujojo Testamento Bažnyčios gimimas, pradžia. Žinodami, jog Bažnyčia gimė Apaštalų darbų 2, 4, akivaizdu, kad Apaštalų darbų 2, 41 ji jau buvo. Todėl „prisijungė” prie Bažnyčios tą pačią dieną, kai ji jau buvo gimus“.

Požiūris, kad Bažnyčia gimė Sekminių dieną nėra spėjimas, teorija, ar samprotavimas. Jis pagrįstas aiškiu Biblijos mokymu. Norėčiau, kad kitaip manantys pagalvotų, ar Bažnyčia galėjo egzistuoti prieš tai, kai mūsų Gelbėtojas savo krauju įsigijo teisę būti Bažnyčios Galva ir sudarė Naująją Sandorą? Ar galėjo būti Bažnyčia prieš Kristaus įžengimą ir prieš Jam tampant Bažnyčios vadovu? Ar galėjo būti Bažnyčia prieš Kristui gavus „Šventosios Dvasios pažadą iš Tėvo” (Apaštalų darbų 2, 33) ir tikinčiųjų krikštą Dvasia į vieną kūną? Net jeigu kažkas ir nesutinka, kad Bažnyčia gimė Sekminių dieną, reikia pripažinti, jog šis požiūris yra paremtas tvirtais bibliniais įrodymais.

Šlovė Viešpačiui už Jo Bažnyčią bei privilegiją būti „Jo kūne”. Suprasdami, kaip brangiai Jam tai kainavo, mes amžinai garbinsim Dievo Avinėlį, kuris yra to vertas. Tai suteikia viltį, belaukiant „šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios” (Laiškas hebrajams 12, 23), kai Viešpats su savo Nuotaka karaliaus per amžius, nes ją nupirko savo krauju. „Ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”.

Paaiškinimai
*** Apaštalų darbų 7, 38 Steponas vartoja žodį „ekklesia” kai kalbėjo apie Mozės laikais keliavusius izraelitus. Dr. M.Eriksonas rašo: „Apašatų darbuose 7, 37 jis naudoja žodį „ekklesia” kalbėdamas apie izraelitus dykumoje. Galimas atvejis, kad šis žodis panaudotas ne specialiąja, o plačiąja prasme.” Štai kaip Vine’s Biblijos žodžių žodyne aiškinamas žodis „ekklesia”: „Graikai šį žodį vartojo apibūdinant politinį žmonių „susirinkimą”, pvz.: Apaštalų darbų 19, 39. Septuagintoje [Senojo Testamento vertime į graikų kalbą] jis yra naudojamas apibūdinti izraelitų „susirinkimą”, kuris būdavo sušaukiamas tam tikram tikslui, arba visos tautos atstovų „susirinkimui”. Apaštalų darbų 7, 38 jis yra pavartotas kalbant apie Izraelį; Apaštalų darbų 19, 32. 40 – kalbant apie triukšmingą Efezo miesto piliečių susirinkimą miesto teatre. Mes darome išvadą, jog nežiūrint į tai, kad Steponas žmonių grupę vadina žodžiu „ekklesia” iki Sekminių dienos, jis vartoja jį taip, kaip tai darydavo graikai. Apaštalų darbų 7, 38 šis žodis yra vartojamas kalbant apie „sueigą” arba „susirinkimą”, o ne apie Naujojo Testamento [Dievo] pašauktų tikinčiųjų kūną”.

1. Willmington’s Guide to the Bible, page 693
2. Christian Theology, page 1058
3. Dispensationalism, page 126
4. Lectures in Systematic Theology, page 414
5. Christian Theology, page 1058
6. Vine’s Expository Dictianary of Biblical Words