Kuo religija skiriasi nuo Evangelijos

Pateikiame palyginimą tarp religijos ir Evangelijos, kuris buvo sudarytas iš Timo Kellerio pamokslų. Timui puikiai sekasi tirti žmonių širdis ir matyti, kaip lengvai mes pradedame priklausyti patys nuo savęs. Biblija sako, kad tikroji vergystė tai pasitikėti savimi. Todėl siūlau atidžiai perskaityti šį tekstą. Tai tau išeis į naudą.

Religija: Aš paklūstu, todėl esu priimtas.
Evangelija: Aš esu priimtas, todėl paklūstu.
Religija: Mano motyvacija paremta baime ir nesaugumu.
Evangelija: Mano motyvacija paremta dėkingu džiaugsmu.
Religija: Aš paklūstu Dievui, kad ką nors iš Jo gaučiau.
Evangelija: Aš paklūstu Dievui, kad artėčiau prie Jo, tam, kad Juo mėgaučiuosi ir panašėčiau į Jį.
Religija: Kai mano gyvenimo aplinkybės man nepatinka, aš pykstu ant Dievo arba savęs, nes kaip Jobo draugai tikiu, kad kiekvienas, kuris yra geras nusipelno patogaus gyvenimo.
Evangelija: Kai mano gyvenimo aplinkybės man nepatinka, aš kovoju, bet aš žinau, kad visą man skirtą bausmę prisiėmė Jėzus ir nors Jis gali leisti, kad sunkumai mane ugdytų, visų išbandymų metu Jis rodys savo tėvišką meilę.
Religija: Kai mane kritikuoja aš įnirštu arba jaučiuosi tarsi mane siektų sunaikinti, todėl, kad aš privalau galvoti, kad aš esu „geras žmogus“. Bet kokios grėsmės tokiam mano įvaizdžiui turi būti sunaikintos bet kokia kaina.
Evangelija: Man sunku, kai mane kritikuoja, bet man nėra būtina save laikyti „geru žmogumi“. Mano tapatybė neparemta tuo, kaip man sekasi, bet ji paremta Dievo meile man Kristuje. Aš galiu priimti kritiką.
Religija: Mano maldos gyvenimą dažniausiai sudaro prašymai ir maldos tampa karštesnės, kai man tikrai sunku. Mano pagrindinis maldos tikslas yra kontroliuoti aplinką.
Evangelija: Mano maldos gyvenimas dažniausiai susideda iš šlovinimo ir garbinimo. Mano pagrindinis tikslas yra bendravimas su Dievu.
Religija: Mano savivaizdis svyruoja tarp dviejų polių. Jei ir kai gyvenu pagal savo standartus, jaučiuosi patenkintas, bet tuo pačiu metu esu linkęs pasididžiuoti ir esu nejautrus žmonėms, kurie klysta. Jei ir kai aš pats negyvenu pagal standartus, jaučiuosi nesaugus ir neatitinkantis reikalavimų. Būnu nepatenkintas. Jaučiuosi kaip nevykėlis.
Evangelija: Mano savivaizdis nėra paremtas požiūriu į save pagal tai, kaip man sekasi moralės sferoje. Kristuje aš esu tuo pačiu metu ir nuodėmingas ir priimtas. Aš esu toks blogas, kad jam reikėjo už mane mirti ir toks mylimas, kad Jis noriai mirė už mane. Tai veda mane į vis gilesnį nuolankumą ir tuo pačiu metu – pasitikėjimą. Ne į išdidumą ir ne į verkšlenimą.
Religija: Mano tapatybė ir savivertė labiausiai remiasi mano sunkiu darbu. Arba koks aš esu moralus, todėl aš privalau iš aukšto žiūrėti į tuos, kuriuos laikau tinginiais ar amoraliais. Aš niekinu ir jaučiuosi pranašesnis už tuos „kitus“.
Evangelija: Mano tapatybė ir savivertė remiasi tuo, kuris mirė dėl savo priešų, kuris buvo išmestas iš miesto dėl manęs. Aš esu išgelbėtas vien tik iš malonės. Todėl aš negaliu žiūrėti iš aukšto į tuos, kurie tiki ar ką nors daro kitaip nei aš. Tik iš malonės esu kas esu. Aš neturiu vidinio poreikio laimėti diskusijas.
Religija: Kadangi aš tikiu jog esu priimtas dėl savo aukštos kilmės ar dėl savo darbų, tai mano širdį traukia prie stabų. Prie mano talentų, moralinių įsitikinimų, asmeninės disciplinos, socialinio statuso ir pan. Aš privalau visa tai turėti, nes į juos aš sudedu visą viltį, prasmę, laimę, saugumą, reikšmingumą, tam, kad galėčiau pasakyti, jog tikiu Dievu.
Evangelija: Aš turiu daug gerų dalykų – šeimą, darbą, dvasines praktikas ir pan. Bet nei vienas iš šių gerų dalykų nėra man pagrindinis. Nei vienas šių dalykų nėra man gyvybiškai būtinas, todėl jei šiuos dalykus prarasčiau jaučiau mačiau nerimo, kartėlio ir nusivylimo.

Iš anglų kalbos vertė: Aurimas Gudas.