Martynas Liuteris Malda Jėzaus vardu

Pamokslas, sakytas 1531 m.

„Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Aš jums kalbėjau palyginimais, bet ateina valanda, kada nebekalbėsiu jums palyginimais, bet atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Tą dieną jūs prašysite mano vardu ir Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus – juk pats Tėvas jus myli, nes jūs pamilote ir įtikėjote, kad Aš esu iš Dievo atėjęs. Išėjau iš Tėvo ir atėjau į šį pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir einu pas Tėvą. Mokiniai tarė: „Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar suprantame, kad Tu viską žinai ir nereikia, kad kas Tave klausinėtų. Todėl tikime, kad Tu esi išėjęs iš Dievo.“ (Jono 16:23-30)

Malda yra sunkiausias krikščionio darbas. Ši Evangelijos vieta susideda iš dviejų dalių: pirmoje Jėzus kalba apie maldą, o antroje mokiniai giriasi, jog jie dabar aiškiai supranta viską, apie ką Jis kalbėjo. „Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų“ (Jono 16:29). Toks jų pastebėjimas iš tiesų yra kvailas; tarsi jie jau būtų supratę, ką Mokytojas norėjo pasakyti! Prieš tai Jėzus kalbėjo jiems apie visus persekiojimus ir kitus sunkumus, kuriuos jie turės patirti ir tuo pačiu paskelbė, kad Tėvas atsiųs Guodėją, Šventąją Dvasią. Nors Jėzus ten ir nekalbėjo apie maldą, aš dabar noriu būtent į ją nukreipti mūsų dėmesį. Dažnai mes girdime, kad melstis yra būtina; dažnai esame mokomi, kaip turime melstis. Taigi, visi žinome, kad uoli malda yra pats svarbiausias krikščionio darbas. Vis dėlto aš manau, kad apie ją reikia vėl ir vėl priminti, nes ji yra ne tik svarbiausias, bet ir sunkiausias krikščionio darbas. Mes nuolat kalbame apie tai, kaip reikia tikėti, taip pat daug mokytojų labai iškalbingai pasakoja apie savo tikėjimą. Tačiau ar žmogus turi tokį tikėjimą, apie kurį taip nuostabiai kalba, bus matyti savo metu. Apie maldą taip pat galima kalbėti labai daug ir nėra labai sunku suprasti, kaip reikia melstis, tačiau pereiti prie darbų ir pradėti melstis nėra taip lengva. Ne vienas tikrai maldingas žmogus yra pasakęs, kad joks darbas savo sunkumu neprilygsta maldai. Galbūt jie turėjo galvoje tas viešas vienuolių ir kunigų maldas, kurios yra ne tik varginančios, bet ir klaidingos. Kaip ten bebūtų, sutelkti visą savo širdį maldai iš tiesų yra labai sunku.

Malda turi remtis į Dievo paliepimą ir pažadą. Dievo žodis, o ne mūsų pačių vertė suteikia mums teisę melstis. Ką tik mūsų skaitytoje Šv. Rašto vietoje Kristus trumpai moko apie tai, kaip ir su kokia širdies nuostata reikia melstis. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis duos jums“, „Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“. Toliau Jis sako: „Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus, juk pats Tėvas myli jus“. Štai čia turime svarbiausius maldos dalykus. Pirmiausia reikalingas Dievo pažadas. Niekas, vedamas savo pačio vertės ar dievotumo, negali ateiti pas Dievą. Tarp vienuolių buvo labai įprasta remtis savo verte ar nuopelnais ir, sekdami jų pavyzdžiu, mes darėme tą patį. Tokia malda atrodė mums gera ir ją mes vadinome „proto pakilimu pas Dievą“. Tačiau toks maldos apibrėžimas yra blogas ir kurie taip galvojo, mažai meldėsi. Pirmiausia maldai yra reikalingas Dievo pažadas kaip pamatas ir Jo paliepimas melstis. Mes skaitėme: „Prašykite ir gausite“. Pažadas sako: „Tai, ko prašote, gausite“ ir paliepimas sako „Prašykite“. Šiuos dalykus turime žinoti, nes kitaip neatskirsime tikros maldos nuo netikros. Be to, visada prisiminkime vieną taisyklę: jei meldžiamės, pamirškime save ir visiškai atsiduokime Dievo valiai. Tai padės mums išvengti tos ydingos praktikos, kuri yra tokia populiari tarp mūsų, t.y. žmonės nori patirti, kad Dievas juos išklauso dėl jų vertės. Nugalėti polinkį susitelkti į savo vertę ir dievotumą kainuos nemažai pastangų. Ši kova pasireikš nesibaigiančiais atodūsiais. Melsdamasis aš noriu nukreipti savo tikėjimą tik į pažadą, o ne pasitikėti tobulu savo nuodėmių išpažinimu, atgaila ir dar kažkuo. Tikinčiojo malda neturi remtis į jo pačio dievotumą, uolumą ar maldingumą. Vis dėlto ši dėmė ir nedorumas vėl ir vėl iškyla, ir jie daro tik žalą maldai. Kaip gali prislėgtas sunkumų žmogus melstis, jei jis galvoja, kad pas Dievą gali ateiti tik tas, kuris yra šventas ir nesuteptas? Aišku, kad tokios mintys neleis jam melstis. Taigi, jis turi išmokti melstis netgi apsuptas savo nuodėmių, peržengti visus jį laikančius pančius ir sakyti Dievui: „Ne mano dievotumas ir ne mano šventumas suteikia man teisę melstis. Aš prašau, nes Tavo Sūnus pažadėjo: „Kas prašo, tas gauna“. Nors aš ir neturiu reikiamo dievotumo ir karštumo, aš įsikimbu į Tavo žodį“. Tai yra pirmas ir pats sunkiausias žingsnis: žmogus turi įsikibti į Dievo paliepimą, jis turi suteikti pažadui jam skirtą vietą ir tada jau niekas nesulaikys jo nuo maldos, nesvarbu, kokios didelės kliūtys beiškiltų. Tai mes pasieksime ne savo prigimtinėmis pastangomis, o tik tikėjimu, bet apie tai kalbėsime vėliau.

Tas, kuris laukia momento, kada jausis tinkamas melstis, niekada nesimels. Žmogiška prigimtis nei gali, nei nori remtis dievišku pažadu. Jei tikėjimas nori melstis, tai prigimtis sako: „Kodėl tu nori melstis būtent dabar? Tu esi nusidėjėlis, tu nevertas ateiti pas Dievą. Dabar tu nepasiruošęs maldai, tavęs laukia kiti darbai“. Taip aš laukiu valandą, paskui kitą, bet niekas nesikeičia ir aš vis dar neturiu reikiamo nusiteikimo. Galiausiai pradedu užsiimti kitais darbais ir kur lieka mano malda? Tai yra Adomo – senojo žmogaus – elgesys; tai yra mumyse besislepiantis piktavališkumas, kuris nukreipia mus nuo Dievo pažado. Tačiau mes turime ne klausyti jo, o aiškiai pasakyti jam: „Jei aš ir nesu tinkamai pasiruošęs, aš negaliu nieko pakeisti, bet aš vis tiek melsiuosi“. Ištirkite save ir pamatysite, jog niekada nesijaučiate pasiruošęs ir tinkamas melstis. Dar daugiau: tie, kurie jaučiasi tinkami melstis, yra labai arti velnio, priverčiančio juos netgi verkti iš susijaudinimo ir pasiduoti „dieviškoms“ emocijoms. Tie, kurie pasiduoda tokiai būsenai, tampa nejautrūs. Taigi, jausmas, kad esame netinkami melstis, nėra pakankamas argumentas nesimelsti. O jei laukiame, kol jausimės tinkami, darome sau dvigubą žalą; toks žmogus aiškiai parodo, kad netiki pažadu ir jam nereikia Viešpaties pagalbos. Jis yra kaip tas fariziejus (Luko 18:11). Pradėkite savo maldą nuo tokių žodžių: „Mano Tėve, aš ateinu pas Tave tikėdamas Tavo žodžiu ir Tavo pažadu, kad Tu nori išklausyti mane. Aš įsikimbu į žodį, kuris išėjo iš Tavo mylimo Sūnaus lūpų: „Iš tiesų, iš tiesų sakau, kad visko, ko prašysite Tėvo mano vardu, Jis jums duos“. Aš pakeliu savo akis į Tave ir meldžiuosi remdamsis šių žodžių verte ir galia, o ne savo dievotumu ar tinkamumu“. Jei melsitės taip, dievotumas ateis savaime, nes Dievo žodis turi savyje galią padaryti jūsų širdį dievotą ir tinkamą. Dievo žodis padeda mums susikaupti ir nesiblaškyti.

Malda Jėzaus vardu yra daugiau negu kažkokia formulė. Kristus sako, kad pažadas apie išklausymą išsipildys tik tada, kai prašysime Tėvą Jo vardu. Tėvas paliepia mums melstis ir pažada, jog būsime išklausyti, jei melsimės Jėzaus vardu. Mes negalime sakyti: „Šventoji Dvasia mane įkvėpė melstis, todėl Tėvas pažadėjo mane išklausyti“. Taip meldžiasi ir musulmonas. Jis irgi moka suformuluoti maldas. Šioje vietoje yra parašyta: „mano vardu“ ir tai padeda mums atskirti tikrą maldą nuo netikros ir netinkamos. Šiandien bažnyčioje jau tapo įprasta visas maldas baigti taip: „Per Kristų mūsų Viešpatį“. Tie, kurie sugalvojo tokį įprotį, darė gerai, tačiau laikui bėgant, žmonės pradėjo nebekreipti dėmesio į šių žodžių prasmę. Šiandien jau pasiektas toks kraštutinumas, kad maldos ir giesmės yra pardavinėjamos ir jos netgi „papuošiamos“ tais nuostabiais žodžiais: „Per Kristų, mūsų Viešpatį“. Šiandien liko tik žodžių skambesys, o prasmė ir supratimas dingo. Dar daugiau: žmonės, prisidengdami šiais žodžiais, piktnaudžiauja ir jiems atrodo, kad toks piktnaudžiavimas išgelbės juos pačius ir kitus. Prakeikta yra ta malda, kuri nežino, kas yra tikėjimas, bet vis tiek vartoja žodžius „Kristaus vardu“.

Be Kristaus nė viena malda nebus išklausyta. Čia Kristus sako mums štai ką: „Tu nesi toks, kuris galėtum pasitikėti savo dorybėmis maldoje“. Jūs nesate tas, kuris galite ateiti savo vardu ir pasakyti: „Viešpatie, Tu pažadėjai išklausyti mano maldas“. Ne, Dievas suteikė šį pažadą tik Kristui. Tik Jis gali melstis Dievui ir žinoti, jog bus išklausytas. Ir Jis sako mums: „Jūs turite prašyti pas Tėvą mano vardu“. Tik prašymai Jėzaus vardu bus išklausyti, o kiti – ne. Taigi, tik malda Kristaus vardu yra teisinga. Mes negalime melstis nei Marijos, nei Petro, nei angelų, nei vienuolių vardu. Viso pasaulio maldos turi kilti šiuo vardu ir jokiu kitu, tarsi pats Kristus melstųsi dėl visko. Jei jūs meldžiatės ne Jo vardu, jūsų maldos yra tuščios. Tik Jėzus yra dievotas, tik Jis sumokėjo išpirką už nuodėmę, tik Jis meldžiasi ir niekas daugiau. Tik Jis yra Kunigas, kuris užtaria mus ir meldžiasi už mus. Dievas užtikrina, jog gausime tai, ko prašome, jei melsimės Kristaus vardu, t.y. tikėdami Juo. Jis yra mūsų Tarpininkas ir tik per Jį mes turime atnešti savo maldas Dievui, sakydami: „Dangiškas Tėve, Tu pažadėjai mane išklausyti, jei aš ateisiu pas Tave Tavo Sūnaus vardu. Priimk mano maldą Jo vardu, nukreipk savo akis į Jį, o ne į mane. Aš nesu vertas ateiti pas Tave, bet tikiu, kad Jis yra mano Kunigas ir žinau, kad Tu išklausai Jį. Jis yra mano Atstovas prie Tavo sosto, todėl aš tikiu, kad Jo dėka būsiu išklausytas“. Taigi, visko, ko mes prašome, prašome tokiu būdu, lyg pats Kristus prašytų.

Tik per Kristų galime ateiti pas Tėvą. Tie mokytojai, kurie parašė tiek daug knygų apie meditacinį gyvenimą ir kurias aš studijavau iki išsekimo, iš tiesų yra pavojingi pamokslininkai. Jie aiškina, kaip siela turi ieškoti bendrystės su Dievu, kalba apie mistinę bendrystę ir tvirtina, kad nėra jokio tarpininko tarp Dievo ir žmonių. Iš tokio jų mokymo kyla suklupimai ir kritimai, kurie gali tapti mirtinais. Velnias visada stengiasi supančioti mus ir pats veiksmingiausias būdas, kurį jis naudoja, yra štai koks: jis lenkia mus tikėti, kad mes patinkame Dievui patys iš savęs ir mumyse nėra nieko daugiau, išskyrus tyrą dvasią. Tada mes jau negalvojame apie Kristų, apie mūsų Tarpininką, nes manome, kad patys iš savęs esame tinkami. Tiesa, kad Šv. Rašte yra daug vietų, raginančių mus kalbėti su Dievu, bet visa tai yra neatsiejama nuo Tarpininko. Taip pat yra daug Šv. Rašto vietų, kalbančių apie darbus, bet visi jie yra neatsiejami nuo tikėjimo. Kai kurie mokytojai iškelia tas Biblijos vietas, kurios ragina mus ateiti savo vardu pas Dievą (plg. Psal. 50:14; Psal. 91:15; Jer. 29:12 ir kt.), tačiau kodėl jie neklauso Šventosios Dvasios? Ji aiškiai sako, kad viskas yra neatsiejama nuo Kristaus. Dar daugiau: jei mes, pamiršę tikėjimą, darome darbus, jei, pamiršę Kristų, meldžiamės, tuomet mums nereikia ir Šventosios Dvasios pagalbos, nes patys save mokome. Todėl aiškiai supraskime štai ką: tikroji malda ne tik remiasi į pažadą, bet ir į suvokimą, kad pažadas buvo duotas per Kristų ir Kristuje. „Jei nori, kad tavo malda būtų išklausyta“ – sako Tėvas – „įsikibk į Kristų kaip į tavo Tarpininką, kitaip tu nieko negausi“. Todėl eikime pas Dievą sakydami: „Ateinu pas Tave su prašymu ne todėl, kad Tu man kažką pažadėjai, bet todėl, kad tikiu Tavo Sūnumi ir įsikimbu į Jį, ir žinau, kad dėl Jo Tu priimsi mane“. Kristus yra Tarpininkas tarp mūsų ir Dievo, ir niekas negali ateiti pas Dievą kitaip kaip tik per Jį. Visos kitos netgi pačios karščiausios maldos tik didina mūsų nuodėmes, nes jos nėra teisingos. Dėl tokių klaidingų maldų žmonių širdys tik dar labiau kietėja. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas negali ateiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ – sako Jėzus (Jono 14:6). Taigi, jei einame pas Dievą kitu keliu, rasime dangaus vartus uždarytus.

Tai yra pagrindiniai maldos dalykai. Pirmiausia mes turime prisiminti tai, ką Dievo žodis sako ir ką jis pažada, o paskui ateiti pas Dievą per Kristų, mūsų Tarpininką. „Savo vardu aš negaliu ištarti nė žodžio“ – tokia yra geros maldos taisyklė. Jei išlaikome savo mintyse šiuos du dalykus, mums nereikės rūpintis, kaip susikurti savyje tikro dievotumo būseną. Jei turime pažadą ir Kristaus vardą – to pakanka. Visus mūsų poreikius pilnai patenkins pažadas ir Kristaus vardas. Tačiau kaip gudriai velnias pavagia iš mūsų šiuos du dalykus. Jis visuomet šnibžda mums: „Tu nesi pasiruošęs“.

Tas, kuris meldžiasi, turi aiškiai žinoti, ko nori. Visko, ko mes prašome, turime trokšti visa savo širdimi, nesvarbu, ar tai būtų maistas, drabužis, namas, žmona, vaikai ar dar kažkas. Kuo labiau trokštame, tuo malda bus veiksmingesnė. Ir tokia malda nėra mechaninis murmėjimas: „Tėve mūsų, kuris esi danguje….“. Mes aiškiai turime žinoti, kad mums iš tiesų reikia to, ko prašome. Pavyzdžiui, šiomis dienomis grūdų trūkumas sukelia mumyse didelį troškimą, kad javai augtų gerai ir Dievas palaimintų mus geru derliumi. Mes aiškiai žinome, ko norime. Taigi, tikroji malda kyla iš gilaus ir gyvo širdies noro prašyti kažko pas Dievą. Tokiai maldai nereikia daug žodžių ir ja galima melstis ne tik bažnyčioje, bet ir laukuose, dirbtuvėse, virtuvėje, lovoje ir pan. Kartoju: tokiai maldai nereikia daug žodžių, tačiau ji turi būti dažna. Bet kuriuo momentu mes galime melstis: „Viešpatie, išklausyk mane ir suteik tai Kristaus vardu“. Nepamirškime, kad melstis turime dažnai, nes velnias nesnaudžia.

Tas, kuris meldžiasi, turi leisti Dievui atsakyti taip, kaip Jis nori. Dažnai matome, kaip žmonės pavargsta melstis, nes negauna to, ko prašo pas Dievą, čia ir tuoj pat. Tačiau ne mes nustatome laiką, vietą ir būdą, kaip Dievas turi atsakyti. Dievas yra didis, o mūsų protai per daug silpni, kad galėtų nuspręsti, kaip viskas turi vykti. Paulius sakė: „O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, tebūna šlovė Bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais. Amen“ (Ef. 3:20-21). Jei aš prašau pas Dievą duonos kepalo, Jis man duos daug daugiau – visą maišą grūdų. Tačiau aš turiu ne nurodinėti, kaip ir kada Jis privalo atsakyti, o pasitikėti Jo pažadu ir Kristaus vardu prašyti: „Dieve, duok man tai, ko prašau tada, kada Tau atrodo tinkama ir taip, kaip Tau atrodo tinkama. Aš atiduodu tai į Tavo rankas“. Taigi, turime melstis iš karšto troškimo, aiškiai žinodami, ko norime, ir trumpai. Tai gali tapti sveiku mūsų gyvenimo įpročiu. Pavyzdžiui, mes galime melstis: „Viešpatie, tebūna pašlovintas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė…“ giliai savo širdyje ir tai net nebus matoma išoriškai. Tai norėjo parodyti Kristus, mokydamas apie būtinybę melstis Luko 18:1-8. Taip meldžiasi dievobaimingos sielos, aišku, jos neapleidžia ir maldos balsu.

Malda turi kilti iš sunkios savo būsenos pripažinimo. Nerimas verčia mus melstis, kitaip mes visiškai apleistume maldą. Čia turime pastebėti, kad žmonių nerimas ir jų poreikiai pastūmėjo Viešpatį mokyti mus apie maldą. Evangelijoje parašyta: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite (…). Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta (…). Tai ir jūs dabar nuliūdę (…), pasaulyje jūs turėsite priespaudą…“ (Jono 16:20-22 ir 33). Trumpiau sakant, Kristus sako: „Pasaulyje jūsų nelaukia nieko gero, jūs būsite tarsi avys tarp vilkų. Kur jūs rasite paguodą? Iš kur gausite jėgų pasipriešinti visam tam? Aš jums neduosiu nei ginklų, nei pinigų, nei nepaimsiu jus iš šio pasaulio. Jūs visada turėsite kovoti su velniu ir savo kūniškumu. Kaip jūs atlaikysite visa tai? Apimti nerimo ir silpnumo jūs bėgsite melstis“. Viešpaties paliepimas „prašykite ir gausite“ yra geriausia paguoda sunkioje situacijoje. Mes esame raginami prašyti Kristaus vardu, karštai melstis ir aiškiai žinoti, ko norime, bet kažkas turi pastūmėti mus melstis. Kaip vėjas lenkia medžius, kaip vanduo suka malūną, taip aplinkui slankiojantis velnias išmoko mus melstis. Kitaip mes greitai pavargtume nuo maldos arba visai pamirštume ją.

Tik malda gali išlaisvinti iš nerimo. Malda yra geriausia išeitis ir pagalba užklupus sunkumams. Ar jūs prisimenate, kas įvyko praeitais metais Augsburge? Tai yra nuostabus pavyzdys, kaip Dievas išklauso mūsų maldas. Visi norėjo mus sunaikinti, bet mes nepakėlėme nė vieno kardo ir nebandėme kovoti. Mes tik meldėmės. Mes ramiai pasitikėjome Dievu, nors mūsų priešininkai buvo įsitikinę, kad krisime. Dievas viską sutvarkė taip, kad mūsų malda tapo tokia jėga, kuriai jie negalėjo pasipriešinti. O kas atsitiko ir su jų raštais? Visi, kurie juos skaito, turės pripažinti, kad Dievas padarė stebuklą dėl mūsų. Jei aš būčiau parašęs tokį straipsnį ir įteikęs jį imperatoriui, man būtų didelė gėda. Dievas sugriovė visas jų pastangas ir sugėdino juos. Dievo valia šventųjų maldos ir toliau bus ta siena, kuri neleis karui ir kraujo praliejimui pasiekti mūsų.

Iš tiesų sunkumai supa mus iš visų pusių. Jei jums atrodo kitaip, pažiūrėkite į veidrodį ir įsitikinkite, ar esate žmogus iš kūno ir kraujo. Tai supratę, turėsite pakankamai motyvų melstis. Jei esate tikras krikščionis, velnias, pasaulis ir visas blogis persekios jus. Be to, mes turime prisiimti ir dalį tos naštos, kuri spaudžia visą žemę ir kartu liečia ir mus. Taigi, mes turime pakankamai priežasčių melstis prieš velnią, prieš turkus, prieš popiežių ir visas kitas problemas. Jei tikintieji nesimeldžia Dievui, joks popiežius neapsaugos jų nuo visų blogybių.

Tas, kuris meldžiasi, turi tikėti, kad Dievas išklausys jį. Mes baigiame maldą žodžiu „amen“, kuris išreiškia besimeldžiančiojo tikėjimą Dievo pažadu. Apie tai aš jau kalbėjau pradžioje, t.y. kaip svarbu yra tikėti pažadu. Tikėjimas suteikia pažadui tokią jėgą, kuri pašalina abejones, ir žmogus drąsiai prašys: „Dieve, pašalink šią problemą“. Tikėjimas suteikia pažadui tokią galią, kad mirtis ir badas šalia jo yra tik kaip plunksna. Kas turi tokį tikėjimą, turi tokią jėgą, kuriai neprilygs nei turkai, nei popiežius. Kas yra visos pasaulio jėgos palyginus jas su žodžiu „amen“? Malda yra galinga jėga, dieviška galia, kurios neturi nei popiežius, nei velnias, nei turkai. Dar daugiau: visas pasaulis prieš Dievo žodį yra kaip dulkės ant svarstyklių (Izaijo 40:15). Pasaulis yra toks menkas ir jo jėga yra tokia silpna! Todėl sakykite: „Aš pasitikiu Dievo pažadu“. Ką sako šis pažadas? „Prašykite ir gausite“. Aš remiuosi šiuo žodžiu, nes Dievo žodis yra Dievo jėga (plg. Rom. 1:16), ir jis yra stipresnis už visą pasaulį, jis nugalės ir turkus, ir popiežius, ir imperatorius, net jei jie kristų iš dangaus kaip sniegas ar lietus. Visoje savo jėgoje jie yra tik dulkės. Todėl drąsiai prašykime, žinodami, kad Dievas duos tai, ko prašome. Ką darė Eliziejus apsuptas priešų (2 Kar. 6:15)? Jo tarnas sakė: „Mes pražuvome“, nes jis žiūrėjo ne į pažadą, o į geležinius šalmus. Tačiau pranašo žvilgsnis buvo nukreiptas kitur; jis neskaičiavo sirų kareivių, o žvelgė į Dievo žodį ir meldėsi, kad tarno akys būtų atvertos. Tada tas pamatė, kad ant kalno buvo pilna ugnies vežimų ir žirgų, kurie supo Eliziejų.

Praeitais metais Dievas leido mums patirti rimtus išbandymus. Jo pažadas šalia jų atrodė kaip oro burbulas ir visi galvojo, kad mes būsime sutraiškyti kaip musės. Tačiau ne; mūsų darbas įgavo dar didesnę jėgą, kai pamatėme, kaip Dievas išklausė mus. Jei mes įsikimbame į pažadą, galime sakyti: „Nei imperatorius, nei turkai nenugalės mūsų, nes pažadas turi daugiau jėgos negu jie visi kartu“.

Štai čia turime charakteristikas, kurios būtinos tikrai, turinčiai rimtą pamatą ir danguje girdimai maldai. Malda nėra nei ilgas tuščiažodžiavimas (Mato 6:7), nei išraiškingi gestai, nei tam tikros ypatingos vietos (Jono 4:21). Tikra malda kyla iš gyvo širdies troškimo, nukreipto į Tėvą per Jėzų Kristų. Mes turime su pasitikėjimu sakyti: „Aš žinau, kad Tu neapgausi manęs ir nors man atrodo, jog viskas prarasta, Tavo žodis yra tiesa ir jis toks didelis, jog nei dangus, nei žemė negali sutalpinti jo. Nesvarbu, koks stiprus pasaulis ir velnias, kokia stipri nuodėmė, Tavo žodis yra stipresnis už juos. Per jį aš tikiuosi gauti viską, ko man reikia, – ar tai būtų per žmogų, angelą ar kažką kitą“. Tokia malda yra pats svarbiausias darbas, kurį kiekvienas krikščionis gali ir turi daryti. Tai yra ir pats sunkiausias jo darbas, nes velnias daro viską, kad sutrukdytų jam. Jis labai gerai žino šią Šv. Rašto vietą ir jos pažadą. Taigi, suvokdami, kad niekas negali prilygti maldai, uoliai melskimės tiek už save, tiek už kitus. Ir pirmiausia prašykime, kad Dievas apsaugotų mus visus nuo besigiriančių savo fantazijomis, kurios neturi jokio pamato Dievo žodyje. Amen.

i M.Liuteris kalba apie mistinės teologijos atstovus
ii M.Liuteris prisimena Augsburgo susirinkimą
iii 1529-30 m. reformatoriai bijojo, kad Karolis V bandys užgesinti šį judėjimą
„La Oracion de los Cristianos en el Nombre de Jesus“
Versta iš ispanų k.