Martynas Liuteris Įsakymas skelbti Evangeliją

Pamokslas, sakytas 1525 m.

„Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį. Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas patikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kas įtikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims gyvates plikomis rankomis ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie ėjo ir visur pamokslavo, Viešpačiui drauge veikiant ir patvirtinant žodį lydinčiais stebuklais. Amen.“ (Morkaus 16:14-20)

Mes švenčiame Kristaus paėmimą į dangų, nes mūsų tikėjimo credo sako: „Jis pakilo į dangų ir atsisėdo visagalio Dievo Tėvo dešinėje ir iš ten ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų“. Jūs dažnai girdite, kaip turi būti pamokslaujama apie šį tikėjimo straipsnį: mes neturime vengti (kaip šiandien įprasta) klausyti patys apie Kristaus paėmimą į dangų ir kalbėti žmonėms apie tai. Apie šį įvykį reikia pamokslauti taip, kad jis iš tiesų atneštų naudą klausytojams. Į Kristaus paėmimą dangun neturi būti žiūrima kaip į kažką, kas buvo naudinga tik Jam pačiam. Tuomet Jis vienas, niekam nežinant, būtų paimtas ten, tačiau Kristus pakilo aukštyn visiems matant ir tuo tarsi pasakė: „Šis paėmimas vyksta ne dėl manęs, o dėl jūsų“. Todėl mes turime tikėti, kad Kristus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje dėl mūsų. Kitaip Jo paėmimas ir buvimas Tėvo dešinėje neturėtų jokios naudos mums.

Velnias taip pat žino apie šiuos Kristaus veiksmus. Jam labiau patiktų matyti Jį pragare. Šėtonas ir nedorėliai, girdėdami, kad Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje, dreba, o išgirdę, kad Jis ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, dar labiau išsigąsta. Širdis, kuri tiki, jog Kristaus paėmimas įvyko dėl mūsų, negimsta ir neauga mumyse nuo pat vaikystės. Tokią ją turi sukurti Šventoji Dvasia. Pasakyti, kad Kristus pakilo į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje dėl mūsų, nėra sunku, tačiau šie paprasti žodžiai turi didžiulę naudą. Jie reiškia, kad viskas, kas priklauso Kristui, dabar priklauso ir mums. Jei aš galėčiau suvokti tai iki galo, mirčiau iš džiaugsmo, girdėdamas, kad Kristus pakilo į dangų. Kristus dabar turi tokią pačią galią kaip ir Tėvas. Ar jums atrodo tai nereikšminga? Širdis, kuri pajėgia suvokti tai, paniekina visus žemiškus dalykus. Tokį tikėjimą privalo turėti žmogus, jei jis nori būti krikščionimi. Bet kas gali kartoti tikėjimo išpažinimus, tačiau tikėti tuo, ką jis išpažįsta, gali ne kiekvienas. „…nes ne visi turi tikėjimą.“ (2 Tes. 3:2). Ištirkite save ir pažiūrėkite, kas viešpatauja jūsų širdyje. Jei joje viešpatauja baimė, jūs neturite tikro tikėjimo, nes tikėjimas išstumia baimę.

Skelbti apie Kristaus prisikėlimą gali ir silpno tikėjimo krikščionys. „Galiausiai Jis pasirodė vienuolikai, kai jie sėdėjo prie stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį“. Mums, silpniems žmonėms, žinoti, jog tie vienuolika mokinių taip pat buvo silpni, yra didelė paguoda. Jie tiek daug kartų girdėjo apie Kristaus prisikėlimą iš lūpų tų, kurie matė tai, bet vis tiek dėl savo širdies kietumo netikėjo. Tokio „pagyrimo“ susilaukė tie vienuolika, kurie turėjo tapti pasaulio pamatu (plg. Ef. 2:20) ir jo mokytojais! Ką tuomet mes galime pasakyti apie tuos, kurie nėra kertiniai akmenys? Kristus priekaištavo mokiniams dėl netikėjimo, t.y. Jis prilygino juos pagonims ir tiesiai į akis pasakė, jog jie yra kietaširdžiai. Vis dėlto Viešpats Jėzus nepaliko jų, nors jie ir buvo verti to. Aš greičiau sutikčiau, kad mane vadintų vagimi ar paleistuviu, bet tik ne netikinčiu ar kietaširdžiu.

Visa tai buvo užrašyta mūsų paguodai, kad žinotume, jog tikėjimas nėra paprastas dalykas. Kiekvieno žmogaus prigimtis turi tokią pačią nuostatą, kokią turėjo mokiniai. Kuo daugiau jai pamokslaujama, tuo ji tampa kietesne. Žmonės pavargsta nuo pamokslų apie tikėjimą. Jie nori kitų dalykų, tuomet pasirodo tos „naujos“ dvasios, skelbiančios savo fantazijas, o ne Dievo žodį. Mūsų prigimtis greitai pavargsta nuo Dievo žodžio, jei mes neturime tikro tikėjimo. Tik tyrai širdžiai niekada neatsibosta klausyti pamokslų; ji nepavargsta, neatšąla ir nesijaučia per daug sena klausyti Dievo žodį. Apaštalų elgesyje yra tai, kas paguos mus. Jei mes matome savyje netikėjimą, kietumą ir tą „noriu, bet negaliu“, nenusivilkime. Kristus rado savo mokinius sėdinčius prie stalo, o ne skaitančius Šventuosius Raštus. Tam tikra prasme, mes visi sėdime prie stalo. Mes atiduodame daug jėgų žemiškų poreikių tenkinimui. Kristus nepasmerkė mokinių, vis dėlto barė juos dėl netikėjimo. Jis norėjo, kad jie pasikeistų. Negalvokime, kad apaštalai buvo visiškai netikintys. Jie netikėjo tik prisikėlimu, tačiau Šv. Raštas kalba apie juos taip, lyg jie užsispyrusiai priešintųsi tiesai. Taigi, tie, kurie žūsta dėl savo silpno tikėjimo, yra priskiriami prie netikinčiųjų ir mes turime sutikti su tuo. Skirtumas tarp jų yra tik tas, kad bedieviams tai visiškai nesvarbu; jie ir taip yra atsukę nugaras Dievui. O dievobaimingi žmonės jaučia sąžinės priekaištus dėl to, kad neturi tokio tikėjimo, kokį norėtų turėti. Jei jūs negalite pasiekti didesnio tikėjimo, bent jau pripažinkite Kristaus priekaištus teisingais ir neatsukite nugaros Jam, kad taip jūsų silpnas tikėjimas neužgestų visiškai. Šventosios Dvasios jėga apsireiškia silpnume ir tik jame (2 Kor. 12:9). Tikėjimas kovoja nuolatinę kovą su trimis priešais: velniu, pasauliu ir kūniškumu. Jei nėra dėl ko kovoti, tikėjimas užmiega. Taip atsitiko ir apaštalams; kol jie neturėjo kam priešintis, sėdėjo prie stalo. Tačiau vėliau, kai tik susidurė su Izraelio tautos ir Romos imperijos pasipriešinimu, jie parodė savo tikėjimo tvirtumą. Kas šiandien galėtų pavadinti Petrą netikinčiu ir kietaširdžiu? Panašiai nutinka ir mums.

Kristus priekaištavo mokiniams dėl netikėjimo Jo prisikėlimu, bet vėliau patikėjo jiems Evangelijos skelbimą ir pačią dangaus karalystę. Čia galime aiškiai pamatyti Gelbėtojo ištikimybę. Jis yra be galo geras ir kantrus netikintiems ir kietaširdžiams žmonėms, ir netgi patiki jiems savo karalystę! Visa tai buvo užrašyta, kad mes pažintume gailestingąjį Kristų. Pirmiausia Jis pašalina mūsų nuopelnus ir šlovę. Ar mokiniai kažkuo nusipelnė, kad Jis patikėtų jiems kitų gelbėjimą? Kristus nelaukė, kad jie nustotų valgyti ir atsiduotų ilgam pasninkui. Jei jie kažkuo ir „nusipelnė“ būti pamatiniais bažnyčios akmenimis, tai buvo jų netikėjimas ir kietaširdiškumas. Bet dėl to jie turėjo būti pasiųsti į pragarą. Būtent to jie buvo verti. Viešpatie, Tu duodi savo dovanas netikintiems ir kietaširdžiams žmonėms, kad niekas nesididžiuotų prieš Tave savo pačių nuopelnais.

Prisikėlusio Kristaus paliepimas skelbti Evangeliją. Kokį įsakymą Kristus davė mokiniams? Jis pasakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“, bet ar nors vienas apaštalas atėjo į Vokietiją? Apaštalų kojos neįžengė ir į daug kitų vietų. Jokūbas vyresnysis mirė pirmais savo tarnavimo metais (Apd. 12:1,2). Kur jis galėjo nueiti? Jokūbas mažasis (Alfėjo sūnus (Morkaus 3:18; Apd. 1:13)) taip pat pasiliko Jeruzalėje. Kaip tuomet Evangelija turėjo būti paskelbta visam pasauliui per apaštalus? Šiuos Viešpaties žodžius mes turime suprasti kaip kryptį, kuria pasuks Evangelija, o ne kaip tai, jog patys apaštalai paskelbs ją visam pasauliui. „Eikite“ reiškia, kad tai, ką Aš dabar pradedu, užpildys visą pasaulį nuo vieno jo krašto iki kito. Evangelija skambės visame pasaulyje ir nė vienas negalės pasiteisinti, jog negirdėjo jos. Būtent dėl to Dievas davė bažnyčiai įvairių sugebėjimų žmones. Apaštalai buvo pirmieji šioje bangoje, kuri vėliau turėjo užlieti visą žemę. Ir tai išsipildė, nors kai kurie iš jų neišėjo net iš Jeruzalės. Aš galiu sakyti: „Pasiuntinys išvyko į Leipcigą“, nors jis išėjo tik prieš kelias minutes. Jis jau yra kelyje. Panašiai Jėzus kalbėjo savo mokiniams ir kitoje vietoje: „Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.“ (Mato 10:23) Kaip Jonas Krikštytojas buvo pasiuntinys, ėjęs pirma Kristaus, taip Evangelija yra „pasiuntinys“, einantis prieš paskutinę dieną. Kristaus paliepimas „eikite“ reiškia štai ką: „Jūs pradėkite skelbti tai, kas vėliau išplis po visą pasaulį“. Pagal Gregorijų I visas pasaulis reiškia visus žmones. Panašiai Paulius sako laiške Kolosiečiams, teigdamas, kad Evangelijos žodis pasiekė visą pasaulį (Kol. 1:6; 1:23). Tačiau ar tai yra tiesa, Pauliau? Kodėl tu sakai, kad Evangelija pasiekė visą pasaulį ir jos balsas pasklido iki žemės pakraščių (Rom. 10:18)? Todėl, kad jis jau sklinda ir sklis tol, kol pasieks savo tikslą.

Kokia yra Evangelija, kuri pagal Kristaus paliepimą turi būti skelbiama kiekvienam žmogui? „Tas, kuris patikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“. Štai tokia Evangelija. Tuo Viešpats parodo, kad Mozės laikotarpis baigėsi ir mes jau neturime daugiau skelbti jo. Mes galime tik pasitelkti jį, norėdami pateikti pavyzdžius apie tai, kas yra tikėjimas ar netikėjimas. Juk ir Petro istorija yra pasakojama ne tam, kad mes elgtumės taip, kaip jis, o tam, kad būtų tikėjimo pavyzdžiu mums. Tai, ką užrašė Mozė, yra nuostabu, tačiau šiandien tai yra neteisingai aiškinama ir taikoma. Mozės įstatymo reikia mokyti taip, kad jis liūdytų Evangelijos naudai. Naujojo Testamento laiku mes turime skelbti Evangeliją. Kas yra Evangelija? Tai yra žodis, kuris atmeta visus darbus ir visus įsakymus. Ką jis liepia daryti? „Tas, kuris tikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“. Ji reikalauja iš manęs ne maldų, ne pastangų, ne darbų, o širdies pasitikėjimo Dievu. Šioje vietoje mes turime aiškiai atskirti Kristaus karalystę nuo šio pasaulio. Pasaulio valdžia buvo įsteigta ne dėl krikščionių, o dėl blogųjų, kurie kenkia visuomenei (Rom. 13:4). Krikščionys yra atsakingi tik prieš Dievą. Jėzus Kristus sėdi Tėvo dešinėje, kad dvasioje būtų mūsų Karalius ir Viešpats. Ko Jis reikalauja iš mūsų? Tik tikėti tiesa. Pasakykite man, kokiomis pastangomis jūs galite pasiekti Kristų, sėdintį Tėvo dešinėje? Ar pasninkais ir maldomis? Ne, tik per tikėjimą. Evangelijos žodžiai skamba visame pasaulyje ir per širdies tikėjimą mes gauname tai, ką jie žada. Kristaus karalystė yra dvasinė karalystė, joje viešpatauja tik tikėjimas. Aišku, mes turime ir mylėti žmones, bet tai kyla iš tikėjimo ir tai yra daugiau negu reikalauja pasaulietinė valdžia. Išdidūs išminčiai šioje vietoje pridėjo: „…kas tikės ir darys gerus darbus“. Tačiau taip negali būti. Toks Dievo žodžio aiškinimas yra labai toli nuo tiesos. Išgelbėjimas įmanomas tik per tikėjimą, be jokių darbų pagalbos. Aišku, mano darbai įrodo tikėjimą, tačiau šioje vietoje reikia būti labai atidžiam, kad neapsigaučiau pats ir neapgaučiau kitų. Darbai gali ir turi būti tik širdyje esančio tikėjimo įrodymu. Jie iš tiesų bus geri darbai tik tuomet, kai kils iš gelbstinčio tikėjimo. Pirmiausia išgelbėjimas, o paskui darbai ir ne atvirkščiai. Tas, kuris tiki, be jokių abejonių, daro gerus darbus. Žmogui, kuris tiki, jokia nuodėmė negali padaryti žalos, nes „būti išgelbėtu“ reiškia, jog viskas, kas nuodėminga, buvo praryta (1 Kor. 15:54). Aišku, tikėjimas, per kurį mes buvome išgelbėti, ne visada yra toks pats: kartais jis yra didelis, o kartais – mažas.

Toliau Kristus sako: „Kas netikės, bus pasmerktas“, t.y. jam nepadės jokie darbai. Kuo padės skaistumas ir celibatas jam, kokią naudą turės visi vienuoliški jo darbai, jei dieviškas nuosprendis skelbia: „Kas netikės, bus pasmerktas“? Tačiau toks žmogus sako: „Nejaugi aš netikiu?“. Kuo jūs tikite?

Pavyzdžiui tuo, kad Kristus prisikėlė ir buvo paimtas į dangų. Na ir kas! Tuo tiki ir velnias, bet ar jūs tikite, kad Kristus buvo paimtas į dangų dėl jūsų? Tokį tikėjimą suteikia tik Dievas. Tam, kuris turi jį, nėra jokios nuodėmės, kuri galėtų pakenkti jam. Ir šis tikėjimas yra daug galingesnis už visus gerus darbus, o ten, kur jo nėra, netgi pats tobuliausias gyvenimas yra bevertis.

Ar tikėjimą būtinai turi lydėti krikštas? Tikėjimas suteikia mums viską, ko reikia išgelbėjimui, o krikštas yra tik ženklas, per kurį mes išpažįstame, jog esame krikščionys. Todėl galime sakyti, kad per krikštą Dievas uždeda savo antspaudą ant mūsų, kad taip pasaulis matytų ir žinotų, jog mes esame Jo. Krikštas yra išorinis ženklas, kalbantis velniui apie mūsų apsisprendimą sekti Kristumi ir suteikiantis jam priežastį kovoti su mumis. Tikėjimas gelbsti ir be krikšto, tačiau Dievas įsakė krikštytis, todėl tas, kuris turi galimybę būti pakrikštytu, turi krikštytis ir džiaugtis, kad tikėjimas ir krikštas teikia išgelbėjimą. Amen.

M. Lutero „Cristo es El que Nos Da la Orden de Predicar el Evangelio“
Versta iš ispanų k.