Martynas Liuteris Tikrasis Kristaus mokinys

„Jėzus atsakė jam: „Jei kas myli mane, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė. Aš jums tai pasakiau būdamas su jumis, o Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.“ (Jono 14:23-26)

Tikrasis mokinys myli Kristų labiau už viską. Tik meilė Jam ragina jį laikytis Jo žodžio. „Kas mane myli, laikysis mano žodžio“. Taip Kristus atsakė į dievobaimingo ir gero savo mokinio Judo klausimą. Paskutinės vakarienės metu Judas paklausė: „Viešpatie, kodėl Tu apsireikši mums, o ne pasauliui?“ (Jono 14:22). Jis nesuprato tokio Kristaus nusistatymo. Tada Kristus atsakė jam: „Kas mane myli, laikosi mano žodžio“. Šie Kristaus žodžiai kartu yra ir nuosprendis: „Neįmanoma laikytis mano žodžių, jei nemyli manęs“. Dar daugiau: sentencija „Kas myli mane, mano žodžių laikosi“ brėžia aiškią liniją tarp tų, kurie sako, jog yra krikščionys ir iš tiesų tokie yra, ir tarp tų, kurie nėra tokie. Kas nemyli Kristaus, nesilaiko Jo žodžių, nors gali daug kalbėti ir rašyti apie juos; jei jis nemyli Viešpaties, bus daug dalykų, kurie nuves jį nuo Jo. Šiandien yra daug tų, kurie kalba, jog nori mokyti Kristaus žodžių ir gyventi pagal Evangeliją, tačiau tai lieka tik žodžiai. Kodėl? Todėl, kad jiems trūksta tikros meilės Viešpačiui. Kristus aiškiai sako: „Jei nori laikytis mano žodžių, turi mylėti mane“.

Tas, kuris myli Kristų, atsisako malonumų, garbės ir valdžios. Kristus neturi nei aukso, nei garbės, nei žemiškos valdžios. Kitaip Jis turėtų daug Jį mylinčiųjų. Trumpai sakant, Kristus neturi nieko, ką pasaulis vertina, todėl mylėti Kristų ir džiaugtis Juo reiškia, jog mes mirėme pasauliui. Tas, kuris myli pinigus ir garbę, gali būti Kristaus žodžių klausytojas; jis gali girtis, jog gyvena pagal Evangeliją, tačiau čia aiškiai sakoma, kad jis negali laikytis Jo žodžio. Taip pat tas, kuris trokšta valdžios, bėga paskui linksmybes ir malonumus bei visus žemiškus džiaugsmus, nemyli Kristaus. Tai, ką siūlo Kristus, yra labai menka pasaulio akyse, todėl šis nusigręžia nuo Jo ir nekenčia Jo. Būtent tai atsako į klausimą, kodėl Kristus apsireikš tik savo mokiniams, o ne pasauliui. Šis yra visiškai atsidavęs pinigams, malonumams, žemiškiems džiaugsmams. Jeigu jis nemato turtų, garbės ir malonumo, jam tai neturi jokios vertės. Todėl Kristus sakė: „Aš esu nematomas pasauliui ir ši padėtis nepasikeis, bet jūs priimsite ir mylėsite mane; jūs išgirsite mane, kai aš kalbėsiu apie kryžių ir kentėjimus. Jūs sugebėsite saugoti mano žodžius, įsikibti į juos ir atsižadėti visko“. Kita vertus, ką galima atimti iš tų žmonių, kuriuose šėtonas, pasaulis ir kūniškumas neturi jokios vietos? Jei jiems nerūpi šio pasaulio tuštybės, jo pagundymai neturi jokios galios. Garbė, valdžia, malonumai – visa tai nerūpi jiems, todėl jie gali pasilikti Kristaus žodyje. Kodėl žmonės atsitraukia nuo Jo žodžio? Todėl, kad nenori atsisakyti turtų ir garbės.

Tas, kuris myli Kristų, neieško savo šventumo ir išminties. Pasaulio gundymas yra dar stipresnis, kai jis siūlo didelę išmintį, išsilaisvinimą ir maldingumą. Daug žmonių garbina šiuos stabus. Tačiau tikrasis Dievas nėra patenkintas tol, kol „neiškrato“ mūsų pačių išminties. Ankstesniais laikais buvo daug pagonių, kurie atsisakydavo aukso ir aukštų pareigų bei disciplinuodavo savo kūną sunkiu darbu, tačiau nė viename amžiuje mes nesurasime tokio, kuris nenorėtų būti pagirtas už savo gerumą, išmintingumą ar išsilavinimą. Jokiais logiškais argumentais neįmanoma atmesti moralės ir išminties. Žmonės, kurie ieško jų, labiau myli save negu Kristų. Viešpats sako: „Tas, kuris nori būti mano mokiniu, turi labiau mylėti mane už išmintį ir moralę. Kitaip jis paniekins mano vardą dėl jų.“ „Jei taip, tuomet tegul pats velnias myli Kristų“ – pasakys įsiutę savo dorybių mylėtojai. Tačiau tikėjimas, Evangelija ir Dvasia negali būti ten, kur nėra džiaugiamasi Viešpačiu.

Jono 14:23-26 svarbiausias žodis yra „mane“. „Jei kas mane myli…“ Žodis „mylėti“ skamba kiekvienose lūpose, bet „mylėti mane“ yra retai sutinkamas augalas. Kristus per daug reikalauja ir Jo veidas yra per daug šaltas. Pasaulio veidas yra daug šiltesnis ir patrauklesnis, nes velnias gali apsimesti šviesos angelu (2 Kor. 11:14). Todėl Kristus sakė Judui: „Aš neapsireiškiu pasauliui, nes jis nenori nei matyti, nei girdėti manęs“. Noras pažinti Kristų nėra tas augalas, kuris natūraliai auga kūniškos širdies lauke. Jį turi pasėti Šventoji Dvasia.

Tikra mokinystė yra neatskiriama nuo Kristaus žodžių. Jokia žmogiška doktrina negali nukreipti mūsų nuo jų. „Tas, kuris mane myli, laikysis mano žodžių“. „Mano žodžių“ atmeta visus kitus žodžius ir doktrinas, kurie nėra Jo. Visos žmogiškos doktrinos ir žodžiai yra maloniai priimami ir suprantami pasaulyje. Ar pastebėjote, kaip bet kokia žmogiška doktrina sulaukia didelio klausytojų dėmesio? Roma gali didžiuotis ne vienu tokiu mokytoju, tačiau vienintelis žodis, turintis vertę, yra tas, kuris ateina iš Kristaus lūpų. Popiežininkams ypač patinka šie Kristaus žodžiai: „Guodėjas – Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs – mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.“ (Jono 14:26). Remdamiesi jais, jie tvirtina, kad Kristus nemokė visko; kai kuriuos dalykus Jis paliko Šventajai Dvasiai, kuri turėjo tapti apaštalų Mokytoja, todėl vėliau jie įtvirtino daug dalykų, apie kuriuos pats Viešpats nekalbėjo. Tačiau Kristus aiškiai pasakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio…“ ir šis žodis taip pat apima apaštalų paskelbtą doktriną. Toks popiežininkų aiškinimas turi savyje pavojingus nuodus. Jei Kristus ir apaštalai nemokė visko, tuomet dar turi būti kažkas daugiau ir būtina ieškoti to. Kas tai galėtų būti? Mums tuoj pat bus pasakyta: „Skaityk popiežių dekretus ir įsakymus“. O skaitant juos, nukrypstama į tokias apgaules, kad Kristaus ir Jo apaštalų žodžiams jau neteikiama jokia reikšmė. Būtent to velnias ir siekia. Su šia apgaule mes turime kovoti anksčiau pasakytais Kristaus žodžiais. Pasilikime viskame, ko mokė Kristus ir apaštalai, ir neleiskime, kad žmonės mokytų mus kažko daugiau.

Kristaus žodžiai yra aukščiau už Mozės žodžius ir visas žmogiškas tradicijas. Kristus iškelia savo žodžius aukščiau už Mozės. Jis sako „mano žodžių“, Jis nekartoja Mozės ar pranašų, bet atneša kažką aukštesnio. Ką gali paskelbti popiežiai ir vyskupai, kas prilygtų Mozės žodžiams? Pažiūrėkime į Apaštalų Susirinkimą ir kitas krikščioniškas tarybas; ar kada nors jie įtvirtino tokius nuostabius įstatymus kaip Mozė? Ar Mozės nustatytos apeigos nėra tūkstantį kartų gražesnės už tas, kurias sugalvojo popiežius? Pažiūrėkime į Mozės paskelbtą moralinį įstatymą – Dekalogą. Vienas jo įsakymas skelbia: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Ar yra kitas toks įstatymų leidėjas, kuris skelbtų tokius aukštus įsakymus? Popiežininkų įsakymai yra tik tokie: „Kardinolas turi nešioti tokius drabužius, pranciškonas kitokius“ ir pan. Tačiau Kristus norėjo pasakyti kažką žymiai didesnio už Mozę; pats Mozė nėra vertas atrišti Jo sandalų raištelių!

Ar tai, ko moko Kristus, nėra žymiai nuostabiau už tai, ko moko žmonės? Viskam, ko moko žmonės, nereikia Šventosios Dvasios įkvėpimo; tai yra įdėta į žmogaus prigimtį nuo sukūrimo. Dievui tereikia išsaugoti tai. „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės.“ (Pradžios 1:28).

Šiame „užvaldykite“ ir „viešpataukite“ yra sudėtas visas pažinimas, reikalingas juristams ir valdininkams. Žmogus buvo sukurtas kaip būtybė, turinti protą, kad galėtų viešpatauti viskam. Tėvai žino, kaip auklėti vaikus; valdininkai žino, kaip vadovauti tautai. Dievas davė mums protą tam, kad mes sugebėtume viešpatauti ir valdyti, todėl man nereikia Šventosios Dvasios, jog galėčiau pasakyti: „Mainco (Maguncijos) vyskupas turi turėti aukštesnį titulą negu Brandenburgo“. Šiuose dalykuose Šventosios Dvasios įsikišimas apsiriboja išlaikymu to, kas buvo duota žmogui jo sukūrimo pradžioje. Vadovauti bažnyčioms tokiu ar kitokiu būdu, mokyti vaikus dainuoti yra proto dalykas. Pagonys taip pat žino, kaip auklėti vaikus, kaip steigti mokyklas ir kaip tvarkyti jas.

Šventoji Dvasia veikia kartu su Kristaus žodžiu. Taigi Viešpats Jėzus sako, kad Šventoji Dvasia primins viską, ką Jis kalbėjo. Tuo Jis parodo, kad Ji veiks kartu su Jo žodžiais. „Šventoji Dvasia perduos jums žodžius, kurie išėjo iš mano burnos“. Mes priimame apaštalų žodžius taip, kaip jie priėmė juos iš Kristaus, ir taip Jo žodžiai visada pasilieka tarp mūsų. Kristaus žodžiai yra aukščiau už Mozės ir pranašų žodžius. Jie sakė: „Ateis laikas, kai bus skelbiamas žodis, mes nedrįsime daryti to“. Koks žodis bus skelbiamas? Paskaitykime Petro pamokslą Sekminių dieną: „Tad tvirtai žinokite visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote (…). Atgailaukite ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ (Apd. 2:36,38). Šį žodį apie atgailą ir nuodėmių atleidimą skelbė Kristus, o Mozė pamokslavo štai kaip: „Mylėk Viešpatį savo Dievą; neturėk kitų dievų, nevok ir t.t.“. Iš kur gauti jėgų išpildyti jo paliepimus ir neužsitraukti prakeikimo? Kristus parodė išeitį. Tai yra nuodėmių atleidimas. Visi mes žinome, jog neįmanoma įvykdyti Mozės duotų įsakymų, todėl Kristus sakė: „Tai, ko jūs negalite padaryti, mano malonė suteiks jums; jūsų skolos bus atleistos visada, kai jūs tikėsite manimi“. Tai yra malonės žodis, o Mozės žodžiai buvo Įstatymo žodis. Mes turime juos atskirti, jei nenorime būti panašūs į tuos, kurie malonės ir Šventosios Dvasios žodį bando paversti įstatymu, ir suteikti Šventajai Dvasiai „garbę“ sėdėti taryboje ir leisti įsakymus apie pasninką, vaikų paklusnumą tėvams ir pan. Visa tai buvo duota prieš daug metų. Be to, pasaulis turi intelektualius sugebėjimus leisti įstatymus. Tuo užsiima valstybių vadovai, nustatydami tam tikrą tvarką jų gyvenime. Tokius įstatymus leidžia ne krikščionys, o imperatoriai, ir tai yra labai gerai, nes jie yra žymiai labiau išsilavinę šioje srityje. Iš tiesų visi vyskupai ir popiežiai kartu paėmus nesugebėtų sukurti tokio civilinės teisės kodekso, koks yra dabar, todėl nereikia priskirti Šventajai Dvasiai funkcijos kurti įstatymus apie žemiškus dalykus, kaip Jai nereikia suteikti regėjimo ar uoslės kūdikiui; šiuos organus jis atsineša gimdamas. Šventosios Dvasios funkcija yra padėti tam vaikui išlaikyti tikėjimą nuodėmių atleidimu, kurį Dievas teikia per krikštą. Taigi, Kristus, sakydamas „kas laikysis mano žodžio“, kalba apie žodį, kuris padės mums būti krikščionimi, o būti krikščionimi reiškia turėti ramybę sąžinėje. Apie tai nei Mozė, nei pranašai nemokė.

Tikrasis mokinys priima Kristaus žodį kaip Tėvo. Tas, kuris tikėjimu priima žodį apie atleidimą, gauna viską. „Kas mane myli, mano žodžio laikysis“ – tai yra skirta širdžiai ir tikėjimui. Tas, kuris laikosi Kristaus žodžių, laikysis ir 10 Mozės įsakymų. Aišku, pirmiausia jis turi gerai susipažinti su Dievo gailestingumo knyga, po to jis be jokių sunkumų tinkamai elgsis su savo artimu. Laikytis Kristaus žodžių reiškia tvirtai tikėti nuodėmių atleidimu, o tai gali padaryti tik tas, kuris myli Kristų. Daug žmonių priima Kristaus žodžius labai paviršutiniškai; jiems nereikia paties Viešpaties. Jie turi pakankamai pinigų ir gerą sveikatą bei reputaciją. Tas, kuriam reikia Kristaus, yra panašioje padėtyje kaip apaštalai, kurie, išsigandę judėjų, susirinko ir užsirakino. Tokiems žmonėms reikia paguodos ir galiausiai jie pasakys: „Aš geriau prarasiu turtą ir visa kita, tik ne atleidimo žodį“. Tokie žmonės įsikabina į žodį, jiems patinka jį girdėti ir kalbėti apie jį. Kristaus žodžių klausymas teikia jų širdims džiaugsmą.

Kristus nori, kad būtent tai Jo mokiniai išmoktų iš Jo žodžių: „Dar valandėlė ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite…“, t.y., Aš neapsireikšiu pasauliui todėl, kad jis negali manęs mylėti nė laikytis mano žodžio. Aš noriu būti nukryžiuotas ir apsireikšti pasauliui, bet jis nepriims manęs, todėl Aš apsireikšiu jums, t.y., tiems, kurie atsisakys visko, tik ne mano žodžio. Paskutinę dieną bus apreikšta, kas yra vertas Kristaus. Tą dieną visi, kurie dabar atmeta Jį, gailėsis: „Vargas mums! Kodėl mes nepriėmėme Jo tada?“. „Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko“, t.y., tam, kuris randa džiaugsmą kituose dalykuose, Aš negaliu apsireikšti.

Tas, kuris džiaugiasi atleidžiančia Kristaus meile, džiaugiasi ir Tėvo meile. Toliau Viešpats sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jono 14:23). Aš jaučiuosi per daug menku, kad galėčiau paaiškinti šiuos žodžius. Jei tik Kristus norėtų apsireikšti mums, tuomet mūsų sąžinė sakytų: „Tu myli mane, bet ką Tėvas galvoja apie mane?“. Velnias visada stengiasi atnešti mums blogiausias mintis. Tai Kristus žinojo labai gerai, todėl paskubėjo pasakyti, kad Jis ir Tėvas yra viena. Ten, kur pamirštama ši Kristaus vienybė su Tėvu, velnias, melo meistras, pasistengs apgauti žmones ir privers juos matyti ne mylintį Tėvą, o baimę keliantį didingą Dievą. Jei mes nežinome, ką Tėvas galvoja apie mus, prisiminkime Kristaus žodžius Pilypui: „Kas matė mane, matė Tėvą.“ (Jono 14:9). Dėl šios pačios priežasties Viešpats Jėzus sakė: „…tą mylės mano Tėvas“. Taigi tas, kuris laikosi Kristaus žodžių, neturi ko bijoti. Niekas negali atimti iš jo užtikrintumo, jog Tėvas myli jį, nes Tėvas ir Sūnus yra viena (Jono 10:30). Jei žmogus niekina šio pasaulio malonumus ir džiaugiasi jo paniekintu Kristumi, Tėvas mylės jį. Kristus nesakė: „Tėvas padovanos jam imperiją“; ne, Tėvas mylės jį. Jis nerūstaus ant jo. Visa tai reikalauja tikėjimo Kristaus žodžiu. Viešpats Jėzus taip pat sako: „Žodis, kurį jums kalbėjau, yra ne mano, bet Tėvo, kuris siuntė mane“, t.y., nėra nieko nei žemėje, nei danguje, kas gąsdintų tave Dievo rūstybe. Jei laikaisi mano žodžio, gali būti ramus. „…tą mylės mano Tėvas“ – tai yra nuostabus Kristaus meilės vaisius. Velnias su visais savo demonais gali pulti krikščionį, kurį myli Tėvas, bet tai nepadarys jam jokios žalos. Tai yra kažkas, ko pasaulis negali suvokti, nes trokšta tik materialių dalykų. „…mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ – Kristus nori tapti vyskupu ir statyti savo šventyklą mumyse. Amen.

„Cristo Nos Enseña Que es el Verdadero Discipulado”
Versta iš ispanų k.
Asmeninė biblioteka