Paversti beždžionę žmogumi

Evoliucionierių įsitikinimas, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, yra daugiausiai paremtas tam tikrais anatominiais žmonių ir beždžionių panašumais. Būdami įsitikinę, kad tokie panašumai „įrodo“ vystymosi bendrumą, paleoantropologai teigia, kad tam tikros rastos beždžionių liekanos yra ypač panašios į žmogų, vadinasi, jos yra žmogaus protėviai. Tokiu būdu siekiant užpildyti spragą tarp žmogaus ir beždžionės, tam tikros rastos žmogaus kūno iškasenos buvo paskelbtos panašiomis į beždžionės ir tuo būdu tapo bent jau „šiuolaikinio“ žmogaus protėviu. Galima pamanyti, kad pastarieji bandymai siekia padaryti beždžionę iš žmogaus.

Žmogus retai aptinkamas įrašuose apie rastas suakmenėjusias liekanas (fosilijas). Tai iš dalies galima paaiškinti vietos, kurioje žmogus įprastai gyveno, pobūdžiu ir ypatingomis sąlygomis, būtinomis fosilijų susidarymui (laidojimas vandeninės kilmės nuosėdose, kurios sukietėja prieš kaulams suyrant). Žinomiausios rastos žmogaus liekanos yra žmogus kromanjonietis (jo nuostabūs piešiniai buvo rasti Prancūzijos urvų sienose) ir žmogus neandertalietis. Abu jie yra tikrieji žmonės ir todėl laikomi tikraisiais homo sapiens.

Darbininkai, kasdami klintis, urve aptiko neandertaliečio iškasenas 1856 metais, Neandro slėnyje šalia Diuseldorfo, Vokietijoje. Jį sudarė suakmenėjusi kaukolė, du šlaunikauliai, du žastikauliai ir kitų kaulų fragmentai. Suakmenėjusius kaulus ištyrė anatomas prof. Schaafhausenas ir padarė išvadą, jog kaulai yra žmogaus. Iš pradžių radiniui nebuvo skirta daug dėmesio, tačiau, 1859 metais išleidus Čarlzo Darvino knygą „Apie rūšių kilmę”, prasidėjo įsivaizduojamos, į žmogų panašios beždžionės paieška. Airijos geologas Williamas Kingas atliko pakartotinį neandertaliečio suakmenėjusios kaukolės tyrimą ir nedelsiant paskelbė, kad „mintys ir troškimai, kurie kažkada sukosi toje galvoje, niekada neskriejo žemiau už gyvulio“. Žinoma, kad anatomai negali būti lyginami su geologais, kai reikia atskirti mintis, virtusias fosilijomis! Darvino pasekėjai ginčijosi teigdami, kad neandertalietis buvo panašus į beždžionę, tuo tarpu daug Darvino kritikų (tokių kaip didysis anatomas Rudolphas Virchowas) teigė, kad neandertaliečiai pagal visus požymius buvo žmonės, kai kurie netgi kentėjo nuo tokių ligų kaip rachitas ar artritas.

Virš 300 neandertaliečių iškasenų buvo rasta visame pasaulyje: Belgijoje, Kinijoje, Centrinėje ir Šiaurės Afrikoje, Irake, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Graikijoje, šiaurės vakarų Europoje ir viduriniuosiuose Rytuose. Šie žmonės buvo charakterizuojami kaip turintys iškilią antakių liniją (panašiai kaip šiuolaikiniai Australijos aborigenai), žemą kaktą, ilgą ir siaurą kaukolę, atsikišusį viršutinį žandikaulį ir stiprų apatinį žandikaulį su trumpu smakru. Jie turėjo gilią krūtinės ląstą, didelius kaulus ir buvo tvirtai sudėti. Reikėtų pabrėžti, kad nei vienas iš šių bruožų negali būti atmestas kaip nebūdingas įprastinei žmogaus anatomijai. Įdomu tai, kad neandertaliečio žmogaus smegenų dydis (remiantis kaukolės tūriu) buvo didesnis negu vidutinis lyginant su šiuolaikiniu žmogumi, tačiau tai yra retai akcentuojama. Antropologai ilgai stengėsi susieti smegenų dydį bei intelektą ir kai kurie netgi šališkai grindė kaukolės talpos matavimus akivaizdžiai stengdamiesi sumenkinti „mažiau mėgstamų“ rasių, tokių kaip juodaodžiai ir indėnai, intelektą (žr. The Mismeasure of Man, Steven J. Gould, W.W. Norton & Company, 1981). Paprastų žmonių smegenų dydis labai varijuoja, tačiau nėra oficialiai nustatyto santykio tarp paprasto smegenų dydžio ir intelekto.

Nepaisant svarių įrodymų, kad neandertaliečiai buvo tiesiog kresni žmonės, lakią vaizduotę turintys menininkai, paskatinti kai kurių evoliucionistų, sistemingai pavertė neandertaliečius susikūprinusiomis „žmogbeždžionėmis“. Ilgus metus Čikagos gamtos istorijos muziejaus lankytojai privalėdavo praeiti pro gąsdinančią žmogaus dydžio gyvuliškai atrodančios neandertaliečių porelės statulą. Šiandien muziejus galutinai pakeitė šią klaidinančią statulą daug tikslesne stačiojo žmogaus, kokie ir buvo neandertaliečiai, kopija. Senosios statulos buvo perkeltos į antrą aukštą šalia dinozaurų griaučių, kur ir toliau kaitina mokinių, tikinčių, kad matė tikrąją žmogbeždžionę, vaizduotes!

Didžioji dalis neteisingo supratimo apie neandertaliečius kilo dėl prancūzo Marcelino Boule’o teiginių. Jis 1908 m. tyrinėjo dviejų Prancūzijoje (Le Moustier ir La Chapelle-aux-Saints) rastų neandertaliečių griaučius. M. Boule’as paskelbė, kad neandertaliečiai yra anatomiškai ir protiškai primityvesnės būtybės, kurios labiau sietinos su beždžionėmis, o ne su žmonėmis. Jis teigė, kad jų laikysena yra sudribusi, tam tikrų stuburo slankstelių išsidėstymas yra panašus į beždžionės. Jis netgi teigė, kad jų pėdos buvo „griebiamojo tipo“ (kaip gorilų ir šimpanzių). Boule’as padarė išvadą, kad neandertaliečiai negalėjo vaikščioti stačiai, o tik nevikriai ir gremėzdiškai. Šis labai šališkas ir netikslus požiūris pasklido tarp daugelio kitų evoliucionistų ir vyravo iki 1950 m.

1957 metais anatomai Williamas Strausas ir A. J. Cave’as ištyrė vieną iš prancūzų neandertaliečių (La Chapelle-aux-Saints) ir nustatė, kad žmogus sirgo artritu (kaip prieš 100 metų siūlė Virchowas), pažeidusiu slankstelius, dėl to laikysena tapo nebetiesi. Žandikaulis taip pat buvo pažeistas. Šie pastebėjimai atitinka ledynmečiu vyravusį klimatą, kuriame gyveno neandertaliečiai. Jiems reikėjo ieškoti prieglobsčio urvuose ir tai, kartu su varginančia dieta ir saulės šviesos stoka, lengvai galėjo išprovokuoti ligas, tokias kaip rachitas, kurios paveikia kaulus. Bet kokiu atveju didysis neandartaliečių kojos pirštas tikrai nebuvo čiumpamasis (griebiamasis) kaip Boule‘as teigė, ir dubuo nebuvo panašus į beždžionės. Savo pranešime Williamas Strausas ir A. J. Cave’as komentavo: „Jei neandertalietį galima būtų reinkarnuoti ir patalpinti Niujorko metro prieš tai jį nuprausus, nuskutus ir aprengus šiuolaikiškais drabužiais, kažin ar jis patrauktų daugiau dėmesio nei kiti prie aplinkos prisiderinę gyventojai“ (Quarterly Review of Biology, vol. 32, pp. 348–63, gruodis). Iš tikrųjų šiandien vienetai gali išsiversti nesiskutę ir nesiprausę!

Galbūt geriausią įvaizdį, kaip iš tikrųjų atrodė neandertalietis, galima susidaryti iš teismo eksperto Jay‘aus Matterenso, kuris specializuojasi išplėsdamas griaučius, aplipdydamas juos moliu, taip padėdamas atpažinti žmogžudystės aukas. Jis glaudžiai dirbo su antropologais „apvilkdamas“ neandertaliečio griaučius. Rezultatas, pavaizduotas ant Science 81 (1981 spalis) žurnalo viršelio, buvo beveik neatskiriamas nuo šiuolaikinio žmogaus! Matterensas pripažino turėjęs kovoti su savo išankstiniu nusistatymu rekonstruoti tai, ką rodė matavimai. Žurnale pasirodęs straipsnis akcentavo: „daugelio paleoantropologų požiūriu žmogaus evoliucijos istorija buvo beletrizuota, kad atitiktų ne mokslinio tikslumo reikalaujančius poreikius.“

Be anatominių daugėja ir kultūrinių įrodymų, patvirtinančių pilną neandertaliečio kaip žmogaus statusą. Jie laidodavo savo numirėlius ir turėjo sudėtingus laidotuvių papročius, kuriuos sudarė kūno parengimas ir apdengimas gėlėmis. Neandertaliečiai darė daug akmeninių įrankių, dirbo su oda ir kailiais. Yra įrodymų apie jų ryšį su medicina. Kai kurie neandertaliečių pavyzdžiai įrodo ilgą gyvenimo trukmę, nepaisant daugybės žaizdų, sulaužytų kaulų, aklumo ir ligų. Tai rodo, kad šiais žmonėmis buvo rūpinamasi ir jie buvo maitinami kitų, rodančių žmogišką užuojautą.

Tačiau vis dar dedamos pastangos subeždžioninti neandertalietį žmogų. Kai kurie tyrinėtojai atkakliai tvirtina, kad neandertalietis anatomiškai buvo nepajėgus kalbėti, tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad jis turėjo tokią gerklų sudėtį, kuri reikalinga kalbai. Vienas iš geriausių specialistų, puikiai nusimanančių apie neandertaliečius, Erikas Trinkausas reziumuoja teigdamas: „Detalūs neandertaliečio skeleto palaikų palyginimai su šiuolaikinio žmogaus skeletu parodė, kad neandertaliečio anatomija, kurioje yra lokomotoriniai, manipuliaciniai, intelektiniai ir kalbiniai gebėjimai, nėra niekuo prastesnė už šiuolaikinio žmogaus.“ (Natural History, vol. 87, p. 10, 1978). Tuomet kodėl vis dar tebesitęsia siekiai padaryti beždžionę iš žmogaus ir žmogų iš beždžionės?

Viename iš atviriausių paleoantropologijos kaip dalyko ir jos metodologijos vertinimų Jeilo universiteto antropologijos profesorius dr. Davidas Pilbeamas teigia, kad galbūt žmogaus evoliuciją studijuojančiųjų kartos (tame tarpe ir mano) blaškėsi tamsoje; mūsų duomenų bazė yra per skurdi, per slidi, kad ja būtų galima užpilti mūsų teorijas. Teorijos labiau yra teiginiai apie mus ir apie ideologiją negu apie praeitį. Paleoantropologija atskleidžia daugiau apie tai, kaip žmonės žiūri į save, negu apie tai, iš kur kilo žmogus. Tačiau tai yra erezija (American Scientist, Vol. 66, p. 379, gegužė/birželis 1978).

O kad tik šie eretiški žodžiai, leidžiantys daryti prielaidas apie gyvulišką žmogaus kilmę, būtų atspausdinti kaip įspėjimas ant kiekvieno vadovėlio, žurnalo, straipsnio laikraštyje ir ant statulų!

http://www.answersingenesis.org/articles/2000/08/28/monkeys-out-of-man

David Menton