Įkvepiančios citatos, ištraukos

Įgūdžiai be vaizduotės yra amatas, o vaizduotė be įgūdžių – modernus menas. Tom Stoppardas

Baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi. T. Karlailis

Pasitarimai nepagimdė nė vienos didžiosios idėjos, bet palaidojo keletą idiotiškų. Frensis Skotas Ficdžeraldas

Niekam neatsitinka nieko tokio, ko jis negalėtų ištverti. Markas Aurelijus

Sunku padaryti kvailystę, kurios sėkmingai nebūtų padaręs jau kas nors kitas. Vilhelmas Švėbelis

Skubu pasišaipyti iš visko, nes kitaip man tektų pravirkti. Pjeras Ogiustas Bomaršė

Piktas žmogus pakenkia sau pirmiau negu kitiems. Augustinas

Būti dosniam reiškia duoti daugiau negu gali, būti išdidžiam reiškia imti mažiau, negu tau reikia. D. Džebranas

Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos. P. Buastas

Prietaringi – tas pat, kas kare baikštūs: jie patys išgyvena ir kursto kitų paniką. Volteras

Mes mieliau pripažįstame savo elgesio klaidas negu mąstymo. J. V. Gėtė

Kas drovisi apgailestauti dėl praeities, netenka dabarties ir rizikuoja dėl ateities. Franciskas de Kevedas

Yra dvi žmonių rūšys.
Yra tokių, kurie gyvena, vaidina ir miršta.
Ir yra tokių, kurie nedaro nieko daugiau, tik stengiasi išlaikyti pusiausvyrą ant gyvenimo keteros.
Yra aktorių.
Ir yra lyno akrobatų.
Maxence Fermine „Sniegas“

Mąstymas, kuris jus atvedė čia, kur dabar esate, nenuves ten, kur svajojate būti.
Albert Einstein

Kiekviename iš mūsų snaudžia milžinas. Kai tas milžinas nubunda, prasideda stebuklai.
Frederick Faust

Mada – tai įtakingų žmonių diktatas kitiems, mažiau įtakingiems. Reikia daug pastangų, investicijų, kad moterys nebenorėtų to, dėl ko mirė pernai, ir vėl pirktų, pirktų. Nes jos nori būti šiandiena, o ne vakardiena. Mada – tai galimybė paslėpti savo nevisavertiškumą, skonio neturėjimą po garsiais, visuotinai pripažintais vardais ir prekės ženklais. Kuo daugiau patirties ir asmeninių laimėjimų, tuo mažesnis madingų daiktų poreikis. Labiau vadovaujiesi norais nei mada.
Ingrida Gelminauskienė

Jei išmokčiau skraidyti, ieškok manęs ten, kur žmonių kojos sugeba bent trumpam atitrūkti nuo žemės.
Jei pavirsčiau ugnimi, ieškok manęs ten, kur plaka daug į ledą sustingusių širdžių.
Jei išmokčiau pavirsti jūra, ieškok manęs ten kur žmonių akys dega neapykanta.
Jei išmokčiau mylėti… tau netektų manęs ieškoti…aš būčiau ten kur būtum tu.

Anonimas

Įsivaizduokite, kad mūsų mintys – kaip vandens lašai. Kai daug kartų permąstome tas pačias mintis, jos kaupiasi į vieną didelį vandens telkinį. Iš pradžių tai tik nedidelė balutė, po to – tvenkinys. Jeigu vis galvosite apie tą patį dalyką – jūsų mintys susirinks į ežerą ir galiausiai į didžiulį vandenyną. Jeigu mintys neigiamos, galite nuskęsti savo paties blogybių ežere, o teigiamos mintys jus plukdys po platųjį vandenyną.

Louise L. Hay „Mintys iš širdies“

Visuomet žiūrėk į šviesiąją pusę.

Suteik kiekvienai dienai šansą tapti gražiausia tavo gyvenimo diena. Markas Tvenas

Aš dėkingas už naktis, kurios virto rytais, už pažįstamus, kurie virto draugais ir svajones, kurios virto tikrove.

Būk savimi. Nesvarbu ką apie tave mano žmonės. Dievas ne veltui tave tokią sutvėrė. Be to, originalas vertingesnis už kopiją.

Aš nesu populiarus, bet turiu gerus draugus. Nesu turtingas, bet turiu ko man reikia. Kartais manęs nemėgsta, bet aš žinau, kad esu mylimas.

Dažnai savęs klausdavau kodėl kas nors dėl to nieko nedaro. Kol supratau, kad aš ir esu tas kas nors.

Niekada neleisk, kad laukimas taptų įpročiu. Rizikuok ir įgyvendink savo svajones. Gyvenimas yra dabar.

Niekada nepasiduok šiandien, jei tai gali padaryti rytoj.

Visas jūros vanduo negali paskandinti laivo, nebent vanduo patenka į laivo vidų. Taip pat ir pasaulio negatyvumas negali tavęs nuliūdinti, nebent tu leidi jam patekti į tavo vidų.

Nėra dėl ko jaudintis, išskyrus…

Arba tu sveikas arba sergi.
Jei tu sveikas – nėra ko jaudintis.
Jei tu sergi – arba pasveiksi arba mirsi.
Jei tu pasveiksi – nėra ko jaudintis.
Jei tu mirsi – pateksi į dangų arba į pragarą.
Jei pateksi į dangų – nėra ko jaudintis.
Jei pateksi į pragarą – yra ko jaudintis.

Kiekvienas, kuris tiki Jėzumi, pasitiki juo kaip vieninteliu Gelbėtoju, bus išgelbėtas, nepateks į pragarą.
Jn 3,16 Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Nesuprantu ar man nepatinka mano darbas, ar man apskritai nepatinka dirbti.

Nuostabūs dalykai prasideda tada, kai daugiau savo energijos skiriame svajonėms, o ne baimėms.

Laikas turi nuostabų būdą parodyti kas iš tiesų svarbu. Margaret Peters

Kas geriau: ar knaisiotis po senus prisiminimus ar kurti naujus?

Kartais akimirkos vertę suvokiame tik tada kai ji tampa prisiminimu.

Giliai širdyje tu žinai ką nori daryti. Visa kita yra tik foninis triukšmas.

Būk tokiu žmogumi, kokio tau reikėjo, kai buvai jaunesnis.

Galbūt šiandien būsi šalia žmogaus, kuris iš visų jėgų stengiasi nepalūžti. Todėl kad ir ką darytum, daryk tai iš širdies.

Tikras brandos ženklas yra, kai tu džiaugiesi kitų laime, nors tau pačiam labai sunku.

Tau nereikia naujų metų, kad pakeistum savo gyvenimą. Tau tik reikia pakeisti savo mąstymą.

Gėlė nekonkuruoja su kitomis gėlėmis. Ji tiesiog žydi.

Leisk sau daryti klaidas, turėti sunkių dienų, būti netobulu, daryti tai, kas tau patinka, būti savimi.

Labai svarbu atrasti laiko sau ir atgauti aiškumą. Pats svarbiausias santykis, tai santykis su pačiu savimi. Diane von Fürstenberg

Kuo sunkiau pasieksi kelionės tikslą, tuo labiau atsiminsi ir vertinsi kelionę. Susan Gale

Kartais būname savo mąstymo vergais.

Aš su niekuo nesivaržau. Aš nesiekiu turėti daugiau nei kiti. Aš tik stengiuosi būti geresnis nei buvau vakar.

Per dažnai mes nuvertiname kiek daug gali prisilietimas, šypsena, geras žodis, išklausymas, nuoširdus komplimentas, ar bet kas, kuo mes parodome, kad mums rūpi. Visa tai gali pakeisti gyvenimą. Leo Buscaglia

Neleiskime mūsų problemoms stumti mus žemyn, bet leiskime savo svajonėms kelti mus aukštyn.

Pasaulyje yra tik vienas žmogus, galintis tempti tave į dugną arba ištraukti tave į viršų – tai tu pats.

Lengviau keliauti kalnu žemyn, nei aukštyn, bet gražiausias vaizdas būna tik pasiekus kalno viršūnę.

Aš ilgiuosi vietų, kurios net neegzistuoja. Ten kur mano širdis pilna. Ten kur mano siela yra suprasta.

Aš atsibudau. Aš apsirengęs. Aš turiu vandens ir maisto. Gyventi gera. Aš dėkingas.

Tegul tavo šypsena keičia pasaulį. Bet neleisk pasauliui pakeisti tavo šypsenos.

Geriausias kerštas – jokio keršto. Gyvenk toliau. Būk laimingas.

Kartais sakyti „ne“ reiškia rūpintis savimi.

Mačiau, kad parašei. Laukiu, kol turėsiu pakankamai seratonino, kad galėčiau atrašyti.

Aš gerbiu žmones, kurie kalba. Pasakyk man, kodėl tau nepatinku. Pasakyk man, kodėl tave supykdžiau ir kaip galėčiau pasielgti kitaip. Pasakyk man viską. Prašau, kalbėkimės.

Kai darai tai, kas tau geriausia ir dėl to jauti kaltę, tuomet supranti, kad turi didelę širdį.

Nustok stengtis visiems įtikti. Juk ir tau ne visi žmonės patinka.

Kartais žmonės mažai bendrauja, nes jie pavargo nuo konfliktų ir veidmainystės.

Aš esu žmogus, kuris nori veikti daug dalykų, bet esu įkalintas kūne, kuris nenori.

Pagarba visiems, kurie jau seniai nesijautė gerai, bet nepasiduoda. Likit stiprūs.

Jei tau kažkas sako, kad jį įskaudinai, tu negali nuspręsti, kad to nepadarei.

Tu daug ko nesakai kitiems, nes sunku surasti žmogų, kuris supranta.

Jums būna taip, kad darbe išnaudojate visą savo gerumą ir grįžus namo jo beveik nelieka?

Nustok save kankinęs dėl darbo, kuriame tave pakeistų po savaitės, jei numirtum. Pasirūpink savimi.

Man nerūpi, ką tu studijavai ar kuo dirbi. Aš noriu žinoti, ko trokšta tavo širdis – ir ar drįsti pasvajoti apie to pasiekimą. Man nerūpi, kiek tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum pasirodyti kvailiu kitų akyse – vardan meilės – vardan svajonių – vardan to, kad pajustum, jog iš tiesų gyveni.
Oriah Mountain Dreamer

Daryk daugiau dalykų, kurie padeda pamiršti patikrinti telefoną.

Vyras paklausė išmintingo žmogaus, ar jis turėtų likti su žmona ar su meiluže.

Išmintingas žmogus paėmė į rankas dvi gėles – rožę ir kaktusą, ir paklausė:

Jei padovanočiau tau vieną iš šių gėlių, kurią tu rinktumeis?

Vyras nusišypsojo ir pasakė:

Rožę žinoma!

Esi lyg ir gudrus – atsakė išmintingas žmogus…

Klausyk dabar…

Kartais vyrus apakina išorinis grožis ir jie pasirenka tai, kas jiems atrodo šviečia ryškiau…

Rožė gražesnė, bet greitai mirs…

Kaktusas, savo ruožtu, nepriklausomai nuo oro, išlieka toks pat žalias su savo spygliais….

Tavo žmona žino tavo trūkumus, tavo silpnybes, tavo klaidas…

Tavo meilužė nori tavo pergalių, tavo geros nuotaikos, tavo šypsenos, dovanų…

Žmona nori, kad tavo ašaros būtų tik iš džiaugsmo, tavo pralaimėjimai tave užgrūdintų ir tu stengtumeis ateityje…

Ji nori, kad tu būtum visose jos, o ji visada bus tavo ne tik džiaugsmingose, bet ir sunkiose akimirkose…

Tavo meilužė paliks tave ir pakeis į kitą, kuris suteiks jai tokią pačią šypseną ir džiaugsmą, kai tik tu pasijusi pavargęs, nuliūdęs ar sergantis….

Kvailys yra tas, kuris turi deimantą namuose ir išeina ieškoti akmenų kitur…

Klausimas: Kodėl šunys gyvena trumpiau nei žmonės?

Štai atsakymas:

Kaip veterinarijos gydytojas buvau pakviestas apžiūrėti 13 metų amžiaus šuns, vardu Batuta.

Šeima tikėjosi stebuklo .

Apžiūrėjau Batutą ir sužinojau, kad jis miršta nuo vėžio ir nieko negaliu padaryti…

Batutą supo jo šeima.

Mažasis Pedras atrodė toks ramus, paskutinį kartą apkabino šunį ir klausė, ar jis supranta, kas vyksta. Po kelių minučių Batuta ramiai užmigo ir daugiau nebeatsibudo.

Atrodė, kad kūdikis jį priėmė be vargo.

Girdėjau, kaip motina stebėjosi: – Kodėl šuns gyvenimas trumpesnis nei žmogaus?

Pedras sakė: „Aš žinau kodėl.“

Vaiko paaiškinimas pakeitė mano požiūrį į gyvenimą.

Jis sakė: „Žmonės ateina į pasaulį, kad išmoktų gerai gyventi, nuolat mylėti kitus ir būti gerais žmonėmis, tiesa?!

Kadangi šunys jau gimsta mokėdami visus šiuos dalykus, jiems nereikia gyventi taip ilgai kaip mums. „Suprantate?

Istorijos išvada:

Jei šuo būtų jūsų mokytojas, išmoktumėte:

* Kai mylimi žmonės grįžta namo, visada bėkite jų pasveikinti.

* Niekada nepraleiskite progos išeiti pasivaikščioti.

* Tegul gryno oro ir vėjo pojūtis ant jūsų veido būna gryna ekstazė!

* Nusnūskite, pailsėkite.

* Prieš keldamiesi gerai išsitieskite.

* Kasdien bėkite, praleiskite ir žaiskite.

* Venkite „kąsti“, kai užtenka „riaumojimo.“

* Esant labai karštam orui, gerkite daug vandens ir atsigulkite samanoto medžio pavėsyje.

* Kai esate laimingi, šokite judindami visą kūną.

* Mėgaukitės paprastais dalykais, ilgai vaikščiokite.

* Būkite ištikimi.

* Niekada neapsimetinėkite tuo, kuo nesate. Būkite tikri !

* Jei tai, ko norite, yra „užkasta”, ieškokite tol, kol rasite.

* Ir niekada nepamirškite:

Kai kam nors būna bloga diena, ramiai pasėdėkite, prisėskite šalia ir švelniai leiskite jam pajusti, kad esate šalia.“

Neatleisti – vadinasi būti įkalintam savo praeityje.

Neatleisti – vadinasi leisti kitiems save valdyti ir likti priklausomam nuo kitų valios.

Neatleisti – tai kęsti pasikartojančius kadaise patirto skausmo priepuolius.

Neatleisti – tai leisti suvešėti savo sieloje neigiamiems jausmams, kurie gožia teigiamus jausmus.

Atleisti – tai užmiršti nuoskaudą ir niekad jos neprisiminti nei kalbomis, nei poelgiais.

Nelauk tinkamo laiko. Laikas tavęs irgi nelaukia.

Gyvenk.

Šiandien, o ne tuomet, kai bus ištaisytos visos klaidos, tvarkingai surikiuotos knygos, nuvalytos nuo gėlių lapelių dulkės, į lentynas suguldyti švarūs skalbiniai…

Sustok.

Gal tik tam, kad išgertum puodelį arbatos ar parašytum laišką (sau?). Ramiai. Be kas minutę tikrinamos elektroninio pašto dėžutės ir iš rankų nepaleidžiamo telefono.

Būk.

Juk nė nežinai, ar būsi po metų. Ar rytoj. Nieko nežinai. Gal nebus tavo mamos. Tėčio. Vaiko. Mylimojo. Brolio. Draugės. Tavęs. Manęs…

Gyvenk.

Be atidėliojimų. „Kai…” niekuomet nesibaigs. Juk nesibaigė iki šiol! Kodėl rytoj turėtų būti kitaip?

Pati.

Uždarai save į amžiną voverės ratą be išėjimo. Išleisk save. Gana bėgti. Sustok.

Nelauk.

Kol netektis ar sukrėtimas sudaužys stropiai saugomą įprastą paveikslą. Tau to reikia? Man to reikia?

Spausk.

Stop mygtuką. Pati. Pats.

Einam?

Gerti arbatos. Tu ir aš.

Žiūrėsim.

Į akis. Ne į telefonų ekranus. Nesvarbu: kalbėsim, tylėsim… Drauge. Ne su išmaniaisiais. Su greta esančiais.

Tyla?

Ji tarp mūsų gyva. Kai mes gyvi ir tikri. Kai čia, ne ten, ne kažkada.

Dabar.

Mūsų laikas. Tavo laikas. Mano laikas. Arbatai. Knygai. Maldai. Atvirukui. Žodžiams. Juokui. Gyvenimui!

Susitinkam?

/Lo Rytė/

Niekas gamtoje negyvena tik dėl savęs.

Upės negeria savo vandens…

Medžiai nevalgo savo vaisių…

Gėlių aromatai nėra skirti joms pačioms…

Saulė taip pat nešviečia sau…

Gyventi vieniems vardan kitų yra gamtos taisyklė.

Ir žmogus nėra išimtis.

MES ESAME KARTA, KURI NIEKADA NEGRĮŠ.

Karta, kuri ėjo į mokyklą ir grįžo atgal.

Karta, kuri viena atliko namų darbus, kad kuo greičiau išeitų žaisti į gatves.

Karta, kuri visą laisvalaikį praleido gatvėje.

Karta, kuri žaidė slėpynių tamsoje.

Karta, kuri gamino purvo pyragus ir laipiojo medžiais.

Karta, kuri rinko ant sporto kortų.

Karta, kuri plikomis rankomis kūrė žaislus.

Karta, kuri pirko vinilinius albumus, kad galėtų groti plokštelių grotuvuose.

Karta, kuri rinko nuotraukas ir iškarpų knygas.

Karta, kuri lietingomis dienomis žaidė stalo žaidimus ir kortas.

Karta, kuri turėjo televizorių juodai baltą.

Karta, kuri turėjo tėvus, kurie ten buvo.

Karta, kuri šoko stipriai ir gavo mūsų pirmąjį bučinį jaunimo klubuose.

Karta, kurioje niekas nekirpo, negirdėjo apie ADHD ir neturėjo Tourettes.

Karta, kurioje neturėjome planšečių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių.

Karta, kuri buvo ir deja niekada negrįš

„Dviratis – lėta planetos mirtis“

Vienas bankininkas privertė ekonomistus susimąstyti: „Dviratininkas yra šalies ekonomikai katastrofa: jis neperka automobilių ir nesiskolina pinigų jiems pirkti. Jis nemoka privalomo draudimo. Neperka degalų, nemoka pinigų už automobilio peržiūrą ir remontą. Nenaudoja mokamų automobilių stovėjimo aikštelių. Nesukelia didelių avarijų. Nereikia leisti pinigų kelių modernizavimui, apsaugoms. Nesinaudoja miesto transportu, taksi, pavežėjų paslaugomis. Jis netampa nutukęs…

Sveiki žmonės nėra reikalingi ar naudingi ekonomikai. Jie neperka vaistų! Tad papildomai neprisideda prie šalies BVP, o dar ilgiau gyvena ir gauna visus tuos metus pensiją!

Priešingai tam, kiekviena nauja greito maisto užkandinė, sukuria mažiausiai 30 naujų darbo vietų 10-čiai kardiologų, 10-čiai odontologų, 10-čiai dietos ekspertų ir mitybos specialistų, taip pat žmonėms, kurie dirba pačioje greito maisto tiekimo įmonėje.“

Rinkitės atsargiai: dviratis ar greito maisto restoranas? Verta susimąstyti.

P.S. vaikščioti yra dar blogiau, pėstieji net dviračio neperka!

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje.

Buvo šaltas sausio rytas. Jis grojo šešis Bacho kūrinius,

apytikriai 45 minutes.

Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.

Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais.

Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą.

Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko.

Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais.

Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė

didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais –

visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję „valandėlei”. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.

Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.

Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių.

Niekas nesusigaudė,kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasaulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių

kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.

Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro

organizavo „Washington post” kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste?

Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir

išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų,

grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?

Nuo neatmenamų laikų, o gal dar ir anksčiau, pasaulyje gyveno Bėgantis Žmogus. Nuo ryto iki vakaro jis bėgdavo ir bėgdavo, bandydavo vytis nematomą Laiką, norėdamas pažinti Amžinybę ir išvengti Mirties. Sako, kad kadaise Bėgantis Žmogus, Laikas, Mirtis ir Amžinybė buvo giminės. Tiesa tuomet Bėgantis Žmogus buvo vadinamas tiesiog Žmogumi, o to, kad turi daugiau giminaičių nei savo tėvą net neįtarė. Jo tėvas Gyvenimas rūpinosi ir mylėjo sūnų. Žmogus niekada nebuvo matęs savo mamos Dalios, bet iš tėvo pasakojimų žinojo, kad ji tokia vienintelė ir tik jo vieno. Vieną gražią dieną, senasis tėvas Gyvenimas pasiligojo. Pasikvietė Žmogų ir tarė: – Sūnau noriu su tavimi atsisveikinti, o atsisveikindamas papasakoti didžiulę paslaptį. – Atsisveikindamas?! – išsigandęs ištarė Žmogus. – Turiu skubėti į susitikimą su savo sese Mirtimi. – ramiai tarė tėvas. – Tu turi sesę? O tai kada tu sugrįši? – Negrįšiu sūnau. Žmogus pravirko ir maldavo, kad Gyvenimas jo nepaliktų vieno. Tėvas ramindamas sūnų pradėjo pasakoti tą didžiulę paslaptį, kurią jam buvo išsaugojęs: – Sūnau, tu turi brolį. Jo vardas – Laikas. Jį globaja mano kita sesuo Amžinybė. – Aš turiu brolį ir dar vieną tetą? – priblokštas perklausė Žmogus. O kodėl aš jų niekada nemačiau, kur jie? – Tavo brolis kaip ir tavo tetos turi ypatingų galių. Laikas ir Amžinybė yra visada šalia, bet tu jų negali pamatyti ar surasti, jie yra visada greitesni nei tu norėtum ir jie liečia tave dažniau nei tu numanai. O tetulė Mirtis tavęs lauks tavo kelio gale. – Tėve, o kaip man juos surasti ar pamatyti – liūdnu balsu, sulemeno Žmogus. – Būtent Sūnau, tau nereikia juos surasti, o reikia suprasti, tu neturi jų pamatyti, bet turi pajausti. Žmogus sekundėlei nutilo ir susimąstė. Jis nesuprato ką Tėvas bando jam pasakyti. Gyvenimas išėjo pasitikti sesės Mirties. O Žmogus taip ir toliau bando suvokti, Gyvenimo paslaptį. Ir lyg tarp kitko vis bėga per pasaulį vydamasis Laiką, ieškodamas Amžinybės, bei žinodamas, kad kelio gale jo laukia Mirtis.

Žmogaus siela – kaip drugelis: tereikia neatsargiai prie jos prisiliesti, ir tu sužeisi ją amžiams.

Vakarą, kai rūpesčiai pradės tave nepakenčiamai graužti ir, rodos, neatlaikys širdis, pasinaudok senu senu metodu: atsiklaupk prie lovos ar stalo, suspausk delnais galvą ir melskis.

Jei žodžiai strigs gerklėje – išsiverk, išsikūkčiok.

O jei verksmas, rauda nepadės – tada tylėk.

Tylėk, medituok, ir štai pajunti, kad drumzlės leidžiasi į dugną.

Tėvas Stanislovas

Asilas sako tigrui:

– Žolė yra mėlyna.

Tigras atsako:

– Ne, žalia!

Abu susiginčijo ir nuėjo pas karalių liūtą, kad jis pasakytų kuris teisus.

Kai jie atėjo pas liūtą, asilas šaukia:

– Jūsų didenybe, ar tiesa, kad žolė mėlyna?

– Taip, žinoma, žolė mėlyna, – atsakė liūtas.

Asilas susižavėjęs džiaugiasi:

– Tigras nesutiko su manimi, prašau, nubausk jį.

Liūtas pareiškė:

– Tigrui skiriama bausmė – mėnesį tylėti.

Asilas pašoko ir laimingas nušuoliavo dainuodamas „žolė mėlyna… žolė mėlyna“.

Tigras nuolankiai priėmė savo bausmę ir paklausė liūto:

– Jūsų didenybe, kodėl Jūs nubaudėte mane, juk žolė žalia?

– Taip, žolė iš tiesų žalia, bet nubaudžiau ne dėl to. Bausmė už tai, kad toks drąsus ir protingas gyvūnas kaip tu, neturėtų gaišti laiko besiginčydamas su asilu ir vėliau dar mane trukdyti.

Ginčai su kvailiu, kuriam nesvarbi nei tiesa, nei realybė, o tik jo įsitikinimų pergalė, yra baisus laiko švaistymas.

Varna gyveno miške ir buvo visiškai patenkinta gyvenimu. Tačiau vieną dieną ji pamatė gulbę.

“Ši gulbė tokia balta, – pagalvojo ji, – o aš tokia juoda. Ši gulbė turi būti laimingiausias paukštis pasaulyje“.

Varna išsakė mintis gulbei.

“- Tiesą sakant, – atsakė gulbė, – aš jaučiau, kad esu pats laimingiausias paukštis, kol pamačiau papūgą ir ji turi keletą spalvų. Dabar manau, kad papūga yra laimingiausias paukštis“.

Tada varna priėjo prie papūgos. Papūga paaiškino: „Aš labai laimingai gyvenau, kol pamačiau povą. Aš turiu tik keleta spalvų, bet povas turi daugybę spalvų “.

Tada varna aplankė zoologijos sodo povą ir pamatė, kad šimtai žmonių susirinko jo pamatyti. Žmonėms išėjus, varna priėjo prie povo.

– Mielas pove, – tarė varna, – tu toks gražus. “Kasdien tūkstančiai žmonių ateina pas tave. O mane pamatę žmonės, iškart mane atstumia. Manau, kad tu esi laimingiausias paukštis planetoje“.

Povas atsakė: „Visada maniau, kad esu pats gražiausias ir laimingiausias paukštis planetoje. Bet dėl ​​savo grožio esu pakliuvęs į šį zoologijos sodą. Praradau laisvę. Aš labai atidžiai išnagrinėjau zoologijos sodą ir supratau, kad varna yra vienintelis paukštis, nelaikomas narve. Taigi pastarąsias kelias dienas galvojau, kad jei būčiau varna, galėčiau laimingai klajoti visur…”

Moralas:

Tai irgi mūsų problema. Nereikalingai lyginame save su kitais ir pasidarome liūdni. Mes nevertiname to, kokie esame. Visa tai veda į užburtą nelaimės ratą.

Išmokite džiaugtis tuo, ką turite, užuot žiūrėję į tai, ko neturite.

Visada atsiras kažkas, kas turės daugiau ar mažiau nei tu.

Asmuo, patenkintas tuo, ką turi, yra laimingiausias žmogus pasaulyje.

„Žinau, kad man liko gyventi mažiau, nei gyvenau.

Jaučiuosi kaip vaikas, kuriam padovanojo šokoladinių saldainių dėžutę. Jam patinka juos valgyti, o kai pamato, kad jų liko nedaug, pradeda juos valgyti su ypatingu skoniu.

Neturiu laiko nesibaigiančioms paskaitoms apie valstybės įstatymus – niekas nepasikeis. Ir nėra noro ginčytis su kvailiais, kurie elgiasi ne pagal savo amžių. Ir nėra laiko kovoti su pilkaisiais. Nedalyvauju susirinkimuose, kur išpučiami ego, ir negaliu pakęsti manipuliatorių.

Mane trikdo pavyduoliai, kurie stengiasi apjuodinti gabiausius, kad užgrobtų jų pozicijas, talentus ir pasiekimus.

Turiu per mažai laiko aptarinėti antraštes – mano siela skuba.

Dėžutėje liko per mažai saldainių.

Mane domina žmogiški žmonės. Žmonės, kurie juokiasi iš savo klaidų, yra tie, kuriems sekasi, kurie supranta savo pašaukimą ir nesislepia nuo atsakomybės. Kurie gina žmogaus orumą ir nori būti tiesos, teisingumo, teisybės pusėje. Štai dėl ko reikia gyventi.

Noriu apsupti save žmonėmis, kurie moka paliesti kitų širdis. Kurie per likimo smūgius sugebėjo pakilti ir išlaikyti sielos švelnumą.

Taip, aš šurmuliuoju, šurmuliuoju, kad galėčiau gyventi intensyviai, kaip tik branda gali suteikti. Suvalgysiu visus likusius saldainius – jie bus skanesni už tuos, kuriuos jau suvalgiau.

Mano tikslas – pasiekti pabaigą darnoje su savimi, artimaisiais ir sąžine.

Maniau, kad turiu du gyvenimus, bet pasirodo, kad tik vieną, ir jį reikia nugyventi oriai.“

Genialusis Anthony Hopkinsas

Kartais susimąstau, kodėl žmonės taip ilgai pyksta? Ir iš viso kodėl pyksta?

Nesupranta vienas kito…

Neatjaučia… Negerbia… Skaudina…

Kažkuo nepasidalina… Pavydi… Kerštauja…

Gyvenimas juk toks trumpas!

Kodėl neatranda drąsos, noro ir…

Neparašo? Nepaskambina? Nesusitinka?

Kol dar yra galimybė…

Kol dar nevėlu…

5 metai – tėtis žino viską!

7 metai – tėtis daug žino.

10 metų – gal tėvas nežino?!

12 metų – tėvas nežino.

14 metų – tėvas išprotėjo!

16 metų – negaliu rimtai žiūrėti į savo tėvą.

18 metų – ką tėvas žino apskritai?!

22 metai – tėvas šneka nesąmones!

24 metai – aš žinau daugiau nei mano tėvas!

26 metai – tėvas, galų gale, atrodo, jog visgi kažką žino.

30 metų – gal vertėtų apie tai paklausti savo tėvo?!

40 metų – neįtikėtina, kaip tėvas su visu tuo susitvarkė!

45 metai – tėvas visada buvo teisus.

50 metų – jei tėvas būtų šalia, galėčiau daug ko išmokti…

Mūsų karta išeina. Nebūtinai iš gyvenimo.

Paprastai ir nepastebimai išnyksta žmonės, su sąžinės antspaudu ant veido.

Išnyksta tie, kurie supranta žodžio „niekšybė“ prasmę.

Išnyksta tie, kurie atsistoja, kai į kambarį eina dama.

Išeina tie, kurie pasakydavo antrą eilėraščio eilutę vos išgirdę pirmąją.

Išeina tie, kurie ginčo metu leidžia kalbėti kitam.

Išeina tie, su kuriais užsiplepėjus apie gerą knygą gali pravažiuoti savo stotelę.

Išeina tie, kurie niekaip negali pereiti prie „TU“, ir nuolat kreipiasi: „JŪS“.

Išeina tie, kurie galėjo supažindinti Tave su tais, su kuriais Tu visada svajojai susipažinti.

Išeina žmonės, kurie pažinojo tuos, su kuriais susipažinti Tau jau nebus lemta.

Išeina tie, kurie nemoka kalbėti vien apie pinigus.

Išeina tie, kuriuos norisi apkabinti už kiekvieną žodį.

Išeina žmonės, kurie išliko gražūs vidumi net sulaukę senatvės.

Išeina „mūsų“ kartos žmonės. Lieka „jūsiškiai“…

(A. Strumilienė)

Jackie Chan šiais išmintingais žodžiais atsakė į žurnalisto klausimą, ar jis patenkintas gyvenimu:

„Žinai, kartą girdėjau labai išmintingus žodžius:

Jūsų sunkus darbas yra kiekvieno bedarbio svajonė;

Tavo neramus vaikas yra visų be vaikų svajonė;

Jūsų maži namai – kiekvieno benamio svajonė;

Jūsų mažasis kapitalas – kiekvieno skolininko svajonė;

Jūsų prasta sveikata – kiekvieno paciento, sergančio nepagydoma liga, svajonė;

Tavo ramybė, ramus miegas, prieinamas maistas yra kiekvieno kariaujančios šalies svajonė.

Turite vertinti viską, ką turite. Juk niekas nežino, ką atneš rytojus.“

Paskutiniai milijardieriaus Steve Jobs, mirusio 56-erių, žodžiai:

„Aš pasiekiau sėkmės viršūnę versle. Kitų žmonių akyse mano gyvenimas yra sėkmė.

Tačiau, neskaitant darbo, džiaugsmo turėjau nedaug.

Dienos pabaigoje turtas yra tik faktas, prie kurio pripratau.

Dabar, gulėdamas ant ligoninės lovos ir prisimindamas visą gyvenimą suprantu, kad visas pripažinimas ir turtas, kuriuo taip didžiavausi, išblėso ir tapo beprasmis artėjančios mirties akivaizdoje.

Gali samdyti žmogų, kuris vairuos tavo automobilį arba uždirbs tau pinigus, bet negali pasamdyti žmogaus, kuris sirgtų ir mirtų dėl tavęs.

Pamestus materialius daiktus galima surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio neįmanoma ir vėl rasti, kai jis prarandamas: tai yra gyvenimas.

Kad ir kokiame gyvenimo etape šiuo metu esame, ateis diena, kai uždanga nusileis.

Mylėkite savo šeimą, sutuoktinį, vaikus ir draugus…

Elkitės su jais teisingai.

Branginkite juos.

Kai tampame vyresni ir išmintingesni, pamažu suprantame, kad nesvarbu, ar segime $300 ar 30$ kainuojantį laikrodį abu rodo tą patį laiką.

Nesvarbu, ar turime 300$ ar 30$ kainuojančią piniginę ar rankinę, suma joje yra tokia pati.

Nesvarbu, ar važiuojame 150 000$ ar 30 000$ kainuojančiu automobiliu, kelias ir atstumas yra vienodi ir mes pasieksime tą patį kelionės tikslą.

Nesvarbu, ar išgertume 1000 $, ar 10 $ kainuojantį vyno butelį, pagirios bus tos pačios.

Nesvarbu, ar namas, kuriame gyvename yra 100 ar 1000 kvadratinių metrų dydžio, vienatvė yra ta pati.

Suprasite, kad jūsų tikroji vidinė laimė kyla ne iš materialių šio pasaulio dalykų.

Nesvarbu, ar keliaujate pirma ar ekonomine klase, jei lėktuvas dūžta jūs leisitės juo žemyn…

Todėl tikiuosi suprasite, kad tikroji laimė yra tai, kad turite draugų, brolių ir sesių, su kuriais diskutuojate, juokiatės, kalbatės, dainuojate, kalbatės apie Šiaurės-pietryčius ar dangų ir žemę. Tai yra tikroji laimė!!!

Neginčijamas gyvenimo faktas ir patarimas:

neauklėkite savo vaikų būti turtingais, ugdykite juos būti laimingais.

Kai jie užaugs, jie žinos daiktų vertę, o ne kainą.“

Kas yra TIKĖJIMAS, PASITIKĖJIMAS ir VILTIS

Kartą sutarė vieno kaimo gyventojai melsti lietaus. Sutartą dieną susirinko visi ir tik vienas berniukas atsinešė skėtį.

Tai TIKĖJIMAS.

Išmestas į orą kūdikis krykščia iš džiaugsmo ir juokiasi, nes žino, kad tėtis pagaus jį.

Tai PASITIKĖJIMAS.

Kiekvieną naktį guldamiesi mes nesame garantuoti, kad sulauksime ryto gyvi, visgi mes nusistatome savo žadintuvą.

Tai VILTIS.

Kartą Bobo Marley paklausė, ar egzistuoja tobula moteris.

Ir jis atsakė :

Kam rūpi tobulumas?

Net Mėnulis nėra tobulas, jis pilnas kraterių.

Jūra nepaprastai graži, bet gelmėje sūri ir tamsi.

Dangus begalinis, bet dažnai uždengtas debesų.

Apskritai viskas, kas gražu, nėra idealu, bet ypatinga.

Todėl kiekviena moteris kažkam gali būti ypatinga.

Nustok būti „tobulu“ ir stenkis būti laisvu ir gyventi darydamas tai, kas tau patinka, o ne norėdamas padaryti įspūdį kitiems!

Kartą vienas žmogus paklausė Sokrato:

– Ar žinai, ką apie tave pasakė tavo draugas?

– Palauk, – sustabdė jį Sokratas, – pirmiausia tai, ką nori pasakyti, persijokim per tris sietus.

– Tris sietus?

– Taip, prieš ką nors sakant, reikia persijoti per tris sietus.

Pirmas – tiesos sietas.

Ar tu įsitikinęs, kad tai tikrai tiesa?

– Ne, aš tik girdėjau taip šnekant.

– Taigi, tu nežinai, tiesa tai ar ne.

Tada persijokim per antrąjį, per gerumo sietą.

Ar nori pasakyti apie mano draugą kažką gera?

– Ne, priešingai.

– Taigi, – tęsė Sokratas – tu ketini man pasakyti apie jį kažką bloga, nors nė nežinai ar tai tiesa. Išmėginkime dar ir trečiąjį – naudos sietą.

Ar man tikrai yra būtina išgirsti tai, ką nori pasakyti?

– Ne, tai nėra būtina.

– Taigi, – apibendrino Sokratas, – tame ką norėjai pasakyti nėra nei tiesos, nei gerumo, nei naudos. Kam tada tai sakyti?

Ernestas Hemingvėjus kartą pasakė: tamsiausiomis akimirkomis mums nereikia sprendimų ar patarimų. Mes trokštame tiesiog žmogiško ryšio – tylaus buvimo, švelnaus prisilietimo. Šie maži gestai yra inkarai, kurie laiko mus tvirtai, kai gyvenimas atrodo per daug.

Prašau, nebandyk manęs sutaisyti. Neimk mano skausmo ir neatstumk mano šešėlių. Tiesiog sėdėk šalia manęs, kai dirbu per savo vidines audras. Būk tvirta ranka, kurią galiu pasiekti, kai rasiu savo kelią.

Mano skausmą turiu nešti, mano kovas prieš akis. Bet tavo buvimas man primena, kad šiame didžiuliame, kartais gąsdinančiame pasaulyje nesu viena. Tylus priminimas, kad esu verta meilės, net kai jaučiuosi palūžusi.

Taigi, tomis tamsiomis valandomis, kai paklausiu, ar tiesiog būsi čia? Ne kaip gelbėtojas, bet kaip kompanionas. Laikyk mano ranką, kol ateis aušra, padėdamas man prisiminti savo jėgas.

Jūsų tyli parama yra pati brangiausia dovana, kurią galite padovanoti. Tai meilė, kuri padeda man prisiminti, kas esu, net kai pamirštu.

Antuanas de Sant Egziuperi. Malda.

Viešpatie, aš prašau tavęs ne stebuklo, bet kiekvienos dienos jėgos.

Padaryk mane pastabiu, kad kasdienos margumyne laiku sustočiau ties atradimu ir patirtimi.

Išmokyk mane teisingai sudėlioti man skirtą gyvenimo laiką.

Padėk man suvokti, kad reikia būti čia ir dabar. Ir išgyventi šią minutę kaip pačią svarbiausią.

Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad viskas gyvenime turi vykti sklandžiai.

Padovanok man suvokimą, kad kliūtys, pralaimėjimai, kritimai ir nesėkmės yra viso labo natūrali gyvenimo dalis, kurios dėka mes augame ir bręstame.

Primink man, kad širdis dažnai ginčijasi su protu.

Atsiųsk man, reikiamu momentu kažką, kuriam užteks drąsos pasakyti man tiesą, bet pasakyti ją mylint.

Tu žinai, kaip stipriai mums reikalinga draugystė. Duok man būti vertu šios paties nuostabiausios ir trapiausios Lemties Dovanos.

Padaryk mane žmogumi, gebančiu prisibelsti iki tų kurie yra visiškai „dugne“.

Apsaugok mane nuo baimės kažką tai gyvenime praleisti.

Duok man ne tai, ko aš trokštu, bet tai ko man iš tiesų reikia.

Paskutiniai Steve’o Jobs’o žodžiai prieš jam išeinant:

„Aš pasiekiau verslo sėkmės viršūnę, kitų akyse mano gyvenimas buvo sėkmės simbolis.Tačiau, be darbo aš turėjau tik labai mažai gyvenimo džiaugsmo. Galiausiai, mano turtas – tai nieko daugiau, nei faktas, prie kurio aš pripratau. Šiuo metu aš guliu lovoje, ligoninėje ir prisimindamas visą savo gyvenimą, aš suprantu, kad visos liaupsės ir turtai, kuriais aš taip didžiavausi, tapo kažkuo nereikšmingu mirties akivaizdoje. Tamsoje, kai žiūriu į žalias įrangos, palaikančios dirbtinį kvėpavimą švieseles ir girdžiu visus mechaninius jos garsus, jaučiu mirties alsavimą.

Tik dabar aš suprantu, kad mes turime sekti kitais tikslais, nesusijusiais su turtais.

Turi būti kažkas svarbiau: pavyzdžiui, pasakojimai apie meilę, menas, mano vaikystės svajonės…

Nuolatinės pelno lenktynės paverčia žmogų marionete. Taip nutiko ir man. Dievas apdovanojo mus pojūčiais, kad mes galėtume parodyti meilę artimui. Aš negaliu su savim pasiimti nė skatiko, iš to, ką per visą gyvenimą užgyvenau.. Viskas, ką aš pasiimsiu su savimi, – tai tik prisiminimai apie meilę. Štai tas tikrasis turtas, kuris turėtų sekti paskui jus ir lydėti tam, kad turėtumėte jėgų eiti toliau. Meilė gali įveikti didelius atstumus. Gyvenimas neturi ribų. Pasiekite aukštį, kurį norite pasiekti. Eikite ten, kur širdis jus veda. Visa tai jūsų rankose. Turint pinigų, galite samdyti žmones, kurie bus jūsų vairuotojais,už jus darys įvairius darbus namie ir darbe, bet niekas už jus neprisiims jūsų ligos. Materialius dalykus, kurių mums trūksta, mes visada galime surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio niekada nerasite, jei prarasite – tai gyvenimas. Nesvarbu, kiek jums metų dabar ir ką jūs pasiekėte. Mums visiems ateis diena, kai uždanga nusileis… jūsų lobis – tai meilė šeimai, mylimam žmogui, artimiesiems ir draugams … Saugokite save, rūpinkitės kitais.”

„Stipriųjų nemėgsta – jie nepatogūs. Jų negalima kontroliuoti.

⠀Jie girdi save, žino, ko yra verti ir nėra pasirengę to atsisakyti.

⠀Viduje jie turi inkarus, su kuriais jie tvirtai laikosi noro gyventi be purvo ir būti laimingais nepaisant visko.

⠀Jų viduje yra stiprios šaknys, kurių negalima išrauti ar sunaikinti. Kaip ir neįmanoma sugriauti jų geležinių principų, savigarbos, moralės ir tikėjimo savimi.

Stiprieji geba atlaikyti bet kokią tiesą, gyvenimo smūgius, išdavystę ir savo emocijų audrą išgyvenant vienatvę.

⠀Jie nebijo skausmo, nes išgyvenę karą savo širdyje ir praėję asmeninį pragarą, jie išmoko savo žaizdas paversti išmintimi ir džiaugtis gyvenimu, išsaugodami savo širdyje grožį ir švelnumą.

⠀Stiprieji nesiblaško kitų žmonių keliuose, neprekiauja laime, neprašo meilės – bet jei Dievas suteiks jiems šituos jausmus, jie priims juos kaip didelę dovaną ir niekada neišduos mylimo žmogaus.

⠀Gyvena pagal sąžinę, nesipuikuoja savimi, nemokina kitų kaip reikia gyventi, bet labiau nori praturtinti savo vidų ir tobulėti.

⠀Jie neša savo kryžių, nenumesdami jo ant kitų pečių, atsako už savo žodžius ir veiksmus, o dėl klaidų kaltina tik save, nes yra linkę daryti teisingas išvadas vietoje tuščių nuoskaudų.

⠀Jie atidūs viskam – jų negalima apgauti ar primesti svetimą dalyką, kuris yra priešingas jų valiai ir norams.

⠀O dar jie moka išeiti. Stiprieji moka išeiti kartą ir visiems laikams. Nemėginkite išgyventi jų jausmų, charakterio ir kantrybės – palūšite…“.

Gyvenimiškos Tibeto išminčių taisyklės:

Patinka – pasakyk.

Nepatinka – pasakyk.

Pasiilgai – paskambink.

Nesupranti – paklausk.

Norisi susitikti – pasikviesk.

Ko nors nori – paprašyk.

Niekada nesiginčyk.

Jei nori, kad tave suprastų – paaiškink.

Jei esi kaltas, iškart prisipažink ir neieškok pasiteisinimų.

Visada atsimink, kad kiekvienas turi savo tiesą, nebūtinai sutampančią su tavąja.

Nebendrauk su nedorais žmonėmis.

Svarbiausia gyvenime – meilė, o visa kita – tuštybė.

Žmogaus problemos slypi tik jo galvoje.

Aplinkinis pasaulis nei geras, nei blogas, ir jam vis vien, ar tu esi, ar ne.

Pasistenk kiekviename veiksme rasti malonumą.

Nebūk nuobodus.

Atsimink, kad tu niekam nieko neskolingas.

Gyvenime pasitikėk tik savimi.

Gyvenki šia diena, nes vakarykštės jau nėra, o rytojus dar neatėjo.

Žinok, kad šiandien – pati geriausia tavo diena.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame laidotuvės yra svarbiau už mirusįjį, kur vestuvės svarbiau už meilę, kur knygos viršelis svarbiau už turinį, kur išvaizda yra svarbiau už protą. Gyvename įpakavimo kultūroje, kuri niekina vidinį turinį. Eduardo Galeano

Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai – tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį.

Dabar aš žinau: tai Autentiškumas.

Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas ir kuriems jis dar nepasirengęs, net jeigu tas žmogus – aš pats.

Dabar aš tai vadinu Pagarba.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi troškęs kitokio gyvenimo ir suvokiau, jog viskas aplinkui mane skatina augti.

Šiandien aš tai vadinu Brendimu.

Kai pradėjau mylėti save, supratau: kad ir kur būčiau, esu reikiamoje vietoje reikiamu laiku, ir visa, kas man nutinka, nutinka tada, kada reikia, taigi man nėra dėl ko nerimauti.

Dabar aš tai vadinu Pasitikėjimu.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi švaistęs savo laiką ir kūręs grandiozinius ateities planus. Dabar aš darau tai, kas man teikia malonumo ir džiaugsmo, tai, ką man patinka daryti, kas džiugina širdį, ir darau tai savaip, savo tempu.

Dabar aš tai vadinu Paprastumu.

Pradėjęs mylėti save, išsilaisvinau nuo to, kas kenkia mano sveikatai – maisto, žmonių, daiktų, situacijų ir visko, kas tempia mane žemyn ir tolyn nuo savęs. Kadaise vadinau šį požiūrį sveiku egoizmu.

Dabar vadinu tai Meile pačiam sau.

Kai pradėjau mylėti save, lioviausi stengtis visada būti teisus, ir nuo to laiko rečiau klystu.

Dabar aš suprantu, jog tai Kuklumas.

Kai pamilau save, lioviausi gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities.

Dabar gyvenu šia akimirka, kurią VISKAS ir vyksta.

Dabar gyvenu kasdien, diena po dienos, ir vadinu tai Pasitenkinimu.

Tada, kai pradėjau mylėti save, supratau, kad protas gali trikdyti ir net susargdinti. Bet kai sujungiau jį su savo širdim, jis tapo man vertingu sąjungininku.

Šią sąjungą aš vadinu Širdies išmintimi.

Mums jau nereikia bijoti konfliktų, susidūrimų ir kitokių problemų, kylančių iš savęs ar iš kitų. Net žvaigždės susiduria viena su kita, tačiau iš šių susidūrimų gimsta nauji pasauliai.

Dabar aš žinau: tai Gyvenimas.

Kartą mokytojas paklausė savo mokinių:

– Kodėl žmonės šaukia, kai pykstasi?

– Todėl, kad jie netenka kantrybės ir praranda ramybę, – atsakė mokiniai.

– Bet kam šaukti, jeigu žmogus yra visai šalia? Nejaugi negalima kalbėtis tyliai?

Mokiniai toliau siūlė savo atsakymus, tačiau nė vienas iš jų Mokytojo nepatenkino. Galiausiai jis paaiškino:

– Kai žmonės nepatenkinti vieni kitais, jie pykstasi, ir jų širdys tolsta. Kad įveiktų šį atstumą ir vienas kitą išgirstų, jie šaukia. Kuo labiau pykstasi, tuo garsiau. O kas nutinka, kai žmonės įsimyli? Jie nešaukia, netgi priešingai… Kalbasi tyliai. Todėl, kad jų širdys yra viena šalia kitos, ir atstumas tarp jų mažytis…

– Kas nutinka, kai įsimyli dar labiau? – Tęsė mokytojas. Jie šnabždasi. Galiausiai net ir to nebereikia – pakanka pažvelgti į kito akis ir viskas tampa aišku. Taip būna, kai mylinčios širdys yra viena šalia kitos.

Tai štai, nesipykite, neleiskite jūsų širdims atitolti, netarkite žodžių, kurie didintų atstumą tarp jūsų širdžių. Nes gali būti, kad vieną dieną jis taps toks didelis, kad kelio atgal neberasite…