Pirmoji Gerosios žinios skelbėja

„O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė.“ (Evangelija pagal Joną 20, 11)

Jono Evangelijoje gana išsamiai pasakojama apie prisikėlusio iš mirties Kristaus pasirodymą Marijai Magdalietei, o paskui ir mokiniams. Bet kodėl po prisikėlimo Kristus pasirodė ne Jonui – mokiniui, kurį mylėjo ypatinga meile (Jn 13, 23), ne skausmo prislėgtai savo motinai, o būtent Marijai Magdalietei (Jn 20, 1–18)?

Kad atsakytume į šį klausimą, prisiminkime Jėzaus žemiškosios kelionės paskutinės savaitės įvykius. Marija atėjo į Jeruzalę kartu su kitomis moterimis ir mokiniais iš Galilėjos. Ji, kaip ir visi, tikėjosi, kad Jeruzalėje Kristus atsisės į sostą ir išvaduos tautą iš romiečių jungo.
Marijos viltis pradėjo pildytis, kai Jėzus įėjo į Jeruzalę kaip Karalius – Nugalėtojas. Ji girdėjo džiaugsmingą tautos dainavimą: „Osana aukštybėse! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu!“ ir džiaugsmas pripildė jos širdį.

Bet praėjo keturios dienos ir Marija mato Kristų nukryžiuotą tarp dviejų plėšikų, nuplaktą, sužalotą jo priešų neatpažįstamai. Ji stovi netoli kryžiaus ir žiūri į Jo iškankintą, sužalotą veidą. Vargu ar ji žinojo, kad tą valandą išsipildė Izaijo pasakytas pranašiškas žodis apie Jėzų: „Kaip daugelis baisėjosi tavimi, taip jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų!“ (Iz 52, 14).

Tos rankos, kurios laimino tautą ir pamaitino duona keletą tūkstančių, dabar buvo prikaltos vinimis prie kryžiaus. Kojos, kurias Marija nuplovė ašaromis, nušluostė savo galvos plaukais ir tepė miros aliejumi, taip pat buvo prikaltos vinimis prie medžio. Tos lūpos, kurios skelbė žmonėms Amžinojo gyvenimo žodžius ir į Marijos širdį atnešė ramybę ir džiaugsmą, buvo sukepusios nuo troškulio, ir niekas jų nesuvilgė vandeniu.

Marija matė, kad Jėzaus akys buvo pasruvusios krauju nuo žaizdų galvoje, o Jo širdis, kupina meilės visiems žmonėms, perdurta ietimi.

Šį siaubingą reginį Marija matė prieš dvi dienas Golgotoje. Ji girdėjo Jėzaus aimaną, skirtą Dangiškajam Tėvui: „Eli! Eli! Lema sabachtani?“, kas reiškia: „Mano Dieve! Mano Dieve! Kodėl mane palikai?“

Šešias valandas Jėzus Kristus kabojo ant kryžiaus kankinamas skausmo ir troškulio. Marija matė, kaip po Jėzaus mirties Juozapas su Nikodemu sunkiai ištraukė vinis iš Jo rankų ir kojų, nuėmė kūną nuo kryžiaus, ištepė Jį kvepiančia mira, apvyniojo drobule ir paguldė į kapą, iškaltą uoloje. Marija matė, kaip kapavietės angą užritino dideliu akmeniu, o vėliau kareiviai jį užantspaudavo.
Marijos, kaip ir kitų Jėzaus draugų, viltis žlugo. Marija negalėjo miegoti. Ji kentėjo dėl žmonių neteisingumo ir žiaurumo. Ji laukė aušros, kol baigsis sabatas, ir nesulaukusi, „dar neišaušus“, nuskubėjo prie kapo, kad galėtų patepti Jėzaus kūną mira. Einant ją kamavo viena mintis: „Kas nuris akmenį?“ bet, priėjusi prie kapo, pamatė, kad akmuo jau nuristas. Ji įėjo į kapavietę. Jėzaus ten nebuvo. Vadinasi, pavogė Jo kūną!..
Marija nubėgo pas mokinius su žinia: „Paėmė Viešpatį iš kapo!“ Petras ir Jonas, išgirdę šią žinią, nuskubėjo prie kapo. Ir Marija su jais. Mokiniai patys įsitikino, kad kapas tuščias, ir nuėjo.

Bet Marija pasiliko. „O Marija stovėjo prie kapo ir verkė“, kaip verkiama prie kapo karštai mylimo ir artimo žmogaus. Kas gali ją paguosti tokiame sielvarte? Marija nusprendė dar kartą pažvelgti į kapavietės vidų, kur buvo paguldytas Mokytojas. Ji pasilenkė ir pamatė du angelus: „Jie paklausė jos: „Moterie, ko verki?“ – „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jį padėjo“ – atsakė ji.
Palaiminta tu, Marija, kad pavadinai Kristų savo Viešpačiu. Ir Viešpats, matydamas gilų šios moters sielvartą, pats atėjo ją paguosti.

Marijai pasirodė, kad kažkas stovi greta jos. Ji apsidairė. Iš tiesų, stovi žmogus. Ji manė, jog tai sodininkas. „Jėzus jai tarė: Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Marija sako: „Gerbiamasis, jei tu Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį paimsiu.“ (Jn 20, 15).

Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius: „Aš Jį paimsiu“… Mirusį paimsiu, nepaisant žydų įstatymo nesiliesti prie mirusiojo ir laidoti jį kuo skubiau, netgi jei jis ir artimas. O Marija pasiruošusi paimti to Žmogaus kūną, kuris mirė dar penktadienį. Taip gali sakyti tik tie žmonės, kurių širdis kupina didžiulės meilės.

Ir Marija tuoj pat išgirdo Jėzaus, pašaukusio ją vardu „Marija!“, balsą.

Kas gali įsivaizduoti Marijos džiaugsmą? Ji pamatė Viešpatį ne mirusį, o gyvą. Visa jos esybė virpėjo iš nuostabos.

Su kokiu džiaugsmu ji bėgo pas mokinius pranešti jiems didžią žinią: „Mokytojas gyvas. Aš Jį mačiau! Jis kalbėjo su manimi!“

Marija tapo pirmąja džiaugsmingo prisikėlimo žinios skelbėja. Ji buvo verta išgirsti didžius žodžius iš prisikėlusiojo Kristaus lūpų, kad nuo šiol Jo Dangiškasis Tėvas yra ir mūsų Tėvas (Jn 17).

Petras ir Jonas nematė netgi angelų, o Marija nusipelnė pamatyti prisikėlusį Kristų.

Kaip tai paaiškinti?

Meilė atsiveria meilei. Dievas labiausiai vertina mūsų meilę Jam. Marijos meilė Viešpačiui buvo aukščiausios „prabos“.
Prisiminkime Kristaus žodžius, pasakytus po to, kai Marija nuplovė Jo kojas ašaromis ir patepė miros tepalu: „Jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. Šiuos žodžius Jėzus pasakė fariziejui Simonui. O Marijai tarė: „Tavo nuodėmės atleistos“ (Lk 7, 47–48).

Prisiminkime Petro susitikimą su prisikėlusiu Kristumi Tiberijos ežero pakrantėje (Jn 21). Kristus nepaklausė Petro: „Ar dabar tiki, kad Aš – Mesijas?“ Kristus tris kartus paklausė jo: „Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?“
Tikėti – tai viena, mylėti – kita. Niekas negali pakeisti meilės Viešpačiui. Tik po to, kai Petras atsakė: „Tu žinai, kad Tave myliu“, Kristus jam pavedė atlikti didį darbą: „Ganyk mano avinėlius.“

Buvimas tikru ganytoju susijęs su didele auka, ir jei nebus tikros meilės Viešpačiui ir Jo darbui – nebus palaiminimo. Labiau už žygdarbius ir darbus Viešpats vertina atpirktų vaikų meilę Jam.

Apie tai kalba ir Apreiškimo Jonui knygos antrojo skyriaus pirmos penkios eilutės: „Efezo bažnyčios angelui rašyk: „Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo kantrybę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Tu ištvėrei, esi kantrus ir dėl mano vardo triūsei ir nepailsai. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jei ne, – jei neatgailausi, – greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.“

Versta iš žurnalo „Viera i žizn“ Nr. 2002/2.
Vertė Regina Vasiliauskienė.
2008 m. vasaris.