Ar Jėzus teigė esąs Dievas?

Labai aiškiai, nuo pat pirmųjų bažnyčios metų, Jėzus buvo vadinamas Viešpačiu ir daugumos krikščionių laikomas Dievu. Tiesa, Jo dieviškumo doktrina buvo didelių ginčų objektas. Klausimas yra toks – ar iš tiesų Jėzus teigė esąs Dievas (Kūrėjas), ar Jo dieviškumą tiesiog išgalvojo Naujojo testamento autoriai?

Kai kurie mokslininkai mano, kad Jėzus buvo toks galingas mokytojas ir tokia įtakinga asmenybė, kad Jo mokiniai tiesiog palaikė Jį esant Dievu. O gal jie tiesiog norėjo tikėti, kad Jis yra Dievas. Johnas Dominicas Crossanas ir Jesus Seminaras (skeptikų mokslininkų grupė, pasisakanti prieš stebuklų realumą) yra vieni iš tų, kurie tiki, kad Jėzus buvo sudievintas klaidingai. Dar kiti, kurie sako, kad Jėzus neteigė esąs Dievas, yra mormonai, Jehovos liudytojai, krikščionys tyrinėtojai, unitaristai ir kelios kitos religinės grupės, kurios netelpa į tradicinės krikščionybės rėmus.

Tuo tarpu krikščionys atkakliai tvirtina, kad Jėzus sakė esąs Dievas. Būdamas deistas, Tomas Jeffersonas be vargo pripažino Jėzaus moralės ir etikos mokymą, tačiau atmetė Jo Dievystę (7).
Kaip jau minėta ir kaip matysime toliau, jeigu Jėzus nėra tas, kuo Jis skelbėsi esąs, tada mums reikia išnagrinėti kitas galimas alternatyvas, tačiau jos tikrai Jo nevainikuos didžiu moralės mokytoju.

Seniai ir gerai žinomiems dalykams su laiku tampame abejingi. Dėl tos priežasties visiems gerai žinomiems Jėzaus pareiškimams apie save, o taip pat pareiškimams apie Jį Evangelijose, įskaitant posakius apie Jį kaip Dievo Sūnų, gali praplaukti pro mūsų sąmonę nepastebėjus, kokie jie yra drastiški, radikalūs ir kontroversiški. Net paviršutiniškas Evangelijų skaitymas mums leidžia susidaryti aiškų įspūdį, kad Jėzus teigė esąs daugiau nei pranašas kaip Mozė ar Danielius. Šių pareiškimų prigimtis mus labiausiai jaudina. Yra du klausimai verti dėmesio: Ar Jėzus teigė esąs Dievas? Kada Jėzus sakė „Dievas“ ar jis turėjo omenyje pasaulio kūrėją?

Keista, tačiau problema atsakant į šiuos klausimus nėra informacijos stoka, bet jos perteklius. Kad rastume aiškų atsakymą labiau verta ne perversti visą daugybę vietų, tačiau atidžiau patyrinėti keletą vietų ir atsižvelgti į jų kontekstą. Panagrinėkime Jėzaus žodžius Mato 28,18: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“.

Ką Jėzus turėjo omenyje ištardamas tokį drastišką teiginį? Interpretuojant istorinių dokumentų teiginius, šiuo atveju teiginiui „visa valdžia“, yra pavojinga suteikti apibrėžimą ir prasmę. Kad teisingai juos interpretuotume būtinai turime atsižvelgti į kontekstą.

„Valdžia“ buvo gerai suprantamas posakis Romos okupuotame Izraelyje. Tuo metu Cezaris buvo aukščiausia valdžia visoje Romos imperijoje. Cezario ediktas tuoj pat galėjo išsiųsti legionus į karo žygį, pasmerkti arba išteisinti nusikaltėlius, legalizuoti įstatymą ir pakeisti valdininkus. Tarp kitko Cezario valdžia buvo tokia didelė, kad jis pats save dievino.

Taigi mažų mažiausiai Jėzus teigė turįs valdžią prilygstančią pačiam Cezariui. Tačiau Jis nesakė, kad turi didesnę valdžią nei žydų vadovai ar Romos valdytojai. Jėzus tvirtino, kad yra aukščiausia valdžia visoje visatoje. Tiems, kuriems Jis kalbėjo, tai reiškė, kad Jis buvo Dievas. Ne dievas, bet Dievas.

Ar Jėzus teigė esąs Kūrėjas?

Ar įmanoma, kad Jėzus tik atspindėjo Dievo valdžią ir neturėjo omenyje, kad Jis ir yra Kūrėjas? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokia galimybė yra. Tačiau Jėzaus tvirtinimas, kad Jis turi visą valdžią, mums nepalieka kito varianto kaip tik tai, kad Jis ir yra visatos Kūrėjas.

Tai mus veda prie kitos tiesos. Jeigu Jėzaus teiginius paimtume atskirai, tai daugeliui galėtume suteikti kitokią prasmę nei Jis pats turėjo omeny. Aiškinantis žodžių prasmę turime atsižvelgti ne tik į jų kontekstą (kaip mes jau matėme studijuojant žodį „valdžia“ pirmojo amžiaus Palestinos kontekste), bet taip pat turime palyginti juos su kitais panašiais teiginiais. Kitais žodžiais tariant, ar šis Jėzaus teiginys yra vienas tokio pobūdžio, ar jį papildo kiti Jo pareiškimai?

Štai keletas panašaus pobūdžio Jėzaus teiginių Evangelijose:
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jono 11,25);
„Aš esu pasaulio šviesa“ (Jono 8,12);
„Aš ir Tėvas esame viena“ (Jono 10,30);
„Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apreiškimo 22,13);
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14,6);
„Aš esu vienintelis kelias pas Tėvą (Dievą)“ (Jono 14,6);
„Jei matėte mane, matėte Tėvą“ (Jono 14,9);

Grįžkime prie konteksto. Senajame testamente, kada Mozė prie degančio krūmo klausė Dievo, koks Jo vardas, Dievas atsakė: „Aš Esu“. Jis sakė Mozei, kad Jis yra vienintelis Kūrėjas, amžinas ir nesikeičiantis laike.

Nuo to momento nei vienas praktikuojantis žydas niekada nei apie save, nei ką kitą nenaudodavo žodžio junginio „aš esu“. Jėzui apie save kalbant „Aš Esu“ supykdė žydų religinius vadovus. Po tokių Jėzaus teiginių žydų vadovai paaiškino jam, kodėl jie nori jį užmušti: „Nes tu, būdamas žmogumi, dedies Dievu“ (Jono 10,33).

Noriu parodyti, kad tokie posakiai įsiutino religinius vadovus, jie aiškiai suprato ką Jėzus turėjo omeny – Jis tvirtino esąs Dievu, visatos Kūrėju. Tik toks tvirtinimas galėjo būti traktuojamas kaip piktžodžiavimas ir baudžiamas mirtimi. Jėzaus pareiškimai, kad Jis yra Dievas, matomi ne tik iš Jo žodžių, bet ir žmonių reakcijos į šiuos tvirtinimus.

Koks dievas?

Teorija, kad Jėzus galėjo tikėti visų žmonių dieviškumu, pasibjaurėtinai brukama filmuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip „Dangaus karalystė“. Problema yra tame, kad istorinių filmų kūrėjai kuria veikėjus, kurie yra nukeliami į praeitį su šių dienų pasaulėžiūra, neatitinkančia tų laikų nusistatymų, vertybių ir tikėjimo.

Filme „Dangaus karalystė“ viduramžių piligrimas, kurį vaidino Orlando Bloomas, samprotauja, kodėl krikščionys ir musulmonai negali susitaikyti. (Išplėstinėje filmo versijoje paskutinis mūšis baigiasi bendra daina „Mes esame pasaulis“). Tokie „supermenai“ sugeba neklysdami įžvelgti tai, ką visai žmonijai suvokti prireikė ištisų amžių.

Idėja, kad mes visi esame Dievo dalis ir kad mumyse yra Dievo sėklos, yra paprasčiausiai nesuderinama su Jėzaus mokymu ir veiksmais. Tokios idėjos yra svetimos Jo mokyme išsakytiems teiginiams. Mes toliau matome, kad ir Jo mokiniai ne taip suprato savo mokytojo mokymą.

Jėzus mokė, kad Jis yra Dievas taip, kaip žydai suprato Dievą ir taip, kaip žydų Raštai (Senasis testamentas) mokė apie Dievą, o ne kaip Naujojo Amžiaus judėjimas supranta Dievą. Nei Jėzus, nei Jo auditorija neužaugo su „Žvaigždžių karais“, todėl kada jie kalbėjo apie Dievą, jie nekalbėjo apie aukštesnes kosmines jėgas. Tie žmonės, kurie bando sakyti, kad Jėzus turėjo omenyje kitokią Dievo koncepciją, paprasčiausiai iškraipo istoriją.

Bet jeigu Jėzus nebuvo Dievas, ar mes galėtume teigti, kad Jis buvo didis moralės mokytojas? C.S.Lewis argumentuoja taip: „Aš stengiuosi apsaugoti kiekvieną norintį pasakyti apie Jėzų tikrai kvailą, tačiau ne retą teiginį: „Aš tikiu, kad Jėzus buvo didis moralės mokytojas, tačiau netikiu, kad jis teigė esąs Dievu“. Taip teigti mes negalime “ (8).

Ieškodamas tiesos Lewis buvo įsitikinęs, kad toks teiginys apie Jėzų yra neteisingas. Arba Jėzus buvo tas, kuo save ir laikė – Dievu kūne, arba Jo teiginiai buvo klaidinti. Jei jie buvo klaidingi tuomet Jėzus negalėjo būti didis moralės mokytojas. Jis tuomet galėjo būti vienas iš dviejų – arba melagis, arba kvailys panašus į Dievą.