Ar patikimas Naujasis Testamentas?

2000-ųjų metų liepą „ABC“ naujienų tarnybos diktorius Peteris Jenningsas vedė laidą apie Jėzų iš Izraelio. Jo laidoje „Jėzaus paieška“ buvo nagrinėjama, ar Jėzus iš Naujojo Testamento buvo istorinė asmenybė. Jenningsas pateikė DePaulo profesoriaus Johno Dominiko Crossano, trijų jo kolegų iš „Jėzaus seminaro“ ir kitų Biblijos tyrinėtojų nuomones apie Evangelijose aprašytus įvykius. („Jėzaus seminaras“ – tai grupė mokslininkų, kurie diskutuoja apie užrašytus Jėzaus žodžius ir poelgius, po to meta raudonus, rausvus, pilkus arba juodus karoliukus, balsuodami už Evangelijų teiginių teisingumą.) (1)

Kai kurie komentarai buvo pribloškiantys. Per nacionalinę televiziją dr. Crosannas ne tik pasėjo abejonių dėl 80 proc. Jėzaus pasakymų, jis taip pat paneigė Jėzaus dievystę, Jo stebuklus ir prisikėlimą. Jenningsą tai iš tiesų suintrigavo.

Tikrosios Biblijos istorijos paieška visada pristatoma kaip naujiena. Būtent todėl kiekvienais metais žurnalai „Time“ ir „Newsweek“ leidžiasi į kelionę, norėdami ant savo viršelių pasipuikuoti Marijos, Jėzaus, Mozės ar Abraomo istorija. „O kas žino? Gal šiemet tai bus – „Bobas: neatskleista dingusio 13-ojo apaštalo istorija“.

Visa tai pramogos, ir dėl to tyrinėjimai niekad nesibaigs ir neduos atsakymų, nes tai panaikintų ateities laidas. Žmonės, kurie laikosi radikaliai skirtingų pažiūrų, „sumetami“ kartu kaip į filmo „Dingę“ epizodą, kur jie beviltiškai nagrinėja tą klausimą, bet neranda aiškaus atsakymo.

Tačiau Jenningso reportažas iškėlė vieną klausimą, apie kurį reikia rimtai pasvarstyti. Crosannas norėjo pasakyti, kad pirminiai pasakojimai apie Jėzų buvo perduodami žodine pasakojamąja tradicija ir buvo užrašyti tik po apaštalų mirties. Taigi, jie daugiausia esą nepatikimi ir neperteiks mums tikslaus tikrojo Jėzaus paveikslo. Kaip mums sužinoti, ar tai iš tikrųjų yra tiesa?

Rimtas klausimų, susijusių su istorine Jėzaus asmenybe, tyrinėjimas negalimas analizuojant tik trumpas ištraukas. Šiame žurnale mes nekartosime skambių frazių, o analizuosime faktus. Mes pasiruošę pripažinti, kad žurnalo straipsnis tegali susumuoti mokslininkų išvadas. Tačiau šis reziumė pakankamas, kad parodytų, kaip skambios frazės apie Jėzų dažniau iškreipia istorinę tiesą, negu ją nušviečia. Taip pat žinoma ir bendra mokslininkų nuomonė apie Naujojo Testamento Jėzų.

PASIKLYDĘ VERTIME
Taigi, ką rodo istoriniai faktai? Pradėsime nuo dviejų paprastų klausimų: kada buvo parašyti pirmieji Naujojo Testamento dokumentai ir kas juos parašė?

Šių klausimų svarba turėtų būti savaime suprantama. Jei pasakojimai apie Jėzų būtų buvę parašyti po pirmųjų liudininkų mirties, niekas negalėtų užtikrinti jų tikrumo. Tačiau jei pirmieji pasakojimai buvo užrašyti apaštalams dar tebesant gyviems, tada jų autentiškumas galėtų būti patvirtintas. Juk Petras galėtų pasakyti: „Ei, čia klastotė, aš šito nerašiau“. Ir Matas, ir Morkus, ir Lukas, ir Jonas galėtų atremti klausimus ir iššūkius, metamus dėl jų pasakojimų apie Jėzų.

Naujojo Testamento rašytojai teigė rašę savo matytus liudijimus apie Jėzų. Apaštalas Petras taip rašo viename savo laiškų: „Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai“ (2 Petro 1, 16).

Didesniąją Naujojo Testamento dalį sudaro 13 apaštalo Pauliaus laiškų, rašytų jaunoms bažnyčioms ir pavieniams asmenims. Pauliaus laiškai, datuojami nuo 40 iki 60 m.e. metų (12–33 metai po Kristaus), sudaro ankstyviausią liudijimą apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Willas Durantas taip rašė apie istorinę Pauliaus laiškų svarbą: „Krikščionių liudijimai apie Kristų prasideda nuo šventojo Pauliaus laiškų. <...> Niekas nėra suabejojęs Pauliaus egzistavimu ar jo susitikimais su Petru, Jokūbu ir Jonu; taip pat Paulius su pavydu prisipažįsta, kad šie vyrai pažino Kristų kūne“. (2)

KADA BUVO PARAŠYTAS NAUJASIS TESTAMENTAS?
Knygose, žurnaluose ir televizijos dokumentiniuose filmuose „Jėzaus seminaras“ daro prielaidą, kad Evangelijos buvo parašytos nežinomų autorių netgi tarp 130–150 m.e. metų. Jei šios vėlyvos datos būtų teisingos, tai jos būtų nutolusios nuo Kristaus mirties apie 100 metų (mokslininkai mano, kad Jėzus mirė tarp 30 ir 33 m.e. metų). Ir kadangi visi gyvi liudininkai būtų jau mirę, tai Evangelijos būtų parašytos nežinomų apgaulingų autorių.

Taigi, kokių įrodymų mes turime, kad išsiaiškintume, kada buvo parašytos Evangelijos ir jose aprašyti Jėzaus gyvenimo įvykiai? Dauguma mokslininkų sutaria, kad Evangelijos buvo parašytos apaštalų 1-ajame amžiuje po Kr. Jie nurodo keletą priežasčių, kurias mes apžvelgsime šiame straipsnyje. Dar reikia prisiminti, kad jų išvadas pagrindžia trys pirminiai įrodymai:
• ankstyvieji eretikų raštai, t. y. Marcijono, Valentino mokykla, kurie cituoja Naujojo Testamento knygas, temas ir ištraukas.
• daugybė ankstyvųjų krikščionių šaltinių, tokių kaip Klemento iš Romos, Ignacijaus ir Polikarpo.
• rastos Evangelijų fragmentų kopijos, kurių datos radioaktyviuoju būdu nustatytos apie 117 m.e. metus.

Biblijos archeologas Wiljamas Allbrightas, remdamasis savo tyrinėjimais, padarė išvadą, kad visos Naujojo Testamento knygos buvo parašytos daugumai apaštalų esant gyviems. Jis rašė: „Galime pasakyti pabrėždami, kad daugiau nebeegzistuoja joks solidus pagrindas, kuriuo remiantis galima datuoti bet kurią knygą vėliau nei maždaug 80 m.e. metai, t. y. dvi pilnos kartos prieš datą tarp 130 ir 150 m. e. m., pateiktą radikalesnių Naujojo Testamento kritikų šiandien“. (3)

Kitur Allbrightas teigia, kad visas Naujasis Testamentas galimai parašytas „tarp 50 ir 75-ųjų m.e. metų.“ (4)
Liūdnai pagarsėjęs mokslininkas skeptikas Džonas A. T. Robinsonas datuoja Naująjį Testamentą anksčiau negu net patys konservatyviausi mokslininkai. Knygoje „Iš naujo datuojant Naująjį Testamentą“ Robinsonas tvirtina, kad didesnioji Naujojo Testamento dalis buvo parašyta tarp 40-ųjų ir 65-ųjų m.e. metų. Tai reiškia, kad jis anksčiausiai galėjo būti parašytas septyneri metai po Kristaus mirties. (5) Jei tai tiesa, bet kokios istorinės klaidos galėjo būti iškart pastebėtos ir ištaisytos tiek liudininkų, tiek ir krikščionybės priešų.

Taigi pabandykime eiti sprendimų keliu, kuris veda mus nuo autentiškų dokumentų į mūsų šiandienines Naujojo Testamento versijas.

DOKUMENTO PATIKIMUMO TESTAI
Originalūs apaštalų raštai buvo gerbiami. Bažnyčios studijavo juos, dalijosi, rūpestingai saugojo ir slėpdavo kaip lobį.

Deja, romėnų konfiskacija, praėję 2000 metų ir antrasis termodinamikos dėsnis padarė savo. Taigi, ką mes šiandien turime iš tų originalių raštų? Ogi nieko. Visi originalūs rankraščiai dingę (nors ne paslaptis, kad kiekvieną savaitę Biblijos mokslininkai klausosi tiesioginės Antikvarinių daiktų aukciono laidos per radiją, tikėdamiesi, kad koks nors dar galėtų atsirasti).
Tačiau Naujasis Testamentas nėra vienas tokio likimo brolis; joks kitas toks pat svarbus dokumentas iš senovės istorijos šiandien taip pat neegzistuoja. Tačiau istorikams nekelia problemų originalių rankraščių trūkumas, jei jie turi patikimas kopijas. Bet ar yra senovinių Naujojo Testamento kopijų, ir jei taip, ar jos atitinka originalus?

Kadangi bažnyčių skaičius augo, šimtai kopijų buvo rūpestingai perrašomos stebint bažnyčios vadovams. Kiekvienas laiškas buvo smulkmeniškai perrašomas rašalu ant pergamento ar papiruso. Dėl to šiandien mokslininkai gali studijuoti išlikusias kopijas (kopijų kopijas ir kopijų kopijų kopijas – jūs tikriausiai jau supratote), kad nustatytų autentiškumą ir atstatytų apytikslį, bet gana artimą originalams tekstą.

Iš tikrųjų mokslininkai, studijuojantys senovės literatūrą, sukūrė teksto kritikos mokslą, kad nagrinėdami tokius dokumentus kaip „Odisėja“, lygindami juos su kitais senoviniais dokumentais, nustatytų jų tikslumą. Vėliau karo istorikas Charles‘as Sandersas papildė teksto kritiką, sukurdamas trijų dalių testą, kuris ne tik tikrina, ar kopija atitinka originalą, bet taip pat ir autorių patikimumą. Jo testai tokie:
1. Bibliografinis testas;
2. Vidinio akivaizdumo testas;
3. Išorinio akivaizdumo testas. (6)

Pažiūrėkime, kas vyksta, kai mes taikome šiuos testus ankstyviesiems Naujojo Testamento rankraščiams.

BIBLIOGRAFINIS TESTAS
Atliekant šį testą, dokumentas lyginamas su kitais senovės istorijos radiniais iš to paties periodo. Juo nustatoma:
• Kiek autentiško dokumento kopijų egzistuoja?
• Koks laiko tarpas yra tarp originalo rašymo ir ankstyviausių kopijų?
• Ar dokumentą galima adekvačiai palyginti su kitais senovės istorijos radiniais?

Įsivaizduokite, kad mes turėjome tiktai du ar tris originalius Naujojo Testamento rankraščius. Atranka būtų tokia maža, kad mes iš viso negalėtume patikrinti tikslumo. Kita vertus, jei mes turėtume šimtus ar net tūkstančius, mes galėtume lengvai „išravėti“ prastai perteiktų dokumentų klaidas.

Taigi, kaip galima Naująjį Testamentą palyginti su kitais senoviniais rankraščiais, turint omenyje kopijų skaičių ir laiko tarpą, praėjusį nuo originalų parašymo? Šiandien egzistuoja daugiau kaip 5000 Naujojo Testamento rankraščių, parašytų originalo, t. y. graikų, kalba. Įskaičiuojant vertimus į kitas kalbas, skaičius yra stulbinantis – 24 000 (!), ir visi datuojami 2-uoju, 3-uoju ir 4-uoju šimtmečiais.

Palyginkite tai su antruoju geriausiai dokumentuotu senoviniu istoriniu rankraščiu – Homero „Iliada“, su 643 kopijomis. (7) Prisiminkite, kad seniausi istoriniai veikalai turi daug mažiau egzistuojančių rankraščių negu šis (paprastai mažiau kaip 10). Naujojo Testamento mokslininkas Bruce‘as Metzgeris pastebėjo, kad „skirtingai nuo šių skaičių [kitų senovinių rankraščių], Naujojo Testamento teksto kritikas jaučiasi nepatogiai dėl to, kad jo medžiaga tokia gausi.“(8)

SINAJAUS RANKRAŠČIO ATRADIMAS
1844-aisiais vokiečių mokslininkas Konstantinas Tischendorfas ieškojo Naujojo Testamento rankraščių. Atsitiktinumo dėka Šv. Kotrynos vienuolyno, esančio prie Sinajaus kalno, bibliotekoje jis rado krepšį, pilną senų puslapių.

Vokiečių mokslininkas pasijuto ir pagautas ekstazės, ir sukrėstas. Jis niekada dar nebuvo matęs tokių senų graikiškų rankraščių. Kai Tischendorfas pasiteiravo bibliotekininko apie tuos puslapius, nustėro iš siaubo sužinojęs, kad juos buvo ruošiamasi sunaudoti prakuroms. Du krepšiai tokių pat popierių jau buvo sudeginti!

Tischendorfo entuziazmas padarė vienuolius apdairius ir jie nerodė jam daugiau rankraščių. Tačiau leido Tischendorfui paimti tuos 43 puslapius, kuriuos jis buvo radęs.

Po penkiolikos metų Tischendorfas sugrįžo į Sinajaus vienuolyną, šį kartą padedamas Rusijos caro Aleksandro II. Kai tik jis atvyko, vienuolis nusivedė Tischendorfą į savo kambarį ir paėmė į audeklą suvyniotą manuskriptą, kuris buvo ant lentynos kartu su puodeliais ir lėkštėmis. Tischendorfas iškart atpažino likusias vertingų rankraščių, kuriuos jis buvo matęs anksčiau, dalis.

Vienuolynas sutiko atiduoti rankraštį Rusijos carui kaip graikų Bažnyčios globėjui. 1933 m. Tarybų Sąjunga pardavė rankraštį Britų muziejui už 100 000 svarų.
Sinajaus rankraštis yra vienas ankstyviausių visiškai išlikusių mūsų turimų Naujojo Testamento rankraščių, ir vienas svarbiausių. Kai kurie spėja, kad jis yra viena iš 50 Biblijų, kurias imperatorius Konstantinas įgaliojo Euzebijų paruošti IV a. pradžioje. Sinajaus rankraštis buvo didžiulė pagalba mokslininkams nustatant Naujojo Testamento tikslumą.

LAIKO TARPAS
Reikšmingas ne tik rankraščių skaičius, bet taip pat ir laiko tarpas tarp originalo ir kopijos datų. Per tūkstantį kopijavimo metų sunku pasakyti, į ką tekstas galėjo išsiplėtoti. Bet daugiau kaip per šimtą metų – tai visai kita istorija.

Vokiečių kritikas Ferdinand Christian Baur (1792–1860) kadaise teigė, kad Jono Evangelija nebuvo parašyta iki ~160 m.e. metų, todėl ji galbūt nebuvo parašyta Jono. Jei tai tiesa, tai būtų tikrai pakenkę ne tik Jono raštams, bet būtų mestas įtarimo šešėlis ir ant viso Naujojo Testamento. Bet kai Egipte buvo atrasta Naujojo Testamento papirusinių fragmentų slėptuvė, tarp jų buvo ir Jono Evangelijos fragmentas (t. y. P52: Jono 18 sk. 31–33 eil.), jo parašymo data maždaug 25 metai po to, kai Jonas parašė originalą.

Metzgeris paaiškino: „Kaip ir Robinzonas Kruzas, matydamas tik vieną pėdsaką smėlyje, nusprendė, kad saloje yra kitas dvikojis žmogus, tokiu pat būdu P52 [fragmento kodas] įrodo ketvirtosios Evangelijos egzistavimą ir naudotą pirmoje antro šimtmečio pusėje provincialiame miestelyje palei Nilą, toli nuo tos vietos, kur ji buvo parašyta (Efezo miestas yra Mažojoje Azijoje).“ (10)

Radinys po radinio ir archeologai iškasė pagrindinių Naujojo Testamento dalių kopijas, datuojamas 150 metų periodu nuo originalų parašymo. (11) Dauguma kitų senovinių dokumentų datuojami nuo 400 iki 1400 metų. Pavyzdžiui, Aristotelio „Poetika“ buvo parašyta apytiksliai 343 pr. Kr., o ankstyviausia kopija yra datuojama 1100 m.e. metais, ir jos yra tiktai 5 kopijos. Niekas nesiima ieškoti istorinio Platono, tvirtindamas, kad jis iš tikrųjų buvo ne filosofas, o ugniagesys.

Iš tikrųjų rasta beveik visa Biblijos kopija, vadinama Vatikano rankraščiu (Codex Vatikanus), kuris buvo parašytas apytiksliai 250–300 metų po apaštalų originalių raštų datos. Seniausia žinoma visa Naujojo Testamento kopija, parašyta senoviniu uncial raštu, vadinama Sinajaus rankraščiu (Codex Sinaiticus), dabar laikoma Britų muziejuje. Kaip ir Vatikano rankraštis, jis datuojamas IV a. Vatikano ir Sinajaus rankraščiai, išlikę iš ankstyvosios krikščionybės istorijos, yra kaip ir kiti ankstyvieji bibliniai rankraščiai, t. y. jie mažai skiriasi vienas nuo kito ir parodo mums, kas turėjo būti parašyta originaluose.

Netgi mokslininkas kritikas John A. T. Robinsonas pripažino, kad „gausybė rankraščių ir, svarbiausia, siauras laiko intervalas tarp originalų rašymo ir ankstyviausių išlikusių kopijų, daro jį geriausiai paliudytu tekstu iš visų senovinių tekstų pasaulyje.“ (12)
Teisės profesorius John Warwick Montgomeris patvirtino, kad „būti skeptišku Naujojo Testamento knygų tekstų atžvilgiu reiškia leisti visai senovės klasikai paskęsti miglose, nes jokie senoviniai dokumentai nėra taip gerai bibliografiškai paliudyti kaip Naujasis Testamentas.“ (13)
Esmė tokia: jei Naujojo Testamento įrašai atspindi ir buvo taip netoli tikrų įvykių, tai jų vaizduojamas Jėzus yra tikriausiai tiksliai apibūdintas. Bet išoriniai įrodymai nėra vienintelis būdas atsakyti į klausimą dėl patikimumo. Kad į jį atsakytų, mokslininkai taip pat naudoja vidinio akivaizdumo testą.

VIDINIO AKIVAIZDUMO TESTAS
Faktų patikimumą istorikai tikrina žiūrėdami į vidinius teksto patikimumo įrodymus. Tai raktai, atskleidžiantys autorių motyvus ir jų norą parodyti detales ir kitus dalykus, kuriuos galima būtų patikrinti. Pagrindiniai vidiniai teksto raktai, kuriuos mokslininkai naudoja patikimumui patikrinti, yra tokie:
• Įvykių liudininkų parodymų nuoseklumas;
• Vardų, vietovardžių ir įvykių detalės;
• Laiškai atskiriems asmenims ar mažoms grupėms;
• Detalės, keliančios nepatogumą autoriams;
• Nesvarbios arba prieštaringos medžiagos buvimas;
• Svarbios medžiagos trūkumas. (14)

Panagrinėkime, pavyzdžiui, kino filmą „Penktadienio nakties šviesos“. Teigiama, kad jis esą grindžiamas istoriniais įvykiais, bet kaip ir daugelis kitų kino filmų, jis tik laisvai pasiremia tikrais įvykiais ir palieka mus daug klausimų: ar iš tikrųjų viskas vyko būtent taip? Tad kaip jūs nustatytumėte jo istorinį patikimumą?

Vienas patikrinimo būdas, arba raktas, būtų nereikšmingos medžiagos buvimas. Sakykime, kad filmo viduryje treneris be jokios priežasties telefonu informuojamas, jog jo motina serga smegenų vėžiu. Šis įvykis neturi nieko bendra su siužetu ir vėliau net nepaminimas. Vienintelis šio turiniui nereikšmingo fakto paaiškinimas būtų toks, kad tai iš tikrųjų įvyko ir kad režisierius norėjo būti istoriškai tikslus.

Kitas pavyzdys iš to paties filmo. Sekdami įvykius, mes norime, kad „Permiano panterų“ komanda laimėtų čempionatą. Bet ji nelaimi. Tai verčia prieštaringai vertinti patį siužetą, ir staiga mes suvokiame, kad pralaimėjimas filme įvyko todėl, kad realiame gyvenime „Permian“ tikrai pralošė. Prieštaringos medžiagos buvimas taip pat yra vidinis raktas istoriniam tikslumui nustatyti.

Galiausiai, paminėjimas realių miestų ir objektų, tokių kaip Hiustono Astrodomas, įtikina mus visus filmo elementus laikyti tikra istorija, nes juos būtų per lengva patvirtinti ar sufalsifikuoti.

Tai keli pavyzdžiai, kaip vidinis akivaizdumas padeda arba kliudo nustatyti, ar dokumentas istoriškai patikimas. Trumpai pažvelgsime, kaip vidinis akivaizdumo testas įrodo Naujojo Testamento istoriškumą.

KAS TEN YRA?
Keli Naujojo Testamento aspektai padeda mums nustatyti jo patikimumą, paremtą jo paties turiniu ir ypatybėmis.

Nuoseklumas. Suklastoti dokumentai arba praleidžia liudytojų parodymus, arba yra nenuoseklūs. Tokiu būdu aiškus prieštaravimas tarp Evangelijų parodytų, kad jose yra klaidų. Bet jeigu kiekviena Evangelija tiksliai atkartotų tą patį, ji keltų įtarimą apie suokalbį. Tai būtų panašu į sąmokslininkų bandymą susitarti dėl kiekvienos jų plano detalės. Per didelis nuoseklumas yra taip pat abejotinas kaip ir nenuoseklumas.

Nusikaltimo ar nelaimingo atsitikimo liudytojai teisingai supranta reikšmingus įvykius, bet mato juos iš skirtingų perspektyvų. Panašiai ir keturios Evangelijos apibūdina Jėzaus gyvenimo įvykius. Tačiau, nepaisant šių skirtingų perspektyvų, Biblijos tyrinėtojai stebisi jų liudijimų nuoseklumu ir aiškiu Jėzaus bei Jo mokymo paveikslu, kuris atsiskleidžia iš vienas kitą papildančių pasakojimų.
Detalės. Dokumentuose istorikai ypač mėgsta detales, nes jos padeda nustatyti patikimumą. Pauliaus laiškuose pilna įvairių detalių ir užuominų. Evangelijose jų taip pat gausu. Pavyzdžiui, ir Luko Evangeliją, ir Apaštalų darbus Lukas parašė didikui, vardu Teofilis, kuris neabejotinai buvo žinomas to meto žmogus.

Jei šie raštai būtų buvę tik apaštalų išsigalvojimai, suklastoti vardai, vietovardžiai ir įvykiai būtų buvę greit pastebėti jų priešų – žydų ir Romos vadovų. Tai būtų tapę pirmojo šimtmečio Watergeitu. Tačiau daugelis Naujojo Testamento detalių buvo įrodytos kaip teisingos atlikus nepriklausomą patikrinimą. Pavyzdžiui, klasikinės istorijos mokslininkas Colin Hemeris „identifikuoja 84 faktus iš paskutinių 16-kos Apaštalų darbų skyrių, kurie buvo patvirtinti archeologiniais tyrinėjimais“. (15)

Prieš keletą šimtmečių Biblijos tyrinėtojai skeptikai ėmė abejoti Luko autoryste ir dėl knygos datavimo, tvirtindami, kad ji buvo parašyta nežinomo autoriaus antrajame šimtmetyje. Archeologas seras Williamas Ramsey buvo įtikintas, kad jie teisūs, ir pats ėmėsi tyrinėti. Po išsamaus tyrinėjimo archeologas pakeitė savo nuomonę. Ramsey pripažino: „Lukas yra aukščiausio lygio istorikas. <…> Šis autorius turi būti lyginamas su didžiaisiais istorikais. <…> Luko istorija neprilygstama savo patikimumu“. (16)

Apaštalų darbuose aprašomos Pauliaus misionieriškos kelionės, išvardijamos vietos, kur jis lankėsi, žmonės, su kuriais jis susitiko, aprašomi pamokslai, kuriuos jis sakė, ir persekiojimai, kuriuos jis iškentė. Ar galėjo visos šios pasakojimo detalės būti suklastotos? Romos istorijos žinovas A. N. Sherwin-White‘as rašė: „O dėl Apaštalų darbų, tai jų istoriškumo patvirtinimas yra triuškinantis. <…> Bet kokios pastangos atmesti jų istoriškumą atrodytų absurdiškos. Romos istorijos mokslininkai laikė ir laiko jį savaime suprantamu“. (17)

Ir Evangelijos aprašymuose, ir Pauliaus laiškuose Naujojo Testamento autoriai atvirai aprašė detales, netgi cituodami tuo metu gyvenusių žmonių vardus. Istorikai patikrino mažiausiai trisdešimt šių vardų. (18)

Laiškai mažoms grupėms. Labiausiai yra klastojami bendro pobūdžio ir visuomeninių dokumentų tekstai. Istorikas ekspertas Louis Gottschalkas pažymi, kad asmeniniai laiškai, skirti mažoms auditorijoms, turi didelę tikimybę, kad yra tikri. (19) Kam skiriami Naujojo Testamento dokumentai?

Taip, kai kurie iš jų buvo tikrai skirti platinti. Tačiau nemaža Naujojo Testamento dalis yra asmeninė literatūra, parašyta mažoms grupėms ir atskiriems asmenims. Tokie dokumentai labai retai falsifikuojami.
Neparankios užuominos. Dauguma rašytojų nenori viešai prisipažinti pakliuvę į nepatogią padėtį. Todėl istorikai pastebėjo, kad dokumentai, atskleidžiantys neparankių užuominų apie autorius, yra iš esmės patikimi. Ką Naujojo Testamento autoriai pasakojo apie save?
Stebėtina, bet Naujojo Testamento autoriai dažnai apibūdindavo save kaip neišmanėlius, bailius ir be tikėjimo. Pavyzdžiui, pagalvokite apie triskart Jėzų išdavusį Petrą arba mokinių ginčus, kuris iš jų didžiausias – abi istorijos aprašytos Evangelijose. Kadangi ankstyvajai bažnyčiai buvo labai svarbu pagarba apaštalams, tokių įvykių įtraukimas į Naująjį Testamentą buvo netikslingas, nebent apaštalų liudijimai būtų teisingi. (20)

Savo knygoje „Civilizacijos istorija“ Willas Durantas taip rašė apie apaštalus: „Šie žmonės nebuvo tokie, kuriuos galima būtų pasirinkti naujo pasaulio formavimui. Evangelijos realistiškai perteikia jų charakterius ir sąžiningai atskleidžia jų klaidas“. (21)

Prieštaringa ar nereikšminga medžiaga. Evangelijos sako mums, kad tuščią Jėzaus kapą pirmoji aptiko moteris, nepaisant to, kad Izraelyje moterų parodymai buvo laikomi beverčiais ir net nebuvo išklausomi teisme. Jėzaus motina ir jo šeima sakė, kad jis prarado protą; ir tai yra aprašyta. Sakoma, kad vieni iš paskutinių Jėzaus žodžių ant kryžiaus buvo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Ir toliau galime tęsti sąrašą įvykių, užrašytų Naujajame Testamente, kurie yra prieštaringi, ir jeigu autoriaus ketinimas būtų kažkas kita, o ne tikslus Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mokymo perteikimas, tai sukeltų abejonių.

Svarbios medžiagos trūkumas. Ironiška (o galbūt logiška), kad nedaug svarbiųjų klausimų, iškilusių pirmojo šimtmečio bažnyčiai – misija pagonims, dvasinės dovanos, krikštas, vadovavimas – buvo tiesiogiai aptarti užrašytuose Jėzaus žodžiuose. Jei jo pasekėjai tiesiog kūrė medžiagą, kad padrąsintų augančią bažnyčią, tai nepaaiškinama, kodėl jie šiais klausimais nesukūrė instrukcijų Jėzaus vardu. Vienu atveju apaštalas Paulius tiesiai išrėžė: „Apie tai mes neturime jokio mokymo nuo Viešpaties.“

IŠORINIO AKIVAIZDUMO TESTAS
Trečias dokumento patikimumo matas yra išorinio akivaizdumo testas, kuriuo klausiama:
• Ar kiti istoriniai dokumentai ir radiniai be Naujojo Testamento patvirtina jo patikimumą?
• Ką gi nekrikščionys istorikai sakė apie Jėzų Kristų?

„Mažiausiai septyniolika nekrikščioniškų raštų mini daugiau kaip penkiasdešimt detalių iš Jėzaus gyvenimo, mokymo, mirties ir prisikėlimo; taip pat ir detales, susijusias su ankstyvąja bažnyčia“. (22) Toks faktas pritrenkiantis, turint omenyje, kad yra labai mažai kitų istorinių radinių iš šio laikotarpio. Jėzus paminėtas daugiau kartų šaltiniuose negu Cezario užkariavimai per tą patį laikotarpį. O dar labiau pritrenkia tai, kad šie Naujojo Testamento detalių patvirtinimai datuojami nuo 20 iki 150 metų po Kristaus, t. y. „ganėtinai anksti pagal senovės istoriografijos standartus“. (23)

Naujojo Testamento patikimumas įrodytas daugiau kaip 36 tūkstančiuose nebiblinių krikščioniškų dokumentų (citatos iš pirmų trijų šimtmečių bažnyčios vadovų laiškų), datuojamų tik dešimt metų po paskutinės Naujojo Testamento rašymo datos. (24) Jei visos Naujojo Testamento kopijos būtų prarastos, jūs galėtumėte atkurti jį iš šios literatūros ir dokumentų, išskyrus vos kelias eilutes. (25)

Bostono universiteto garbės profesorius Howard Clark Kee daro išvadą: „išnagrinėjus išorinius Naujojo Testamento patikimumo šaltinius, kurie turi poveikį mūsų žinioms apie Jėzų, rezultatai patvirtina jo istorinį egzistavimą, jo neįprastas galias, jo sekėjų ištikimybę, įvykusį judėjimą po Jo mirties <…> ir krikščionybės įsiskverbimą <…> į pačią Romą iki pirmojo šimtmečio pabaigos“. (26)

Išorinio akivaizdumo testas remiasi kitų testų pateiktais įrodymais. Nepaisant kelių radikalių skeptikų spėjimų, tikrojo Jėzaus Kristaus portretas, piešiamas Naujajame Testamente, yra nesuterštas. Nors ir yra keletas kitaminčių, tokių kaip ‚Jėzaus seminaras“, ekspertų bendras sutarimas, nepaisant jų religinių įsitikinimų, patvirtina, kad Naujasis Testamentas, kurį mes šiandien skaitome, patikimai reprezentuoja ir Jėzaus gyvenimo įvykius, ir pasakytus žodžius.
McMaster dieviškumo kolegijos interpretacijos profesorius Clarkas Pinnockas tai apibendrino, sakydamas: „Nėra jokio senovinio dokumento, kurį taip puikiai paliudytų tekstiniai ir istoriniai įrodymai. <…> Sąžiningas [asmuo] negali neatsižvelgti į tokį šaltinį. Skepticizmas dėl istorinio krikščionybės tikrumo remiasi iracionaliais teiginiais“. (27)

Autoriai Larry Chapman, Rick James ir Eric Stanford
© Bright Media Foundation and B&L; Publications, 2006
www.y-zine.com
www.y-jesus.com

Iš anglų kalbos vertė Algaudė Šivilevičienė

IŠNAŠOS
(1) Pagal jesusseminar.org, „ „Jėzaus seminaras“ buvo organizuotas Westar instituto iniciatyva, kad būtų atnaujinti istoriniai Jėzaus ieškojimai. Debatų kiekvienu atskiru klausimu pabaigoje, seminaro dalyviai balsuoja, mesdami spalvotus karoliukus, taip išreikšdami savo nuomonę dėl Jėzaus žodžių ar veiksmų autentiškumo“.
2 Will Durant, Caesar and Christ, vol. 3 of The Story of Civilization (New York: Simon & Schuster, 1972), 555.
3 William F. Albright, Recent Discoveries in Biblical Lands (New York: Funk & Wagnalls, 1955), 136.
4 William F. Albright, “Toward a More Conservative View,” Christianity Today, January 18, 1993, 3.
5 John A. T. Robinson, Redating the New Testament, quoted in Norman L. Geisler and Frank Turek, I Don’t Have Enough Faith to Be an Atheist (Wheaton, IL: Crossway, 2004), 243.
6 McDowell, 33–68.
7 McDowell, 34.
8 Bruce M. Metzger, The Text of the New Testament (New York: Oxford University Press, 1992), 34.
9 McDowell, 38.
10 Metzger, 39.
11 Metzger, 36–41.
12 John A. T. Robinson, Can We Trust the New Testament? (Grand Rapids: Eerdmans, 1977), 36.
13 Quoted in McDowell, 36.
14 J. P. Moreland, Scaling the Secular City (Grand Rapids: Baker, 2000), 134–157.
15 Quoted in Geisler and Turek, 256.
16 Quoted in McDowell, 61.
17 Quoted in McDowell, 64.
18 Geisler and Turek, 269.
19 J. P. Moreland, 136–137.
20 Geisler and Turek, 276.
21 Durant, 563.
22 Gary R. Habermas, “Why I Believe the New Testament is Historically Reliable,” Why I am a Christian, eds Norman L. Geisler & Paul K. Hoffman (Grand Rapids, MI: Baker, 2001), 150.
23 Ibid.
24 Ibid.
25 Metzger, 86.
26 Quoted in McDowell, 135.
27 Quoted in Josh McDowell, The Resurrection Factor (San Bernardino, CA: Here’s Life Publishers, 1981), 9.