Gyventi verta, nes meilė daro mus pažeidžiamus

Gyventi verta, nes meilė daro mus pažeidžiamus

Daug svajojama apie di­delę meilę, apie dviejų žmonių laimę ir visišką harmoniją, kuri, deja, re­tai pasitaiko. Svajotojai pirmiausia turi prisi­minti vieną išmintin­gą dalyką: meilės ne­būna be sužeidimo.

Antikos dievas Amūras darbavosi strėlėmis ir lanku. Daugelis mano, jog taip buvo dėl to, kad meilė kiekvieną paliečia asmeniškai. Vis dėlto čia glūdi ir gilesnė prasmė: kai du žmonės pa­milsta vienas kitą, abu juntamai sužeidžiami bent viename taške. Mylintis kažką aukoja – savo apsaugą. Jis nuoširdžiai atsiveria kitam. Tai meilės paradoksas: kuo stipriau mylime, tuo la­biau meilė mus silpnina. Meilei reikia šios atvi­ros vietos, kad galėtų srūti. Lieka žaizda, kuri niekados visiškai neužsitrauks.

Ir vis dėlto ta žaizda daro įmanomą mūsų nau­ją, bendrą gyvenimą. Kartu abu sužeistieji yrastiprūs ir gali daryti stebuklus.

Tiems, kurie myli vienas kitą, nėra nerizikingų kelių. Meilė – didžiausia dovana, kuri brangiai kainuoja, ir nėra nieko gražesnio, kaip sumokėti deramą kainą.

Gyventi verta, nes būna ir kitokių daiktų – kairiarankiams

Namų ūkyje maždaug 10 tūkst. daiktų. Tai dau­gybė praktiškų daiktų, kurie palengvina mums gyvenimą. Bet pabandykite leisti ten pašeiminin­kauti kairiarankiui ir pamatysite, jog daugybe naudingų įrankių ir prietaisų virsta „velnio maši­nomis”, kurios jam apkartina gyvenimą. Matuo­jamojo indo vidinėje pusėje pažymėtas padalas matys tik dešiniarankis. Sagės užsegimas bus priešingoje pusėje. Žirklių rankenos bus netinka­mos formos ir nuo jų skaudės rankas.

Labai keista, kad maždaug 10 procentų visų gyventojų sudarantys kairiarankiai niekados ne­pareiškė kolektyvinio protesto prieš „dešinės ti­roniją”. Jie prisitaikė prie -jų požiūriu – „atvirkš­tinio” pasaulio ir kantriai ieško taip sukonstruotų kompiuterio pelių, laidynių, žirklių gyvatvorei karpyti ir samčių, kad jais galėtų naudotis ir kai­riarankiai. Blogiausiu atveju jie kitaip įtempia gi­taros stygas arba kita kryptimi neria vąšeliu.

Kadangi kairiarankiams visą laiką tenka ieš­koti naujų idėjų, dauguma jų labai kūrybingi. Dailininkai Albrechtas Diureris, Leonardas da Vinčis ir Polis Klė buvo kairiarankiai. Prie šios kompanijos priklauso muzikai Polas Makartnis, Džimis Hendriksas, Bobas Dilanas, taip pat Liudvigas van Bethovenas ir Sergejus Prokofjevas. Šį sąrašą tęsia aktoriai Čarlis Čaplinas, Robertas De Niro, Vupi Goldberg, Goldė Hon, Merilina Monro, Robertas Redfordas ir Džulija Roberts. Nedera pamiršti ir kitų didžiųjų žmonių, pa­vyzdžiui, Frydricho Nyčės, Alberto Šveicerio ir Alberto Einšteino. Jeigu jūs, kaip ir mes, Mariona ir Werneris Tiki Kūstenmacheriai, esate kai­riarankiai, šios pavardės jums seniai žinomos.

Gyventi verta, nes yra anekdotai

Yra daugybė anekdotų apie dangų ir pragarą, o vienas man ypač patinka: danguje prancūzai yra virėjai, italai – meilužiai, vokiečiai tvarko ūkį, šveicarai valdo, anglai dirba policininkais, o amerikiečiai kuria apie tai filmus.

O kaip yra pragare? Ten virėjai yra anglai, šveicarai – meilužiai, italai tvarko ūkį, prancūzai valdo, vokiečiai dirba policininkais, o amerikie­čiai kuria apie tai filmus. Šiame anekdote yra tei­sybės, nes, mano manymu, dangus ir pragaras yra panašūs, juose tie patys žmonės. Mumyse sly­pi ir dangus, ir pragaras. Viskas priklauso nuo to, ką su mumis daro, kur mus panaudoja. Valgis, meilė, pinigai, politika, saugumas ar filmas – vis­kas gali būti dangiškai nuostabu ir pragariškai nedora.

Ko gero, galiausiai bus taip, kaip kadaise įsi­vaizdavo Martinas Liuteris: štai sėdžiu aš dangu­je, o šalia manęs sėdi tas, kuriam šis dangus yra tikras pragaras.

Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi