Lietuvių liaudies mįslės

Mįslė — trumpas apibūdinimas daikto ar reiškinio, kurį reikia atspėti, remiantis kito daikto ar reiškinio aprašymu.

Mįslės pradėtos kurti labai seniai. Žmonės stengėsi pažinti aplinką, gretinti vieną su kitu įvairius daiktus. Jos buvo siejamos ir su būrimais. Tai rodo, pavyzdžiui, pasakos apie karalių, duodantį įminti tris mįsles ir neįminusiems liepiantį nukirsti galvas. Ilgainiui jos neteko šios reikšmės ir tapo pramoginiu tautosakos žanru, kurį ypač mėgsta vaikai.

Mįslių tematika labai įvairi. Tai ir negyvosios gamtos reiškiniai, ir žmogus, ir augalai, gyvuliai, paukščiai. Daug mįslių sukurta apie darbą. Kaip ir kiti tautosakos kūriniai, mįslės atspindi žmonių požiūrį į gyvenimą, parodo, kas jiems buvo artimiausia, kuo jie labiausiai domėjosi.

1. Dvylika šakelių supasi aukštai,

Kiekvienoj šakelėj keturi lizdai,

Kiekvienam lizdelį-

Septyni vaikeliai.

2. Ant bobutės grytelės

Kabo duonos riekelė:

Šunys loja-

Pasiekti negali.

3. Kad atsikeltų, dangų paremtų,

Kad prašnekėtų, daug pasakytų,

Kad rankas turėtų,

Vagį pagautų.

4. Geležinė kumelaitė,

Kanapinė uodegaitė,

Kur kas nori,

Ten važiuoja.

5. Gyvena be kūno,

Kalba be liežuvio,

Niekas jo nemato,

Bet kiekvienas girdi.

6.Troba be langų,

Pilna gyventojų;

Bet kai langai pasidaro,

Tuoj gyventojus išvaro.

7. Kai lauke buvau-

Lingavau, svyravau,

Kai namo parėjau-

Nuogus apvilkau.

8. Muša mane pagaliais,

Degina ugnimi,

Pjausto peiliais

Ir visi mane myli.

9. Klampučių balaitėj

Nuklimpo kumelaitė.

Penki vilkai traukia,

Du vanagu laukia.

10. Su saule gimiau,

Su saule miriau;

Saulė kilo – aš mažėjau,

Saulė sviro – aš didėjau.

11. Mažas šulinėlis,

Juodas vandenėlis,

Kas nori,- girkšnoja

Ir baltais laukais nešioja.

12. Ne krūmas, bet su lapais,

Ne marškiniai, bet susiūti,

Ne žmogus,

Bet šnekėti moka.

Atsakymai:

1. 12 mėnesių, 4 savaitės, 7 dienos

2. Mė0

3. Kelias

4. Adata

5. Aidas

6. Aguona

7. Linas

8. Duona

9. Dubuo, šaukštas, pirštai, akys

10. Šešėlis

11. Rašalas

12. Knyga

Baltas, bet ne sniegas, skystas, bet ne vanduo. (Pienas)

Debesyse gimė, debesyse augo. Ant delno nutūpus ašarėlėm rauda. (Snaigė)

Ir laibas, ir ilgas, atsitūpė žolėj – nematyti. (Lietus)

Vasarą darže keroja, žiemą gryčioje žiemoja, kas jį pauosto, ašaras šluosto. (Svogūnas)

Maža moteriškė su devyniais kailiniais. (Kopūstas)

Šimtas lapų, šimtas palapų, patsai ant vienos kojos. (Kopūstas)

Atsirita kamuolys, pilnas adatų prismaigstytas. (Ežys)

Be kirvio, be kirvelio, be grąžto, be grąžtelio, be medžio, be medelio padirba tiltą. (Šaltis)

Šarangė varangė po suolu susirangė. (Šuo)

Turi kojas – neina, turi plunksnų – nelekia, dieną naktį šildo. (Lova)

Dieną naktį bėga, niekada nepabėga. (Upė)

Už trijų kalnų bulius baubia. (Perkūnija)

Daug muzikantų pievoje groja. (Žiogai)

Juodas nedažytas, margas nerašytas. (Genys)

Tyko tykutis, kabo kabutis. Kai kabutis nukrito, tykutis pagavo. (Obuolys)

Kabo tinklelis ne rankų darbelis. (Voratinklis)

Baltas pūkelis po orą laksto. (Sniegas)