Pozityvios ištraukos
Nesvarbu, koks galingas bebūtum, net didžiausias liūtas anksčiau ar vėliau susiduria su nuolankia pabaiga. Tai gyvenimo realybė.
Kai kurie miršta jauni – jų gyvenimas nutraukiamas žaizdų, patirtų nuoširdžiai ginant savo gaują. Kiti gyvena ilgai, bet galiausiai nugali amžius. Žydėjimo metu jie yra karaliai – valdantys žemę, gaudantys grobį, ėdantys savo laimikį ir paliekantys tik likučius hienoms. Bet laikas nepaliaujamai bėga.
Senas liūtas praranda jėgas medžioti, galią kovoti ir greitį bėgti nuo pavojų. Jis klaidžioja, riaumodamas vėjui, kol likimas jį pagauna. Kai jis nebegali apsiginti, tie patys plėšrūnai, kuriuos jis kažkada paniekino, sugrįžta. Hienos artėja – jos nelaukia, kol mirtis pasiims liūtą, jos išdrasko jį gyvą.
Gyvenimas trumpas. Galia blėsta. Mes tai matome žmonėse. Jei gyvename pakankamai ilgai, silpnumas ateina visiems.
Todėl likime nuolankūs. Rodykime užuojautą ligoniams, silpniems ir senstantiems. Ir visada prisiminkime: vieną dieną visi paliksime sceną.
Ar šiuolaikinė moteris įsimyli tik save?
Vis dažniau pastebime – kai kurie santykiai šiandien tampa scena, o ne partneryste. Meilė pamažu virsta pasirodymu, o vyrai nebesijaučia reikalingi kaip draugai, partneriai ar vedliai. Kodėl?
Ne visos, bet daug šiuolaikinių moterų, atrodo, nebeieško meilės – jos ieško veidrodžio. Ne partnerio, o publikos. Ne bendrystės, o susižavėjimo. Aplodismentų, dėmesio, patvirtinimo.
Ji nori būti mylima, bet ne nori aukotis. Nori šeimos, bet tik su sąlyga, kad niekas neribos jos pasirinkimų. Nori karaliaus, bet tik tokio, kuris ją aptarnautų.
Ji investuoja į grožį, bet ignoruoja charakterio ugdymą. Ji nori vaiko, bet motinystę kartais suvokia kaip kliūtį karjerai. Ji saugo savo kūną nuo vyrų, bet ne nuo sprendimų, kurie palieka randus sieloje.
Pavojingiausia? Ji nori ištikimybės iš vyro, bet pati vengia paklusnumo, atsakomybės, abipusės paramos. Ji nori vestuvių šventės – be šeimos darbo. Ji nori titulų – be turinio.
Šiuolaikinė moterystė kartais pavirsta į prestižo siekimą, o ne į pastangas kurti. Ji nori karūnos, bet pamiršta, kad tikroji galia slypi tarnystėje, ištikimybėje ir kasdieniame pastovume.
Ir vis dėlto… Šis tekstas – ne puolimas. Tai kvietimas į dialogą.
Vyrai šiandien klausia: Ar ji gali mylėti už veidrodžio ribų?
Ar jos meilė paremtą veiksmu, o ne tik įvaizdžiu?
Nes jei jos vienintelis dievas – ji pati, vyras tampa ne partneriu, o tiesiog sekėju.
O meilė be abipusio atsidavimo – tik tuščia scena.
Sakoma, kad kai vilkas myli – jis renkasi tik kartą.
Jis nekeičia partnerės, kai sensta.
Jis nepalieka, kai skauda.
Jis priima sprendimą… ir lieka.
Ne todėl, kad negalėtų rasti kitos,
bet todėl, kad nenori.
Vilko pasaulyje ištikimybė – ne prabanga,
o visko pagrindas.
Kai vilkas myli, jis atsiduoda visiškai:
jis yra šalia, saugo, dalijasi ir aukojasi.
Jis medžioja, bet niekada nevalgo vienas.
Jis staugia, bet visada klauso.
Jis veda, bet visuomet grįžta.
Ir jeigu jo pora suklumpa, suserga ar nebegali bėgti kaip anksčiau –
jis niekada jos nepalieka.
Jis prisitaiko prie jos tempo, rūpinasi ja, laukia jos,
ir, jei reikia – žiauriai ją gina.
Vilkas nesiekia lengvo gyvenimo.
Jis siekia gyvenimo, kurį galima dalytis.
Ir taip, kaip jis atsidavęs savo porai,
jis saugo savuosius:
savo gaują, savo jauniklius, viską, ką myli.
Ne žodžiais, o veiksmais.
Ne pažadais, o buvimu.
Todėl vilkas gali išgyventi sniegą, badą ir pavojus…
ir vis tiek mylėti taip giliai, kaip pirmąją dieną.
Nes jo meilė nepriklauso nei nuo oro, nei nuo akimirkos.
Ji kyla iš širdies.
Pasaulyje, kur tiek daug kas keičia savo „odos spalvą“ nepagalvodami,
vis dar yra vilkų, kurie pasirenka pasilikti.
Ir pasilikti iš tikrųjų.
Kai kas nors mirdavo, bitėms būdavo pasakoma — nes, jei to nepadarytum, jos galėjo išlėkti arba mirti iš sielvarto.
Tyliose kaimo gyvenimo kertelėse kadaise tyliai dūzgė sena tradicija – pasakyti bitėms. Tai buvo paprotys, įsišaknijęs pagarboje, paslaptyje ir beveik magiškame ryšyje tarp žmogaus ir gamtos. XVIII–XIX a. Europoje ir Amerikoje bitininkai tikėjo, kad bitės – tai ne šiaip vabzdžiai, o šeimos nariai, pasaulių tarpininkai, jungiantys gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Ir kaip kiekvienam šeimos nariui, joms taip pat turėjo būti pranešta apie svarbius įvykius.
Kai mirdavo artimas žmogus, kai kas nors susituokdavo ar gimdavo kūdikis, šeimos galva – dažniausiai motina – eidavo prie avilio, švelniai pabelsdavo ir pašnibždomis pranešdavo žinią. Ji ištardavo mirusiojo ar jaunavedžio vardą, o aviliai būdavo apjuosiami juodu audeklu, kaip gedulo ženklu. Kodėl? Nes pagal senąsias legendas, jei bitės nebus informuotos, jos gali susirgti, nustoti rinkus medų, apleisti avilį — arba net mirti.
Tai buvo daugiau nei folkloras — tai buvo gilus tikėjimas, kad bitės jaučia džiaugsmą ir skausmą, kad jos turi būti įtrauktos į šeimos gyvenimą. Ši tradicija galimai kilo iš keltų mitologijos, kurioje bitės laikytos dvasiniais pasiuntiniais, galinčiais keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Pastebėjus bitę po žmogaus mirties, tai būdavo laikoma sielos skrydžiu.
Kai kurie bitininkai net dalindavosi vestuvių pyragu ar vynu su bitėmis, kviesdami jas švęsti kartu. Tai buvo abipusė pagarba — jei tu gerbsi bites, jos atsilygins saldžiu medumi ir klestinčiu aviliu.
Šiandien, kai pasaulis tampa vis triukšmingesnis ir atitrūkęs nuo gamtos, tradicija „pasakyti bitėms“ yra gražus priminimas apie tylią mūsų protėvių pagarbą gamtai. Jie ne tik dirbo žemę ar augino gyvulius — jie bendravo su jais. Ir mainais tikėjo, kad tie padarai saugo gyvenimo, mirties ir to, kas tarp jų, paslaptis.
Jis pastatė imperiją tokio dydžio, kad ji pakeitė pasaulį…
Tačiau tai, kas pakeitė jį — buvo tai, ko už pinigus nenusipirksi.
John D. Rockefeller — gimęs 1839-aisiais, „Standard Oil“ įkūrėjas — buvo ne tik turtingas.
Jis buvo pirmasis pasaulio milijardierius.
25-erių: valdė vieną didžiausių naftos perdirbimo gamyklų JAV.
31-erių: tapo didžiausiu perdirbėju pasaulyje.
38-erių: kontroliavo 90 % visos JAV naftos.
50-ies: buvo turtingiausias žmogus Amerikoje.
Kiekvienas jo ankstyvo gyvenimo žingsnis buvo strategija.
Kiekvienas sprendimas – apskaičiuotas turtų kūrimui.
Ir jis pasiekė daugiau, nei kas nors būtų galėjęs įsivaizduoti.
Bet sulaukęs 53-ejų… jo kūnas pradėjo byrėti.
Jam išslinko plaukai. Jis vos galėjo valgyti.
Gydytojai sakė: „Jums liko nedaug.“
Jis galėjo nusipirkti viską — bet galėjo suvirškinti tik sriubą ir sausainius.
Be džiaugsmo. Be ramybės. Be poilsio.
Turtingiausias žmogus… pamažu mirė.
Tada kažkas pasikeitė.
Vieną rytą jis suprato tiesą, kurios neužtildysi jokiais pinigais:
nė vieno dolerio išsinešti su savimi jis negalės.
Tą dieną Rockefelleris priėmė sprendimą:
Jis viską grąžins pasauliui.
Ligoninės. Universitetai. Moksliniai tyrimai.
Jis finansavo penicilino atradimą, kuris išgelbėjo milijonus.
Jis įkūrė „Rockefeller Foundation“ — ir perrašė savo palikimą.
Ir tada įvyko stebuklas.
Žmogus, kuriam sakė, kad neišgyvens metų…
gyveno iki 98-erių.
Jis ne tik pasveiko.
Jis atrado gyvenimo prasmę.
Vėliau jis rašė:
„Dievas mane išmokė, kad viskas priklauso Jam…
Nuo tada mano gyvenimas tapo viena ilga, laiminga šventė — kupina darbo ir džiaugsmo.
Aš paleidau savo rūpesčius — ir Dievas kasdien buvo man nuostabus.“
Nuo milijardieriaus iki geradario.
Nuo imperijos iki empatijos.
Kartais didžiausias turtas, kurį žmogus gali sukaupti… yra viską atiduoti.
Būna taip, kad žmogus pasninkauja, gyvena asketiškai, nevalgo gyvulinės kilmės produktų, valo organizmą įvairiais būdais, prisiverčia medituoti, atlieka visokias įmanomas praktikas…, bet nėra tame gyvenimo džiaugsmo.
Jis viską daro prisiversdamas: reikia, taip teisinga, privalau… Ir todėl nėra jame vidinės ugnelės. Lyg ir atlieka dvasinį darbą, bet neužsidega vidinė šviesa.
Juk būtent laimė gyventi, būties džiaugsmas, meilė gyvenimui ir viskam aplinkui, uždega mumyse ryškią vidinę saulę. Žmogus, kuris myli gyvenimą, nori pažinti jį kiekvieną dieną ir mato jame grožį… toks žmogus tiesiog švyti iš vidaus.
Be gyvenimo džiaugsmo, meilės jam… nėra vidinio švytėjimo. Neužsidega Kūrėjo šviesa. Geriau viską daryti su džiaugsmu, o ne versti save. Net geri darbai, daromi iš prievolės, neatneša tiek gėrio, kiek gali atnešti darbai, atliekami iš visos širdies, su tyru džiaugsmu. Pagal Magda Fjunija
Žinai, kas gali būti blogiau už fizinį nuovargį?
Tai štai… Blogiau už fizinį nuovargį būna tik moralinis nuovargis. Būtent, perkrova. Moralinė… Kai žmogui viskas atsibosta. Ir jis tiesiog pavargsta nuo gyvenimo.
Taip nutinka, kai žmogus pernelyg ilgai gyvena su nuostata “reikia“. Reikia padaryti tą, reikia aną, reikia, reikia… ir staiga – tavo siela jau rauda, akys prigeso, o tu tiesiog prakeiki visus tuos “reikia“.
Ir apima skausmas, kuris tave gali sužlugdyti, jei tik tu neatgimsti, kaip Feniksas iš pelenų.
Todėl neleisk, kad įvyktų tokie lūžiai. Kokie tikslai ir užduotys bebūtų tavo gyvenime, atmink, kad poilsis – būtina sąlyga juos pasiekti.
Nepamiršk nors retkarčiais išskristi iš savo pareigų narvo.
Pagal F. Snegava
Ilgiausia traukinių kelionė pasaulyje trunka apie 21 dieną – vieną kartą norėčiau ją patirti..
Tai kelionė, prasidedanti Portugalijoje (Europoje) ir besibaigianti Singapūre (Pietryčių Azijoje), su daugybe įdomių vietų pakeliui.
Maršrutas driekiasi nuo vieno Portugalijos miesto iki Singapūro sostinės.
Traukinys kerta net 13 šalių, su sustojimais lankytinose vietose:
Portugalija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Baltarusija, Rusija, Mongolija, Kinija, Laosas, Tailandas, Malaizija, Singapūras.
Senovės persai po dykuma pastatė 32 kilometrų ilgio požeminį upelį, ir jis vis dar teka po 2700 metų! 
Gonabado kanatai, pastatyti maždaug 700–500 m. pr. Kr., laikomi vienu iš genialiausių žmonijos vandens valdymo sprendimų.
Susidūrę su iššūkiu apsigyventi sausringuose regionuose, persų inžinieriai sugalvojo sprendimą, kuris dykumas pavertė klestinčiomis civilizacijomis.
Jų metodas?
Ilgi, nuo kalnų šlaitų švelniai leidžiantys tuneliai, pasiekiantys kalnų vandeninguosius sluoksnius. Vanduo, naudodamasis gravitacija, be jokios mechanikos, buvo gabenamas net į labai nutolusius miestus.
Kas 20–30 metrų jie kasė vertikalius šulinius – statybai ir priežiūrai. Kai kurie jų siekė per 300 metrų gylį.
Jau 500 m. pr. Kr. šie sudėtingi tinklai apėmė net vandens laikrodžius „Fenjaan“, kurie užtikrino sąžiningą drėkinimo vandens paskirstymą tarp ūkininkų ir bendruomenių.
Rezultatas?
Tokie dykumų miestai kaip Jazdas ar Isfahanas suklestėjo – ten, kur, atrodytų, gyventi neįmanoma.
Panašios sistemos vėliau atsirado Šiaurės Afrikoje ir Kinijoje, tačiau persų kanatai yra seniausiai žinomas šios technologijos pavyzdys.
Įspūdingiausia tai, kad visa sistema veikė be jokių pompų ar energijos šaltinių – tik pasitelkiant gravitaciją ir nepriekaištingą inžinerinį tikslumą.
Žmogaus niekada negirs visi.
Jeigu jis geras, blogi žmonės matys jame blogį – juoksis ar smerks.
Jeigu jis blogas, geri žmonės jo nepriims.
Kad visi žmogų girtų, jis turi geriems apsimetinėti geru, o blogiems – blogu.
Bet tuomet ir vieni, ir kiti įžvelgs jo veidmainystę, ir abu jį niekins.
Vienintelis kelias – būti geru tai nesirūpinti kitų nuomone,
o savo gyvenimo atlygį ieškoti ne žmonių akyse,
o savame viduje. Levas Tolstojus, „Gyvenimo kelias“
Meryl Streep kadaise gražiai pasakė:
„Leisk viskam subyrėti. Nustok save alinusi bandydama viską išlaikyti.“
Mes dažnai įsikimbame į situacijas, santykius ar idėjas, kurios jau slysta iš mūsų rankų, bijodami nežinomybės, kuri laukia toliau. Tačiau gyvenimas turi savo išmintį – pradžios ir pabaigos ritmą. Ne viskas turi trukti amžinai – bandydami tai išlaikyti, tik eikvojame savo jėgas.
Leisk žmonėms nesuprasti tavęs ar teisti.
Jų reakcijos yra jų pačių pasaulėžiūros atspindys, o ne tavo vertės atspindys. Tavo tiesai nereikia patvirtinimo iš tų, kurie pasiryžę jos nesuprasti.
Priimk nežinomybę.
Nustok nuolat rūpintis dėl ateities – tarsi gyvenimas dar nebūtų tau nutiesęs kelio. Kai prarandame, tai dažnai atveria vietą kažkam geresniam. Pasitikėk, kad tai, kas tau skirta, tavęs nepraleis.
Paleisk prisirišimą.
Visata nuolat kuria naujas galimybes, meilę ir prasmę – bet tu turi padaryti vietos, paleisdamas tai, kas tau jau nebetarnauja.
Prisimink: Geriausios dienos nėra praeityje. Gyvenimas niekada neišsenka nuo grožio ar džiaugsmo, kad ir koks sunkus būtų tavo kelias.
Paklausk savęs šiandien:
„Ko aš vis dar laikausi, nors tai mane stabdo?“
Paleisk. Kažkas šviesesnio jau laukia, kad galėtų užimti jo vietą.
Intravertas – tai žmogus, kuris energiją semiasi daugiausia iš vidinio pasaulio, o ne iš bendravimo su kitais žmonėmis.
Pagrindinės intraverto savybės:
Mėgsta būti vienas arba, retais atvejais, nedidelėje kompanijoje.
Teikia pirmenybę giluminiams pokalbiams, o ne paviršutiniškam šnekučiavimuisi.
Greitai pavargsta nuo ilgo bendravimo ar didelio žmonių kiekio.
Dažnai reflektuoja, mąsto, analizuoja.
Paprastai yra ramus, santūrus, stebintis aplinką.
Svarbu:
Intravertas – tai nebūtinai drovus ar nemėgstantis žmonių žmogus. Jis tiesiog kitoks.
Kodėl prancūzai nesiekia turtų?
Prancūzijoje pinigai nėra pagrindinis sėkmės matas. Daug svarbiau – gyvenimo kokybė, džiaugsmas gyventi (joie de vivre), intelektas, išsilavinimas ir asmeninis stilius.
2. Istorinis kontekstas
Prancūzijos revoliucija (1789 m.) vyko, be kita ko, prieš turtingą aristokratiją. Todėl lygybės idėja tapo esmine nacionalinės tapatybės dalimi.
Prancūzijoje stipri valstybė, kuri vykdo pajamų perskirstymą ir socialinę politiką. Tai stiprina socialinio teisingumo, o ne asmeninio praturtėjimo vertybes.
3. Filosofija ir švietimas
Prancūziško švietimo sistema skatina kritinį mąstymą, humanitarines vertybes, diskusijų kultūrą, o ne vien pragmatišką karjerizmą.
Skirtingai nei amerikietiška svajonė „praturtėk bet kokia kaina“, prancūziška filosofija – „gyvenk oriai, nebūtinai turtingai“.
4. Darbas gyvenimui, o ne gyvenimas darbui
Prancūzas dažniau pasirinks ilgesnes atostogas, gerą pietų laiką ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, o ne viršvalandžius dėl karjeros.
Gyvenimo malonumai, kultūra, menas ir šeima yra svarbiau nei verslas ar kapitalo kaupimas.
„Sukūriau Coca-Colą ieškodamas palengvėjimo nuo skausmo… niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kad ji bus pardavinėjama vaistinėse po penkis centus už stiklinę.“ 
Aš buvau kareivis JAV pilietiniame kare. Rimtas sužeidimas pavertė mane priklausomu nuo morfijaus. Gyvenau su skausmu – tiek kūno, tiek sielos. Būdamas vaistininkas, tapau apsėstas minties sukurti gėrimą, kuris galėtų palengvinti kūną… ir paguosti dvasią.
1886-aisiais, eksperimentuodamas su kokamedžio lapais, kolamedžio riešutais ir kitais ingredientais, sukūriau sirupą, kurį maišiau su gazuotu vandeniu. Taip gimė Coca-Cola. Ir taip – iš pradžių ji buvo parduodama kaip vaistas. 
Neturėjau pinigų plėtrai. Skrajutes spausdinau rankomis ir dalinau jas gatvėje. Dirbau iš kuklios vaistinės Atlantoje. Kartais neturėjau už ką nusipirkti maisto – bet niekada nepraradau tikėjimo.
Galiausiai mano sveikata pablogėjo, ir aš pardaviau visas teises į savo gėrimą už vos 2 300 dolerių. Po kelių metų prekės ženklas, kurį sukūriau, buvo vertas milijonų. Miriau taip ir nesužinojęs, kuo taps Coca-Cola. 
Nebuvau verslininkas. Nebuvau turtingas.
Buvau sužeistas žmogus, bandantis išgyti… o tuo pačiu palikau žymę pasaulyje.
Šiandien Coca-Cola nebėra vaistas.
Bet ji vis dar žadina emocijas. Ji tapo akimirkomis, kultūromis ir istorijomis, dalijamomis prie stalo. Niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kad kažkas, gimusio iš skausmo, taps tokia universalia dalimi pasaulio. 
Kartais didžiausios idėjos gimsta iš skausmo… ir lieka pasaulyje net tada, kai tavęs jau nebėra. John Pemberton
Senas, pavargęs šuo užklysta į vyro kiemą. Vyras pastebi, kad šuo turi antkaklį, o jo pilvas pilnas – akivaizdu, kad jis turi namus.
Šuo seka paskui vyrą į namus, nueina koridoriumi, užšoka ant sofos, įsitaiso ir užmiega. Vyras jį palaiko keistu, bet leidžia jam miegoti. Po maždaug valandos šuo pabunda, nueina prie durų, vyras jį išleidžia. Šuo pamojuoja uodega ir išeina.
Kitą dieną šuo vėl ateina, pabeldžia į duris. Vyras atidaro, šuo užeina, vėl nueina koridoriumi, šoka ant sofos, įsitaiso ir užmiega. Po valandos – tas pats: pabunda, nueina prie durų, vyras jį išleidžia. Šuo pamojuoja uodega ir išeina.
Tai kartojasi diena po dienos. Galiausiai vyrą ima kamuoti smalsumas, tad jis prisega prie šuns antkaklio raštelį:
„Jūsų šuo kiekvieną dieną ateina pas mane nusnūsti.“
Kitą dieną šuo vėl ateina – su kitu rašteliu antkaklyje:
„Jis gyvena namuose su keturiais vaikais – jis bando išsimiegoti. Ar galėčiau ir aš ateiti rytoj?“
Moteris, kuri neturi draugų arba jos bendravimo ratas yra mažas, – tai labai labai savimi pasitikinti moteris.
Patikėkite manimi. Ji suprato, kad kokybė yra svarbiau už kiekį.
Ji nereikalinga minia, kad patvirtintų savo vertę.
Jos pasitikėjimas kyla iš vidaus, o ne iš kitų pritarimo.
Ji nebijo likti viena, nes žino savo stiprybę.
Ji kruopščiai atrenka, kam skirti savo energiją ir ką įsileisti į savo gyvenimą.
Ji matė netikrą draugystę, dramos ir apkalbas, ir ji atsisakė viso to.
Ji sukūrė taikų ir nuo dramų laisvą gyvenimą ir tapo nuo to laimingesnė.
Ji nereikalauja būti apsupta žmonių, kad jaustųsi pilnaverte, jai yra patogu savo pačios kompanijoje.
Ji žino, kad tikri draugai yra retas dalykas, ir vietoj daugybės netikrų, ji rinktųsi keletą tikrų draugų.
Jos mažas ratas susideda iš žmonių, kuriais ji gali tikrai pasitikėti.
Žmonių, kurie įrodė savo ištikimybę. Ji nešvaisto laiko beprasmiams santykiams, jos laikas yra brangus ir ji jį leidžia protingai.
Ji yra moteris, kuri žino, ko nori, ir nesusitaikys su mažiau.
Taigi, jei sutiksite moterį, kuri neturi draugų arba jos bendravimo ratas yra labai mažas, neturėtumėte jos neįvertinti.
Ji yra rami, savimi pasitikinti ir žino savo vertę.
Ji yra moteris, kuri nereikalauja kitų pritarimo, nes ji jau pati savęs patvirtino.
Anthony Hopkins
Salvadoras Dali buvo sukūres unikalų būdą kaip išvengti sąskaitų restoranuose. Po sočių pietų išsitraukdavo čekių knygelę ir efektyviai pamojuodamas išrašydavo čekį.
Tada jis apversdavo ir iš kitos pusės sukūrdavo paveikslą, pasirašydavo ir pridėdavo šiltus linkėjimus įstaigos savininkui.
Logika buvo paprasta: čekio niekas neišgrynins, žinant, kad vieną dieną už garsaus meistro darbą galima gauti kur kas daugiau. Ir, kaip parodė praktika, Dali buvo teisus.
„Trečiojo žmogaus sindromas“ – tai paslaptinga psichologinė patirtis, apie kurią pasakoja žmonės, atsidūrę ekstremaliose, gyvybei pavojingose situacijose – tokie kaip alpinistai, tyrinėtojai ar stichinių nelaimių išgyvenę asmenys. Šiomis akimirkomis, kai gresia didžiulis pavojus, žmonės dažnai jaučia neabejotiną, nors ir nematomą palydovo buvimą.
Šis buvimas nėra matomas, bet stipriai juntamas – kartais girdimas kaip ramus balsas, teikiantis padrąsinimą ar nurodymus. Daugelis jį apibūdina kaip guodžiančią jėgą, padedančią įveikti stiprią baimę, nuovargį ar beviltiškumo jausmą – tarsi globėją ar vedlį per krizę.
Išgyvenusieji dažnai prisimena šį „trečiąjį asmenį“ kaip emocinės stiprybės šaltinį – kažką (ar kažką), kas pasirodė pačiu vienišiausiu momentu ir suteikė valios išgyventi.
Saulėtą 1994-ųjų birželio 18-osios rytą (tądien buvo šeštadienis) tvankiu autobusu vykau į Panevėžį. Važiavome dviese su draugu. Vienmečiai jaunuoliai. Vykome su tikslu atrasti evangelinę bažnyčią, kurios adresą aš buvau užsirašęs į bordinės spalvos užrašų knygelę.
Į šią kelionę vykau, kad galėčiau pasimelsti su tikinčiaisiais ir kad mano gyvenime įvyktų pokyčiai. Lietingą penktadienio vakarą (dieną prieš tai) meldžiausi vienas išėjęs į laukus. Tačiau suvokiau, kad man reikalinga tikėjimo bendruomenės malda ir turėjau vilties, kad tai pakeis mano gyvenimą.
Po ieškojimų vargais negalais radome tikinčiųjų susirinkimą, sulaukėme maldos norintiems „priimti Kristų” ir… mano gyvenimas pasikeitė. Jis išties pasikeitė. Atradau Kristų.
Tai buvo ir staigus pokytis, ir vis dar iki šio momento tebesitęsiantis atradimas. Kartais skaitydamas Šv. Raštą, klausydamas kitų, pasijuntu taip lyg niekada nebūčiau Kristaus pažinęs, nebūčiau pažinęs Jo tokio, koks Jis man atsivėrė dabar. Tikėjimo kelionė niekada nesibaigia.
Krikščionybė nepakelia mūsų aukščiau gyvenimo realybės. Todėl teko patirti visko: netekčių, ligų, skausmo, išdavysčių, apgaulės, nevilties, klaidų, nusivylimo, naujo atsivertimo, naujos atgailos ir t. t. Nuolat ir nuolat.
Šiandien 25 metai nuo tos dienos. Suprantu, kad daliai mano draugų šis post’as gali būti sunkiai suprantamas. Kaip kažkas yra gerai pasakęs: Suvokti tikintįjį į Kristų (jei pats toks nesi) yra toks pat sunkus uždavinys, kaip džiaugtis šokančiu žmogumi, kuris muzikos klausosi su ausinukais. „Negirdėdami” tos muzikos, netenkame didelės dalies realybės, kurioje gyvena Kristų įtikėję ir Jį pamilę žmonės. Tačiau durys nėra uždarytos, visada yra galimybė tikėti, patirti ir būti pakeistiems.
Šiandien kaip niekada džiaugiuosi Kristumi ir meldžiu, kad jūs, mano draugai, patirtumėte tikrąjį atleidimo, priėmimo, malonės ir naujo gyvenimo džiaugsmą, kurį suteikti gali tik Kristus. Tai mes įgyjame tikėdami Evangelijos žinia ir su atgaila artindamiesi prie Kristaus. Ramūnas Jukna
Merė visada mėgo paštą Klevo gatvėje.
Ne dėl laiškų, o dėl ritualo – kiekvieną penktadienį užeiti, nusipirkti pašto ženklą ir parašyti Henrui. Jie buvo susirašinėjimo draugai nuo 1972-ųjų, kai jis dar buvo žvitrių akių paauglys iš Australijos, o ji – mokytoja Ohajuje. Jų laiškai užpildydavo tarpus, kai atstumai neleisdavo susitikti.
Tačiau dabar, būdama 78-erių, Merė jautė skausmą kojose, o paštas Klevo gatvėje buvo uždaromas.
Vieną antradienį, stovint prie „Parduodama“ ženklo, ją pastebėjo už prekystalio dirbęs vaikinas – ne vyresnis nei 25 metų.
– Ponia, viskas gerai? – švelniai paklausė jis.
Ji tyliai sumurmėjo apie tai, kaip pasiilgo kelionių į Kvinslandą. Vaikinas stabtelėjo, tada tarė:
– Aš išsiųsiu už jus. Nemokamai.
– Nereikia, – suabejojo Merė.
– Prašau, – nutraukė jis. – Mano močiutė iš Airijos. Ji irgi rašydavo laiškus. Žinau, kaip tai svarbu.
Jo vardas buvo Semas. Nuo tada kiekvieną penktadienį jis paimdavo jos ranka rašytą laišką, užklijuodavo pašto ženklą ir nusišypsodavo. Kartais pridėdavo piešinėlį – saulėgrąžą, koalą – „kad Henris nusišypsotų“.
Merė juokdavosi:
– Tu gaišti laiką, jaunasis žmogau.
– Ne, – atsakydavo jis. – Laiškai svarbūs.
Kai paštas buvo galutinai uždarytas, Semas įteikė Merelei voką. Viduje buvo laiškas – nuo Henrio sūnaus, kuris surado Merę internete po to, kai tėvas prieš trejus metus mirė.
„Jis dažnai apie jus kalbėdavo“, – rašė jis. – „Rengiame turgelį bendruomenės centre. Kava, bandelės ir pašto dėžutė. Skirta tiems, kas mėgsta rašyti.“
Merės akyse sublizgo ašaros. Ji net nenumanė, kaip jai trūko būti matomai. Ir reikalingai.
Dabar du kartus per mėnesį ji sėdi bendruomenės centro kampe prie pašto dėžutės, klijuoja ženklus, rašo laiškus ir kalbasi su kaimynais, kurie taip pat pradėjo rašyti. Semas, dabar savanoris, vadina tai „lėtu internetu“ – ryšiu sakinys po sakinio.
Kartais, kai saulė slysta per langą tinkamu kampu, Merė pažvelgia į laiškų krūvelę ir nusišypso.
Tai ne tik atvirlaiškiai. Tai – įrodymas, kad net ir greitame pasaulyje, geras žodis, nemokamas ženklas ar vaikinas, prisimenantis tavo vardą, gali vienatvę paversti bendruomene.
Pradėk nuo mažo. Kažkas stebi.
Kai Markas Tvenas vedė Oliviją Langdon, jis pasakė draugui:
„Jei būčiau žinojęs, koks laimingas gali būti santuokinis gyvenimas, būčiau vedęs prieš 30 metų, o ne švaistęs laiką augindamas dantis.“
Jam tada buvo 32-eji.
Tvenas – tikrasis vardas Samuelis Clemensas – užaugo kuklioje šeimoje ir nuo mažens dirbo. Pradėjo kaip spaustuvininko mokinys, tapo garlaivio pilotu, bandė sėkmę sidabro kasyklose (ir patyrė visišką nesėkmę), kol galiausiai atrado savo tikrąjį pašaukimą – rašymą. Jo aštrus sąmojis ir pasakojimo talentas greitai išgarsino jį visoje Amerikoje.
Tuo metu jis ir įsimylėjo – iš pradžių ne Oliviją pačią, o jos portretą. Draugas parodė jam medalioną su jos atvaizdu ir vėliau pakvietė susitikti. Po dviejų savaičių Tvenas jai pasipiršo. Olivija jį mėgo, bet dvejojo. Jis buvo dešimčia metų vyresnis, šiurkštokas, neturtingas, netinkamas jos išsilavinusiam, pasiturinčiam ratui. Ji žavėjosi jo talentu, bet atsisakė. Tvenas, atkaklus kaip visada, pasipiršo dar kartą. Dar vienas atsisakymas – šįkart dėl jo religijos stokos. Jis atsakė su jam būdingu humoru ir nuoširdumu:
„Jei to reikia, tapsiu geru krikščioniu.“
Nepaisant atsisakymų, Olivija jau buvo jį įsimylėjusi. Tačiau Tvenas, įsitikinęs, kad neturi jokių vilčių, išvyko. Pakeliui į traukinių stotį jo karieta apvirto. Pasinaudojęs proga, Tvenas apsimetė labiau sužeistas nei buvo ir grįžo į Olivijos namus. Kol ji juo rūpinosi, jis pasipiršo paskutinį kartą. Šįkart – ji sutiko.
Tvenas labai stengėsi įtikti savo giliai religingai žmonai. Kiekvieną vakarą skaitydavo jai Bibliją, melsdavosi prieš valgį. Žinodamas, kad ji nepritars kai kurioms jo istorijoms, niekada jų nepublikavo – taip susikaupė per 15 000 nepublikuotų puslapių. Olivija tapo jo pirmąja redaktore ir griežčiausia kritike – tiek griežta, kad, radusi frazę „Prakeikimas!“ Heklio Fino nuotykiuose, liepė ją išbraukti.
Jų dukra Siuzė kadaise pasakė apie tėvus taip:
„Mama myli moralę. Tėtis – kates.“
Tvenas dievino Oliviją. Jis rašė:
„Jei ji man pasakytų, kad nešioti kojines yra amoralu, nedėvėčiau jų nė akimirkos.“
Olivija vadino jį savo „žilagalviu berniuku“ ir saugojo tarsi vaiką. Tvenas, savo ruožtu, sakė, kad ji išsaugojo jo jaunystę, energiją ir optimizmą.
Olivija taip pat vertino jo humorą. Kartą, kai jis garsiai juokėsi, ji paklausė, kas jį taip pralinksmino. Vis dar juokdamasis, Tvenas padavė jai knygą. Ji pažvelgė į viršelį – tai buvo viena iš jo pačio knygų.
Jų gyvenime netrūko ir skaudžių akimirkų – jie neteko vaikų, Tvenas bankrutavo. Bet jie niekada nenusigręžė vienas nuo kito. Tvenas niekada nepakėlė balso prieš Oliviją, o ji – niekada jo nebarė. Jis buvo be galo jautrus jos atžvilgiu – kai artimas draugas pajuokavo Olivijos sąskaita, Tvenas vos nenutraukė draugystės. O kai šešiasdešimties metų išvyko į pasaulinį turą, Olivija – žinodama, kad jam reikės nuolatinės priežiūros – paliko viską ir iškeliavo su juo.
MOKSLAS PRIPAŽĮSTA MALDOS JĖGĄ
„Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.“ (Filipiečiams 4, 6)
Dievo Žodis aiškiai liepia mums melstis „visuose reikaluose“. Šiandien net ir mokslas pripažįsta maldos vertingumą. Mokslininkai, tyrinėjantys tikėjimo poveikį žmogaus sveikatai, aptinka įrodymų, kuriuos sunku paneigti. Pavyzdžiui, 2014 m. atlikti psichinės sveikatos tyrimai patvirtino, kad žmonės, reguliariai besimeldžiantys asmeninėmis, užtarimo ir kitokio tipo maldomis bei aktyviai dalyvaujantys bažnyčios veikloje, yra sveikesni ir ilgiau gyvena. Jūsų dėmesiui dar keli mokslininkų aptikti maldos privalumai ir nauda žmogui:
1) Floridos valstybinio universiteto mokslininkai nustatė, kad kai žmogus meldžiasi už kitą asmenį, stiprėja ir jo pasiryžimas atleisti. Taigi malda parengia dirvą atleidimui. Viena mišri vyrų ir moterų grupelė keturias savaites kasdien meldėsi už savo artimo bičiulio gerovę. Nustatyta, kad po šio „dvasinio įdirbio“ visi grupelės nariai buvo pasirengę atleisti ne tik tam bičiuliui, bet ir apskritai visiems žmonėms. O atleidimas, kaip žinia, gerina sveikatą ir didina pasitenkinimą gyvenimu.
2) Majamio universiteto mokslininkai nustatė, kad malda ir kitos religinės praktikos stiprina gebėjimą siekti užsibrėžtų ilgalaikių tikslų. Malda veikia tas smegenų sritis, kurios skatina susivaldymą, o žmonės, savo tikslus laikantys šventais, yra labiau pasiryžę jų siekti.
3) Viskonsino-Medisono universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad smurtinių, žalingų santykių aukoms malda padėjo atrasti pozityvesnį savęs įvaizdį ir malšino emocinį skausmą.
4) Kolumbijos universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad žmonės, kurie vertina religiją ir reguliariai lankosi bažnyčioje, net 90 procentų mažiau kenčia nuo depresijos nei nereligingi asmenys.
Nemanai, kad gan stiprūs įrodymai maldos naudai?
DIENOS MALDA
Viešpatie, dėkoju už galimybę palaikyti šį niekada nenutrūkstantį ryšį su Tavimi. Meldžiu, kad mano santykiai su Tavimi tik stiprėtų. Šlovinu ir garbinu Tave, didis Kūrėjau. Amen.
/Bob&Debby Gass/
Malda už mirusius
Vieną dieną sūnus grįžo iš mokyklos ir papasakojo nutikimą, kuris įvyko vienos pamokos metu. Jis pasakojo, kad mokytoja primygtinai sakė, kad visiems yra būtina per Vėlines eiti į kapines ir aplankyti artimųjų kapus.
Sūnus stengėsi pasakyti, nors iki galo ir neišdrįso, kad visgi tai nėra egzistencinė būtinybė. Tačiau po šio įvykio aš turėjau progą pakalbėti su sūnumi kaip gi mes, evangelikai, žiūrime į pareigą mirusiesiems ir į Vėlinių ir panašių švenčių šventimą.
Kai pirmo amžiaus krikščionių bendruomenėse broliai ar seserys mirdavo, juos dažnai vadindavo užmigusiais. Visi karštai laukė Kristaus sugrįžimo ir jų brangių žmonių prisikėlimo iš numirusiųjų, tad melstis už mirusius niekas neketino, nes žinojo, kad mirusieji yra su Viešpačiu Jėzumi, Visagalio Dievo globoje. Juk Jėzus yra pasakęs, kad jų Dievas yra “Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!“ (Mato 22:32). Nejau žmonės geriau pasirūpins mirusiais nei Dievas, kuris juos sukūrė, atpirko ir pašaukė atgal į savo globą?
Dievo žodis niekur nemoko, kad mes turėtume skirti ypatingą dėmesį mirusiems, melstis už juos, pergyventi dėl jų amžino likimo ir mėginti jį kaip nors paveikti. Gyvųjų pastangos pakeisti mirusiųjų pomirtinę būseną yra bergždžios, nes Raštas sako, “žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,” (Hebrajams 9:27).
Krikščionys yra kviečiami vadovautis didžiuoju įsakymu: “Mylėk Dievą ir artimą savo” (Luko 10:27). Mūsų pareiga yra rūpintis gyvaisiais ir pasiekti juos per tarnystę bei Evangelijos skelbimą, kad šių gyvenimai keistųsi ir jie susitaikę su Kristumi gyventų tinkamą gyvenimą Dievo akyse.
Todėl savo sūnų mokau, kad mes turėtume skirti dėmesį gyviesiems: paslaugiai tarnauti, rūpintis, liudyti, taisyti, darbuotis draugėj ir t.t. Jei artimieji miršta, palydime kits kitą, sielvartaujame ir gedime, nepamirštame atminimo, tačiau vėl pakylame, kad tiems, kurie gyvi, meilės darbais liudytume Jėzaus Kristaus Evangeliją. Ramūnas Jukna
Turėjau garbę nakvoti pas mamą. Klaipėda, puiki vieta, puikus vaizdas, nelabai pamiegosi. Nuotraukoje – situacija 8 ryto. 7 ryto tai atrodė kitaip. Ir sukėlė įvairių minčių apie mūsų jauną demokratiją. Bet pradžioje apie nemigos šaltinius:
1) barai veikia iki 23.00, muzika ir t.t. Ok, iki 23 nėr ko labai ir miegoti.
2) objektai, kurių motociklų elektronika turi daugiau mąstymo pajėgumo, nei jie patys. Nes yra labai sexy pirmą nakties „atsukti gazą iki dugno” ir kriokti. Dažniausiai arba stovint vietoje, arba viršyjant greitį. Kartais tai ne motociklai, bet Civick’ai arba Bmw’ai su nukritusiais duslintuvais.
3) kateriai. Rusiška / lietuviška kaimo muzika visu garsu. Geriausia kuo vėliau.
4) zombių dainos iki 8 ryto. Barai nebeleidžia muzikos? Ne bėda, galime pakriokti kažką. 5 ryto kyla emocijų pliūpsnis? Spiegiame!
Va ko tik niekaip nesuprantu:
1) kodėl triukšmingos pasilinksminimo įstaigos turi veikti centre? Jei kam reikia triukšmo ir riksmo, padarom gražų aptvarėlį dykynėje už miesto, autobusai suveža, visi parėkia kiek tik nori ir puiku. Sakysite, barai moka mokesčius? Gyventojai irgi. Gerai paskaičiavus, gal net didesnius. Sakysite, bet objektai nori prisilakti centre? Aš irgi daug noriu, bet man kažkodėl su mašina pavažinėt po Katedros aikštę arba eiti nuogam centru negalima… Sakysite, gyventojai patys pasirinko gyventi centre ir triukšme? Nu ne. Gyventojai pasirinko (ir tai turbūt ne visada, kur gavo, ten ėmė) gyventi centre, bet tokių barų ten nebuvo. Kai kurie namai statyti 19a., gal net nuo tiek gyvenančių šeimų yra…
2) ką veikia policija ir kitos institucijos? Nes gi yra tokie reikalai, kaip techninė apžiūra, chuliganiškas vairavimas ar buvimas neblaiviu viešoje vietoje. Garantuoju šūsnį protokolų kasnakt. Bet ne, kažkaip niekad nebūna. Gal dėl to, kad bizniui kenkia?
3) kodėl Melnragėje (jei neklystu, ten biški politikų namų yra) motociklų eismas draudžiamas, o va centre varyk kiek nori? Nors centre gyventojų gal 10, o gal 100 kartų daugiau. Antanas Kairys
Atostogų metu pastebėjau, kad kuo tylesnė muzika groja restorane – tuo skanesnis būna maistas. Pasirodo, kad šis pastebėjimas nėra iš piršto laužtas, nes eilė mokslinių tyrimų pagrindžia šį teiginį:
1. Moksliniai tyrimai rodo, kad garsi muzika skatina didesnį gėrimų (ypač alkoholinių) bei maisto vartojimą (žr. nuorodą apačioje*). Tai yra paaiškinama tuo, kad garsi muzika sužadina žmogaus emocijas (stresą), kuris skatina emocinį (stresinį) valgymą. Tai žinodami restoranai yra linkę didinti triukšmo lygį (garsinti muziką), siekdami padidinti savo pardavimus**
2. Tačiau moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad garsi muzika prastina klientų pasitenkinimą maistu (žr. nuorodą apačioje***).
Atitinkamai, aukštos kokybės maistą tiekiantys restoranai, siekdami išryškinti gaminamų patiekalų skonio savybes, leidžia tylią ir atpalaiduojančią muziką (t.y. jie orientuojasi į kokybę), o žemos kokybės maistą tiekiantys restoranai, siekdami nuslėpti gaminamo maisto skonio savybes, leidžia garsią muziką (t.y. jie orientuojasi į kiekybę)****.
Išvada: Jei norite skaniai pavalgyti, eikite į restoraną, kuriame groja tyli ir atpalaiduojanti muzika, o jei norite daug išgerti (ir persivalgyti) – eikite į restoraną, kuriame groja garsi ir tranki muzika.
* Garsesnė muzika skatina didesnį alkoholinių gėrimų vartojimą:
** be to, esant garsiai muzikai restorano klientai mažiau bendrauja ir greičiau atlaisvina staliuką („by playing loud, fast music, patrons talked less, consumed more and left quickly”), tad restoranų apyvarta potencialiai gali dar labiau išaugti (ne tik maisto kokybės, bet ir bendravimo kokybės sąskaita) https://flavourjournal.biomedcentral.com/…/2044-7248-3-9
*** Garsesnė muzika sąlygoja prastesnę maisto kokybę:
https://www.sciencedirect.com/…/abs/pii/S0003682X20307040
**** Be abejo, kaip ir visur kitur, būna išimčių. Zygimantas Mauricas
Tyson Fury gimė 1988 m. 3 mėnesiais anksčiau nei turėjo ir svėrė vos 0,5 kg. Daktarai manė, kad jis neišgyvens. Bet jam pavyko, todėl jo tėtis jį pavadino, tuo metu labiausiai žinomo boksininko, Mike Tyson garbei.
Tyson Fury užaugo aukštas (2.06 m) ir stiprus. Jam pavyko tapti sunkiasvorių bokso pasaulio čempionu. Profesionaliai jis kovojo 31 kovą. Visas jas laimėjo ir tik kartą kova baigėsi lygiosiomis. Frazė „kartais laimi, kartais pralaimi“ jam negalioja. Jis sako: „kartais laimi, kartais būna lygiosios“.
Turbūt kyla klausimas kodėl apie tai rašau? Kantrybės.
Tyson Fury labai spalvota asmenybė. Turi puikų humoro jausmą. Jis mėgsta dainuoti, kartais tai daro ringe. Su Robbie Williams yra įrašęs vieną kalėdinę dainą. Savo sūnui norėjo duoti Jėzaus vardą, bet žmona neleido. Dalyvavo amerikietiškose imtynėse. Į vieną spaudos konferenciją buvo atvykęs apsirengęs Betmeno kostiumu. O prieš kovą su Wladimir Klitschko demonstravo savo storą pilvą. Nugalėti Klitschko buvo jo gyvenimo svajonė ir, kai tai jam pavyko, jis susirgo depresija. Tuo laikotarpiu jis vartodavo alkoholį ir kokainą, kelias dienas negrįždavo namo, visiškai nesportavo ir svėrė 180 kg. Niekas jo nedžiugino, net boksas. Jis norėjo nusižudyti, bet išgirdo balsą sakantį jam apie jo vaikus, kaip jie augs be tėvo. Jis nusprendė gyventi, kreipėsi į psichinės sveikatos specialistus. Vėl pradėjo sportuoti. Bėgiodavo kiekvieną dieną nesvarbu kokios būdavo oro sąlygos. Pirmą kartą jam nepavyko nubėgti nei 200 metrų, bet jis nepasidavė. Jam pavyko įveikti depresiją ir vėl grįžti į ringą.
Šiuo metu boksas jam nėra pats svarbiausias dalykas. Jis aukoja labdarai. Atvirai kalba apie savo sunkumus, nors užaugo tokioje aplinkoje, kur apie tai kalbėti buvo laikoma silpnumo ženklu. Jis ragina tai daryti ir kitus, ieškoti pagalbos, nelikti vieniems. Jo nuomone tikroji pergalė pasiekiama ne ringe, o tuomet, kai padedame kitiems, gelbstime kitų gyvybes.
Jei depresija gali palaužti vieną stipriausių žmonių pasaulyje, ji gali palaužti ir kiekvieną iš mūsų. Bet jei jam pavyko, galbūt pavyks ir mums. Savižudybė nėra išeitis. Nelik vienas. Ieškok pagalbos. Kalbėk apie savo sunkumus. Psichologas Aurimas Gudas
Viena dažniausių guodimo frazių yra „viskas bus gerai“. Nors ji ir efektyvi, nes tikrai dažniausiai neįvyksta tai, dėl ko mes taip jaudinamės. Tačiau, kam žmogui suteikti tuščią viltį? Juk nesi garantuotas, kad taip ir įvyks. Todėl ir negali to pažadėti.
Pažadą, kad viskas bus gerai turi tik krikščionys. Ir ne iš bet ko, o iš visagalio Dievo, kuris gali garantuoti, kad taip ir bus. Kad ir kas nutiktų tavo gyvenime, Dievas sugebės visa tai panaudoti tavo gėriui. O jei mirsi – būsi gyvas.
„Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems.“ Rom 8, 28
„Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. “ Jn 11, 25 Aurimas Gudas
Anksčiau nebuvo tokių dalykų kaip durų pritraukėjai. Duris reikėdavo uždaryti patiems.
Buvo laikas, kai nebuvo šiukšlių konteinerių. Tai reiškia, kad negalėdavai šiukšlių išmesti kada nori, o tik tuomet kai atvažiuodavo šukšliavežis.
Pamenu, kai kaimynas pasigyrė, kad jų šeima šiukšles deda į plastikinius maišelius, o tuo metu visi į šiušliadėžes dėdavo laikraščius, kad šiušlės nepriliptų prie dugno. Aš paklausiau ar jie šiukšles išpila be maišo, man atsakė, kad su maišu ir aš pagalvojau, kad jų šeima tikri idiotai.
Pamenu kai išgirdau, kad parduotuvės pradėjo prekiauti pjaustyta duona. Maniau, kad jos niekas nepirks, nebent turtuoliai.
Pamenu kai pirmą kartą išgirdau frazę „vienkartiniai indai“. Aš gi nežinojau, kad jie plastikiniai, maniau, kad iš keramikos. Pagalvojau, negi tie žmonės, kurie taip vadina indus, nežino, kad iš jų galima valgyti daugiau nei vieną kartą?
Internetas būdavo tik darbovietėse ir mokyklose. Jis buvo labai lėtas, bet mes to dar nežinojome.
Turėdavome tokius flopikus. Jų talpa buvo 1,44 Mb. Jei į jį norėdavai įrašyti daug failų, tuomet tai galėdavo užtrukti daugiau nei 10 min.
Mes būdavome ištroškę tų failų, tik su flopikais nežaidavome. Iš kompiuterio išimdavome kietąjį diską, pakeisdavome džemperį į sleivo poziciją ir jungdavome prie kito kompiuterio šynos. Buvo tokių, kurie už pasidalinimą savo failais imdavo pinigus.
Kompiuterių buvo neįmanoma išjungti pelės paspaudimais. Tekdavo spausti „Shut down“, palaukti kol užsidegs užrašas, kad jau saugu išjungti kompiuterį ir tuomet reikėdavo paspausti Power mygtuką kompiuterio korpuse.
Buvau pradėjęs su fotoaparatu fotografuoti žemesne raiška, nes kompiuteris labai lėtai atidarydavo 5 mpx nuotraukas.
Windows 98 pagrindiniame diske būdavo nematomi sisteminiai failai. Jei juos ištrindavai, Windausai nebeveikdavo. Juos perinstaliuoti būdavo tikras vargas. Ir tai daryti tekdavo nuolatos, nes kuo seniai jie būdavom įrašyti, tuo lėčiau veikdavo.
Pamenu, kad vasaromis ištrindavau ofisą, kad greičiau veiktų žaidimai.
Pamenu, kai po Windausų perinstaliavimo tekdavo vienas po kito kišti diskus ir įrašinėti draiverius.
Kokie tavo atsiminimai? Aurimas Gudas
Prieš kelis metus ruošėmės vestuvėms ir mes su Edžiu nešiojome daiktus. Jis sumąstė kaip tai daryti efektyviau ir kažkas jį už tai pagyrė. O Edis pasakė:
– Žinoma, juk aš vokietis.
Kyla klausimas – o koks yra lietuvis? Ar vien tik tas, kuriam patinka krepšinis ir cepelinai? Ar vien tik drąsus?
Kartais tenka girdėti kaip žmonės sako: Ir tuomet aš, kaip tikras lietuvis… Ir pasako ką jie padarė, kuo tikrai nevertėtų didžiuotis. Ar tikrai toks yra tikrasis lietuvis?
Manau, kad lietuviams trūksta gerų pavyzdžių į ką galėtume lygiuotis, kuria kryptimi judėti, keistis. Kalbu ne vien apie tikrai gyvenančias Lietuvos asmenybes, bet ir sukurtus modelius. Juk viskas prasideda nuo idėjos. Aurimas Gudas
Tu dirbi 8 valandas, kad gyventum 4.
Tu dirbi 5-6 dienas, kad galėtumėte mėgautis trumpučiu savaitgaliu.
Tu dirbi 8 valandas, kad pavalgytum per 15 minučių.
Tu dirbi 8 valandas ir miegi tik 5.
Tu dirbi visus metus, kad gautum dvi-tris savaites atostogų.
Tu dirbi visą gyvenimą, kad pasenęs išeitum į pensiją.
Ir kai viskas baigiasi, Tu lieki susimąstęs … kam visa tai buvo reikalinga?
Mes taip įpratome siekti “sėkmės”, kad net nepastebime, kokius pančius patys užsidedame ant savęs.
Tau juk nebuvo skirta tik išgyventi.
Tavo gyvenimas neskirtas atidėlioti.
Tai labai trumpa kelionė.
Padaryk ją svarbią sau.
Robby Dawkins 9 kartus meldėsi už žmogų, kuris nieko negirdėjo dešine ausimi. Nieko neįvyko. Už jo stovėjo kitas vyras, kuris pasakė, kad taip pat negirdi dešine ausimi. Robby pakvietė žmogų, už kurį meldėsi 9 kartus, pasimelsti už kitą žmogų, kuris turėjo tokią pačią problemą. Jie kartu pasimeldė ir po trečio karto tam vyrui pilnai atsistatė klausa. Robby pažiūrėjo į žmogų, kuris meldėsi su juo ir paklausė kaip jis jaučiasi, kad pats nepagijo, bet meldėsi už kitą ir šis atgavo klausą. Robby tikėjosi atsakymo panašaus į „atmestas, nepriimtas“ ar pan. Bet šis atsakė: Aš galiu melstis už kurčiuosius ir jie gali vėl girdėti.
Iš Paul Washer pamokslo: krikščionių šeima antrą kartą patyrė persileidimą. Po to kai tai įvyko vyras važiavo į vaistinę. Mašinoje klausė radijos, per kurią pranešė, kad viena moteris, kuri buvo žymi dėl savo amoralaus gyvenimo būdo, nuo antro vyro laukėsi jau antro vaikelio. Vyras pradėjo sakyti priekaištus Dievui. Jam buvo pikta, kad jo žmona, kuri myli Dievą ir nori auginti vaikus, patiria jau antrą persileidimą, o moteris, kuri Jo nekenčia ir daro viską, kas Jam nepatinka, laukiasi jau antro vaiko. Vyrui nuvažiavus į vaistinę ir grįžus, prie jo prieina žmogus ir sako: Paklausyk manęs įdėmiai. Dievas geriausi žino ką tu ir tavo žmona turite praeiti, kad taptumėte panašūs į Jėzaus atvaizdą.
𝐏𝐞𝐥ė 𝐢𝐫 𝐬𝐩ą𝐬𝐭𝐚𝐢 – 𝐩𝐚𝐬𝐚𝐤𝐚 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐦𝐮𝐬 𝐯𝐢𝐬𝐮𝐬
Kartą pelė pro skylutę sienoje pamatė, kaip ūkininkas ištraukė siuntinį su pelės spąstais. Ji išsigando – ir nenuostabu! – todėl puolė pas kitus gyvūnus įspėti.
Višta tik pakraipė galvą:
„Tai ne mano problema.“
Avis nusišypsojo:
„Gaila, bet manęs tai neliečia.“
Karvė net nemirktelėjo:
„Aš juk tokia didelė – kokie čia spąstai man pavojingi?..“
Tačiau naktį spąstai suveikė – bet ne taip, kaip tikėtasi. Juose įstrigo gyvatė, kuri sužeidė ūkininko žmoną. Įvykių virtinė tapo nevaldoma: gydymui reikėjo sultinio – vištos neliko. Kaimynams atėjus aplankyti ligonės – neliko ir avies. Galiausiai moteris mirė, o laidotuvėms padengti ūkininkas pardavė karvę.
Moralas: abejingumas turi kainą.
Yra žmonių, kurie niekada negyvens pasiturimai, kad ir kiek uždirbtų. Ir yra tokių, kurių gyvenime neišvengiamai atsiras pakankamai, kad ir kiek jie būtų apiplėšti. Tai nepriklauso nuo pinigų kiekio – tik nuo požiūrio į juos. Prarasti galima viską.
Yra žmonių, kurie nieku gyvu neatliks pavestos užduoties, kad ir kiek jiems būtų sumokėta. Ir yra tokių, kurie vis tiek atliks savo darbą, net jei visai negautų atlygio. Ir vėlgi – esmė ne piniguose, o santykyje su darbu. Norint nieko nenuveikti, pasiteisinimą visada galima rasti.
Yra žmonių, kurie visą gyvenimą skundžiasi blogu gyvenimu. Ir jie iš tiesų gyvena blogai, net ir tada, kai turi viską, ko reikia geram gyvenimui. Bet yra ir tokių, kurie visada gyvena gerai, net kai neturi nieko.
Ir čia esmė ne materialume.
Čia – žmogiškume…👌🥰
Eldaras Achadovas, „Būtis“
Šekspyras yra pasakęs taip paprastai,
jog net skamba kaip gyvenimo formulė:
„Aš visada esu laimingas.
Žinote kodėl?
Nes nieko nesitikiu iš nieko.“
Ir čia – ne cinizmas, o išmintis.
Nes būtent lūkesčiai dažniausiai žeidžia labiau nei pats žmogus.
Mes įskaudinami ne dėl to,
ką kažkas padarė, o dėl to,
ko tikėjomės, kad padarys – ir nepadarė.
Gyvenimas per trumpas gyventi laukimu.
Mylėkime jį.
Ir šypsokimės.
Gyvenkite taip, kaip norėtumėte jį senatvėje prisiminti.
Siela turi pildytis.
Jos negalima nuolat eikvoti, švaistyti ir atiduoti – kitaip ji susidėvės, kaip senas drabužis.
Sielai reikia pasipildyti pačiu gražiausiu: gamta, muzika, menu.
Kai jauti, kad jėgos baigiasi – sustok.
Klausykis, įsiklausyk, įgerk, jausk.
Eva Štern
Būtinai džiuginkite vaikus! Gyvenimas yra sunkus dalykas… O tavo užaugusio mažylio sieloje turėtų būti vieta, kvepianti vanile, pasakomis, išpildytais prašymais Kalėdų Seneliui, tėvų bučiniais ir tikėjimu, kad jis yra pats, pačiausias… Tą vietą, kurią palietęs, jis galės rasti jėgų išgyventi sunkiausiuose išbandymuose… Natalija Isaeva
Kažkada maniau, kad blogiausias dalykas gyvenime yra likti vienai. Taip nėra! Blogiausia gyvenime yra likti su žmonėmis, kurie tave verčia jaustis taip, lyg būtum visiškai viena. Pasaulis keičiasi, kartu keičiamės ir mes. Norės – ras laiko bendrauti, nenorės – ras priežastį. Turime tikėti savimi tokiomis akimirkomis, kai mumis niekas netiki. Sunkūs laikai parodys tikruosius draugus. Šalia turi būti tie, kurie padės ir UŽ AČIŪ. Siųsti toli reikia tuos, kurie tave paliko, o likti su tais, kurie kartu ėjo per gyvenimo mestus iššūkius. Tiesiog nustokime vytis tuos, paskui kuriuos reikia bėgti, nes tikrieji sielos žmonės visada eina šalia..
Ilsėkis ♥ ️
Neprivalai visko pasiekti, neprivalai būti puiki mama, puiki žmona, puiki namų šeimininkė, puiki profesionalė, supper moteris.
Kai tavo kūnas pavargs, mažai žmonių prisimins, kad visa tai bandei padaryti…
Taigi, palik namus vėlesniam laikui – eik pasivaikščioti, eik į parką, pradėk sportuoti, nusipirk sau drabužių, eik į grožio saloną, miegok, būk savimi, rūpinkis savimi, mylėkite save ir daryk tai tik taip, kaip tau patinka.
Vaikai užauga, vyras kartais išeina, darbas visuomet randa pakaitalą vietoje tavęs, namai vėl būna nešvarūs, bet antro šanso negausi..
Saugok save ir neužmiršk savęs ❤
Atėjo sūnus pas tėvą ir sako:
– Tėti, nebegaliu pakęsti žmonos!
Norėčiau ją nužudyti, bet bijau, kad ji mane pagaus.
Ar galėtum man padėti?
Tėvas atsakė:
– Žinoma, aš tau padėsiu.
Tik niekam nereikia pasakoti, kad tu ruošies ją nužudyti.
Teks ja rūpintis, būti mandagiam, būti kantriam, visada jai dėkoti, mylėti, o ne būti savanaudiškam ir neišklausyti jos.
Matai šiuos nuodus?
Kasdien įpilk po lašelį į jos maistą ir ji mirs lėtai…
Sūnus gerbė tėvą ir tikėjo, ką tėvas sakė…
Taip jis ir darė.
Gražiai kalbėjosi su žmona, rūpinosi ja, buvo galantiškas ir jai suteikė didesnę svarbą nei anksčiau.
Jis davė jai ir gavo pats daugiau meilės nei anksčiau.
Jo santykiai su žmona tapo geresni ir geresni, kaip ir pirmomis dienomis, kai jie susitiko, kai buvo jauni ir nusprendė suvienyti gyvenimą santuokoje.
Po kelių savaičių sūnus grįžo pas tėvą ir sako:
– Nebenoriu, kad mano žmona mirtų.
Supratau, kad ją myliu.
Ir ką dabar daryt?
Kaip galiu sustabdyti šį nuodą, kuris jau tiek dienų ją lėtai žudo?
Tėvas atsakė:
– Džiaugiuosi, sūnau.
Nesijaudink dėl nuodų, ji nemirs: tai, ką tau daviau, buvo ryžių sultys.
Nuodai buvo tavyje!
Pasakėčia apie netobulumą
Sena kinietė turėjo du didelius puodus, kuriuose, pakabintuose ant naščių, nešiodavo vandenį. Vienas puodas buvo įskilęs, todėl iš jo nuolat sunkėsi vanduo. Kai moteriškė grįždavo į namus nuo upelio, kur sėmė vandenį, sveikasis puodas būdavo pilnutėlis, o įskilusiame likdavo vos pusė vandens.
Ir šitaip kas dieną ištisus du metus – moteris parsinešdavo namo tik pusantro puodo vandens. Savaime suprantama, sveikasis puodas didžiavosi savo pasiekimais, o įtrūkęs gėdijosi savo netobulumo ir sielojosi, kad padaro tik pusę to, ko iš jo laukiama. Tuos du metus jautęsis beviltišku nevykėliu vieną gražią dieną upelio pakrantėje jis kreipėsi į moterį.
— Labai apgailestauju, kad iš mano įskilusio šono nuolat varva vanduo, kuomet neši mane namo, — pasakė puodas.
Senyva moteris nusišypsojo ir tarė:
— Ar nepastebėjai, kad toje kelio pusėje, kur būni tu, žydi nuostabios gėlės? Kito puodo pusėje tokių nėra. Taip yra todėl, kad aš puikiai žinau apie tavo defektą, ir pakelėje pasėjau gėlių sėklas, kurias tu laistai, kuomet keliaujame į namus. Pastaruosius du metus galėjau skinti šias nuostabias gėles ir puošti jomis stalą. Jei tu nebūtum toks, koks esi, šis grožis nepuoštų mano namų.
Visi turime specifinių trūkumų. Bet šios ydos ir „plyšiai“ praturtina mūsų gyvenimą, padaro jį įdomesniu. Tiesiog reikia priimti kiekvieną asmenybę tokią, kokia ji yra, ir įžvelgti joje gera.
Brangūs mano draugai, turintys „plyšių“ bei spragų! Linkiu jums geriausios dienos ir nepamirškite pasimėgauti jūsų kelio pusėje žydinčių gėlių aromatu. Nepagailėkite kelių minučių pasiųsti šią žinutę tiems, kurie taip pat turi savo įskilusią pusę… ir Dievas žino, kiek mūsų tokių yra…
Kinų išmintis
Jūs lėtai mirštate kai:
Nekeliaujate,
Neskaitote,
Neklausote gyvenimo garsų,
Nevertinate savęs..
Jūs lėtai mirštate kai:
Nužudote savivertę,
Kai neleidžiate kitiems Jums padėti..
Jūs lėtai mirštate kai:
Tampate savo įpročių vergu,
Vaikštote tais pačiais takais,
Nekeičiate savo rutinos,
Nedėvite skirtingų spalvų rūbų,
Arba nekalbinate tų, su kuriais niekada nekalbėjote..
Jūs lėtai mirštate kada:
Vengiate nerti į naujas veiklas,
Ir dėl to bijote patirti nepatirtas emocijas
Tas, nuo kurių blizga akys ir širdis ima plakti greičiau..
Jūs lėtai mirštate kada:
Liekate tariamam saugume ir bijote neužtikrintumo,
Kai nebesekate savo svajonėmis,
Kai neleidžiate sau, bent kartą gyvenime
neklausyti “protingų” patarimų..
Neleiskite sau lėtai numirti!
Nepamirškite būti laimingi!
Pablo Neruda
Įlipu į taksi. Vairuotojas šypsosi… Aš taip pat, tik telefone sprendžiu įvairius darbo klausimus.
– Jums nepučia?
– Ne, ačiū, viskas gerai.
– Jūs nesušalote?
– Ne, tikrai viskas gerai.
– Norite saldainių? Aš juos ką tik nupirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Su žele. Labai juos mėgstu! Paprastai aš nesiūlau jų keleiviams, tai netaktiška. Bet jums noriu pasiūlyti. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite?
– Noriu!
Padavė man visą dėžutę.Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks linksmas būdas- daugiau klientų.
Sustojame prie šviesoforo, šalia automobilių bėgioja jaunuoliai su gėlėmis.
Vairuotojas sako:
– Gėles mėgstate?
– Taip-atsakau aš.
Sustabdo jaunuolius, nuperka man gėlių. Aš tiesiog žado netekau. Važiuoju, šypsausi… malonu… Bandau suprasti, kas vyksta – rytas, aš vis dar neprabudusi.
Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jo dukra mokosi universitete Lenkijoje. Ir kai jis pradėjo apie ją pasakoti, aš vėl netekau žado…
„Žinote, aš toks laimingas, kad turiu dukterį. Žmoną, Darbą. Man viskas taip patinka… Štai skambina man dukra, prašo kažkam pinigų. Na, ji ten, Lenkijoje. Liūdi. O aš papildau jos kortelę, ir taaaip gera širdyje… Tiesiog nuostabu! Kad aš savo vaikui padariau kažką gero. Ir aš įsivaizduoju, kad ji kažką sau nusipirks, su draugais picą užsisakys, ir jai viskam užteks. Ir man tiesiog širdis sušyla…
Ir dar, žinote, kai aš vežu savo žmoną pas kirpėją, aš pats už viską sumoku. Ir taip džiaugiuosi! Juk ji po to dar kelias savaites mėgausis šukuosena ir šypsosis, ir man dėl to taip smagu, jūs net neįsivaizduojate. Aš juk šeimai kažką gero padariau! Ir man dėl to taip šilta širdyje…”
Šiame pasakojimo etape aš užmiršau ir apie telefoną, ir apie skambučius.
„O dar, žinote, pastebėjau, kad taip mažai laimingų žmonių gatvėse! Štai žiūriu į praeivius, ir praktiškai nematau „savų”, pozityvių. Visi tokie liūdni ir irzlūs. Ir apskritai, jūs pirma iš keleivių per pastarąsias dienas, kuri man nusišypsojo.
Va sutikau aš savo pažįstamus neseniai. Jie turi du vaikus – vienas pirmokas, kitas trečiokas. O tėvai skundžiasi man, kad sunku dabar vaikus į mokyklą suruošti, minučių 15 man pasakojo, kiek dabar problemų su vaikais…O aš pasiūliau jiems sprendimą.
Žinote, kokį? Sakau, jei jums vaikai vien tik problemos – atiduokite juos į vaikų namus. Ir tada neturėsite jokių problemų nei su mokykla, nei su vadovėliais, nei su mokslais. O jie man: „Na, ką tu… taip negalima… juk jie mūsų vaikai…” Na, taip, jūsų vaikai – tuomet džiaukitės, kad jie gimė jūsų šeimoje, kad esate tėvai, kad jūsų vaikai sveiki ir gražūs. Kiek daug žmonių to neturi, o jūs gavote tokią gyvenimo dovaną! Mylėkite juos, rūpinkitės jais. Jūs esate tokie laimingi, ir net nepastebite to. Ir juk dauguma žmonių to nepastebi, tiesa?… „
Vairuotojas dar kažką pasakojo… O aš klausiausi ir tylėjau (nors retai taip būna), o mano galvoje sukosi jo pasakojimo nuotrupos „džiaugiuosi, kad kažką gero padariau savo vaikui…”, „laimingas, kad darau gera šeimai…”
Aš supratau, kad šis Vairuotojas – Vairuotojas, ne kažkoks veikėjas, ne investorius, ne politikas. Jo nėra žurnalų viršeliuose. Niekas neima iš jo interviu. Jis neuždirba milijonų.
Bet gyvenimo jame daugiau, nei kituose mano sutiktuose žmonėse! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizinės! – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos buvau iki šiol sutikus.
Aš stebėjau savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad tai normalu – būti amžinai susiraukus (juk jie dideli veikėjai), arba nesišypsoti, būti amžinai užimtais ir nepatenkintais, nemokėti džiaugtis, arba nuolat reikšti pretenzijas moterims, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir varžybas.
Aš išėjau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima daugybės komplimentų.
Įdomu, ar jo skleidžiamą šviesą pastebi visi žmonės?
Aš ėjau ir jutau, kad širdyje tapo šviesiau!
Štai koks žmogus.
Kokia didelė pamoka.
Ir koks nuostabus požiūris į gyvenimą.
Šitiek išminties ir praregėjimų jokiuose seminaruose nesu gavusi.
Mokytojai – šalia.
(Pagal Zoją Torochovą)
„Seniai seniai gyveno karalius. Vieną gražią dieną jo įsakymu buvo užritintas ant kelio akmuo. O karalius pasislėpęs ėmė lūkuriuoti, nes norėjo pamatyti, ar kas nors pašalins šį milžinišką uolos luitą nuo vieškelio.
Pro šalį pražygiavo keli turtingi pirkliai ir dvariškiai, kurie paprasčiausiai aplenkė kliūtį. Ne vienas jų plūdo karalių, kam jis nepalaikąs tvarkos keliuose, bet patys nė nepamėgino nustumti akmens į šoną.
Po kurio laiko kelyje pasirodė valstietis, nešinas sunkiu daržovių ryšuliu. Priėjęs riedulį jis padėjo savo naštą ant žemės ir pabandė nuritinti akmenį į pakelę. Nors teko gerokai paplūšėti, galų gale tikslas buvo pasiektas. Žmogelis pasiėmė savo nešulį ir buvo beeinąs toliau, bet staiga pastebėjo, kad ant kelio guli piniginė, kaip tik ten, kur ką tik riogsojo akmuo.
Piniginėje valstietis rado daugybę aukso monetų ir karaliaus laiškelį, kuris bylojo, jog auksas skiriamas tam, kas pašalins nuo kelio akmenį. Kaimietis sužinojo tai, ko daugelis iš mūsų niekaip negali suprasti!
Kiekviena kliūtis suteikia mums galimybę pagerinti savo padėtį.“ (Dhirašanta)
Naujausi komentarai: