Žmonės lyg paukščiai
Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį.Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė VIENINTELĖ GYVENIME, ir už ją ATIDUODAMA GYVYBĖ. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso Danguje. NES TAI, KAS GERIAUSIA, ATITENKA PER DIDŽIAUSIAS KANČIAS…bent taip sako legenda.
Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“
Ir mes, visai kaip tie paukščiai…tai, kas gyvenime geriausia, mes pasiekiame tik per didžiausias kančias…bet gal taip ir turi būti…gal tik tada įvertiname tai, ką turime…
Atsiuntė: Gintautė Kaminskaitė
skaičiau šią knygą:labai įdomi
o knygos gale yra sie zodziai, kurie dar labiau mane sujaudino:
„Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino,kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs;jis gieda ir gieda, kol jo balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.”
Taip…šie žodžiai gale išties ir mane labai sujaudino…o ta legenda knygos pradžioje tarytum apibūdina visą knygą…žinoma, perkeltine prasme, bet vistiek…
Nuostabi knyga…. Tiek tegaliu pasakyti..
Ir šitie žodžiai man taip pat labai giliai atminty įtrigo..
Be galo gera knyga. Kai ją skaičiau apsiverkiau belekiek kartų 🙂
Pritariu šiems komentarams. Nuostabiausia knyga kokią tik esu skaičiusi.
Gal kas gali pasakyti kas parašė tą knygą?
Colleen McColough
Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį.Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė VIENINTELĖ GYVENIME, ir už ją ATIDUODAMA GYVYBĖ. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso Danguje. NES TAI, KAS GERIAUSIA, ATITENKA PER DIDŽIAUSIAS KANČIAS…berods taip sako legenda.Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino,kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs;jis gieda ir gieda, kol jo balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.
Pirma kart šiuos žodžius perskaičiau kai man buvo venuolika metų…Tada verkiau,buvau jautri,man buvo gaila to paukščio…Juos radau mamos užrašuose apie meilę…