Kai jis žiūri į jos juodas akis, į jos lūpas, negalinčias apsispręsti – šypsotis ar tylėti, jis supranta svarbiausią ir išmintingiausią kalbos, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyse girdėti visi žmonės, dalį. Tai – Meilė: senesnė už pačius žmones, už dykumą, ir...
Kartą gyveno vyras, kuris išvykdavo, keliaudavo, o grįžtant jį aplenkdavo aukso papuošalas aksomo dėžutėje. Jo laukianti moteris atidarydavo aksomo dėžutę, išvysdavo papuošalą ir žinodavo, kad jis grįžta. Žmonės matydavo, jog tai – dovana, brangi dovana už kiekvieną pabėgimą. Tačiau visa paslaptis – papuošalas visada...
Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai. Po to, kai Nuobodumas trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė: – Gal pažaiskime slėpynių? Intriga pakėlusi vieną antakį paklausė: – Slėpynės? O kas tai per žaidimas? Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir...
Susėskim dviese ir suglauskim skruostus, ir tyliai, tyliai pasiguoskim viens kito rankose širdis sudėję… Jei ilgai žiūrėsi į jūrą, atrasi savyje ilgesį ir mintis apie vienatvę. Ir apie tai, kad nesi vienišas. Kaip traukia paukštį skristi vis į aukštį, kaip traukia saulė medį remt...
„….laikui bėgant vienatvė man tapo būtinybe, kurioje galėjau būti laisva ir gyventi savo nematomą gyvenimą…visada tyrą ir pilną šviesos…su trupučiu liūdesio…mano meilė beribė…ir beveik niekas negalėtų atsakyti į tokį jausmą…ir veltui aš tikiuosi atsakymo į per daug didelius savo jausmus…jis niekada manęs nemylės…todėl mano...
Maža mergaitė nuėjo pas kaimynę, kuri gedėjo tik ką tragiškai žuvusios aštuonerių metų dukrelės. „Kodėl ten ėjai?“ – paklausė tėvas, kai mergaitė grįžo namo. „Kad paguosčiau jos mamą.“ „Ir kaip tu ją guodei, pati būdama tokia mažytė?“ „Prisiglaudžiau prie jos ir kartu verkiau.“ Jei...
Meilė nutiesia didžiulius nematomus tiltus nuo širdies į širdį. Meilei nereikalingas kalbos žinomas – meilei nėra kalbos barjero. Meilė supaisto, suriša. Meilės visiems reikia, nes ji – visa ko pradžia. Pagrindas. Meilė – tai eilėraštis, kaskart skambantis vis kitaip, vis naujai. Meilė – it...
Gyveno kartą vaikinas, kuris sirgo vėžiu… Jo liga buvo nepagydoma. Vaikinas tebuvo aštuoniolikos ir galėjo bet kada numirti… Visą savo gyvenimą jis praleido namuose, kur juo rūpinosi motina. Jis niekuomet neišeidavo į lauką, bet jam jau buvo bloga nuo namų aplinkos ir vaikinas norėjo...
Jausmai keičiasi kas dieną – tai pasakiau vienai mergaitei, kuri beviltiškai verkė dėl nelaimingos meilės… Nežinojau, kaip daugiau ją paguosti – ką besakyčiau, praradimo naktys visada sulaistytos ašaromis… Šiandien rytoj eini dėl jo iš proto, po mėnesio jau neapkenti, o paskui pamiršti – argi...
Tomiui buvo vienuolika, Sabrinai netrukus turėjo sueiti lygiai tiek pat. Kas rytą jie susitikdavo prie didelio ąžuolo. Vasarą jie drauge žaisdavo saulėje, o pažaidę ilsėdavosi po ąžuolu. Kartą jie kalbėjosi, jog užaugę jie susitiks čia galbūt pasiliks Prie didžiojo ąžuolo ir galės pasistatyti mažučius...
Naujausi komentarai: